Kazimiero Brazdžiūno parodų diptikas „Lewben Art Foundation“ erdvėje ir „The Rooster Gallery“
artnews.ltIki balandžio 30 dienos eksponuotas tapytojo Kazimiero Brazdžiūno parodų „Kulminacija“ ir „Avis“ diptikas, pristatytas dviejose erdvėse: paroda „Avis“ – „The Rooster Gallery“ (Šv. Brunono Bonifaco g. 12), o paroda „Kulminacija“ – „Lewben Art Foundation“ (Bernardinų g. 6-12).
Vaizdinio reikšmės ir fizinio autentiškumo netektis eksploatuojama laisvai ir be rezervo kaip gyvybingas ir išlaisvinantis procesas. Menininkas pasitelkia įvairiausias menines ir kasdienes vaizdinio reprodukavimo bei jungimo formas. Sakytum, imdamas visa, kas patenka po ranka tam, kad paskleistų avinėlio virusą ir galbūt ironiškai save pateiktų kopijuojamo menininko ar meistro pozicijoje. Neįpareigojantis menininkų ir vaikų tarpusavio bendradarbiavimas bei dedikacijos, flirtas su dizainu, ironiškas įvertinimų socialinėse medijose akcentavimas – visa tai spinduliuoja beasmenį lengvumą ir takumą. Pats menininkas tokį atvaizdo sklidimą sieja su memo ir memifikacijos sąvokomis – teoretikų Richardo Dawkinso ir Susan Blackmore apibūdintomis nuvalkioto vaizdinio, informacinio vieneto, laisvai aproprijuojamo „gag‘o“ sklidimo formomis. Būtent autorystės nusitrynimas ir socialinis nusidėvėjimas įgalina gebėjimą kultūriškai mutuoti, prisitaikyti, evoliucionuoti. Žvelgti galima ne tik pro memo prizmę, o grįžti prie krikščioniško dualizmo ir apmąstyti avinėlį ne per kūno ir sielos, bet per kūno ir veido takoskyrą. Juolab kad ikona daugeliu atžvilgių ir yra memas, memo priešistorė – beasmenis informacinis vienetas, prie kurio Brazdžiūnas pabrėžtinai lieka prisirišęs.
Paroda „Kulminacija“ (Lewben Art Foundation) veiks paraleliai parodai „Avis“, joje buvo galima apžiūrėti paskutiniu metu gimusius tapytojo kūrinius. Po parodos būsimas privatus muziejus uždarytas remontui ir jau vėliau atvers duris visiškai atsinaujinęs.
Norisi manyti, jog kūriniuose yra kažkas daugiau, kažkas virš realybės, norisi romantizuoti juos, tačiau tai, ką mes juose matome, yra užduotis. Žiūrovams tai – vaizduotė, grožis, apžavai. Menininkui – išbandymas, įveika, studija.
Kūriniuose cituojamų tapytojų darbus lydėjo ilgos studijos – modeliai, kompozicija, juos lydintys simboliai, pasakojimas. Ilgas kelias ir visokeriopas įdirbis kelyje link rezultato – kulminacijos. O ką parodoje matome prieš save, tai šio, kitokiame pasaulyje sukurto, įdirbio manipuliacija.
Kai kur senuosius meistrus ir klasiką keičia šiuolaikiniai vaizdai, greitai besikeičiančios, ne neblėstančios, o blykčiojančios ikonos. Jos kulminacinį, kritinį, įtempimo tašką keičia sensacija. Tiek jau to – tarkime, tai kulminacija, kuri baigiasi per keletą sekundžių, nes ją keičia kita, taip iš esmės ištirpdanti tą tašką, kuris turėtų būti didžiuoju pakilimu, išsprendimu.
Preciziškai paruoštos drobės, lyg skalpeliu išpjauti veikėjai sukuria dar vieną estetinio ir simbolinio sterilumo lygį. Galbūt ši apgaulė, kuri verčia žiūrovo vaizduotę tarpti per savitas svajas ir naratyvus ar per atpažįstamus ikoninius vaizdus, apgauna ir patį tapytoją. Galiausiai jis tampa nuogas – visomis įmanomomis priemonėmis bandantis atsiriboti, išvalyti kūrinį nuo savęs. Pasirinkti užduotį. Mintis, kad kūrėjas kenčia tam, jog galėtų kurti grožį – šiuo atveju, regis, nedera, tačiau šie du keliai savaip susiduria.
O ir ant nosies nutūpęs drugelis yra sprendimas, ne ženklas. Kūrinys išspręstas, kulminacija pasiekta, metas siekti kitos. Greičiau nei prieš tai, tačiau išduodant save per pasirinkimus. Spręsti kitas užduotis, kurias tik žiūrovas įspraus į savos fantazijos rėmus, o kūrėjas eis ieškoti kitų bėdų, kitų kelių lyg bandydamas išvalyti, išspręsti kasdienybę tarsi lygtį. Tik gali pritrūkti vieno dalyko – kantrybės, o kulminacija be jos – tik sensacingas riktelėjimas nuo scenos.
Fotografijos: The Rooster Gallery archyvas / Artland