Veikti tarp-akademiniame kontekste. Pokalbis su VDU menų galerijos „101“ vadove Milda Gineikaite

Plakatai iš galerijos „101″ archyvo ir Milda Gineikaitė. Fot. Julija Selezniova

Pastarieji metai gausūs kultūros įstaigų sukakčių. Ne išimtis ir kovo 15 d. penkioliktąjį gimtadienį minėjusi Vytauto Didžiojo universiteto (toliau – VDU) menų galerija „101“, veikianti Kauno senamiestyje, VDU Menų fakulteto 101 auditorijoje.

Tarp-akademiniame kontekste įsikūrusi erdvė duris pirmą kartą atvėrė 2008-ųjų kovą ir savo pavadinimą susiejo su tuomete lokacija – galerija buvo įsikūrusi VDU 101 auditorijoje, strategiškai itin palankiu adresu – Laisvės alėja 53. Atidarymo metu pristatytas projektas „Fabulae moventes“ (liet. „Judančios istorijos“), kurio viena dedamųjų buvo ir Česlovo Lukensko bei Roberto Antinio performansas „Mandala su viščiukais“. Šis performansas sukėlė aršias visuomenės diskusijas apie nederamą elgesį su gyvūnais[1] ir VDU menų galeriją „101“ pernakt įrašė į mentalinį Kauno meno erdvių žemėlapį.

Per penkiolika metų galerija spėjo pakeisti lokaciją, ne vieną vadovę[2], neišvengiamai kito ir galerijos veidas. Apie tai, kaip galerijai „101“ sekasi šiuo metu, kalbėjausi su galerijai jau antrus metus vadovaujančia kuratore ir fotografe Milda Gineikaite.

Praeitais metais kartu su Rimgaudu Barauskiu (VDA magistrantu, fotografu, dirbusiu Menų fakultete – aut. past.) Lietuvos universiteto šimtmečio proga VDU Menų fakultete pristatėte ekspoziciją „Menų fakultetas 100-metyje: kūryba kuria kultūrą“. Ekspozicija apžvelgėte meno studijų ištakas universitete, pristatėte dėstytojų, absolventų ir studentų kūrybą. Ar galėtum pristatyti parodos sumanymą ir papasakoti apie jos rengimo atradimus?

Paroda sumanyta atsispiriant nuo universiteto šimtmečio, tačiau turėjome dar vieną labai svarbią mintį – užpildyti Menų fakulteto tuščias sienas dėstytojų, studentų ar absolventų kūryba, kad fakultetas būtų gyvesnis. Nusprendėme, kad parodoje, siejant su šimtmečiu, bus pristatytas istorinis kontekstas nuo meno studijų ištakų, kai 1925 m. Paulius Galaunė universitete pradėjo dėstyti meno istoriją. Dėstytojų, studentų ir absolventų kūryba tapo kita parodos linija, tačiau pasirinktais kūriniais nesiekiama iliustruoti tam tikro istorinio laikotarpio. Norėjome, kad pasakojimai – tiek istorinis, tiek apie fakulteto bendruomenės kūrybą – susipintų. Paroda „Vivat Universitas Vytauti Magni!“ apie universiteto šimtmetį yra rektorato pastate, ten visa universiteto istorija pateikiama nuosekliai, o čia siekta pristatyti tik tai, kas susiję su meno studijų istorija ir dabartimi.

Tikrai didelis atradimas buvo nuotraukos iš Alvydo Vaitkevičiaus, buvusio VDU ilgamečio fotografo ir dėstytojo, archyvo. Jis atrinko ir atsiuntė akimirkų iš įvairių universiteto renginių, susitikimų. Buvo įdomu pamatyti senąsias patalpas ir jose užfiksuotus dėstytojus, studentus. Atrinktas nuotraukas galerijos savanoris Gabrielius Laurinaitis sudėjo į fotojuostelę, kuri tapo laiko juosta – motyvu, keliaujančiu per visą parodą.

Pats parodos rengimo procesas taip pat buvo savitas atradimas. Su kiekvienu parodos autoriumi diskutavome, kaip ir kokie kūriniai gali atsirasti erdvėje. Prireikė daug vaizduotės ir ilgų pokalbių… Tik įrengus parodą pasijautė, kaip galima kūrybiškai pereiti per fakultetą. Buvo didelis iššūkis parodos maršrute įkurti ir nedidelį kino teatrą, kuriame norėta įkurti menamo profesoriaus kambarį… Parodos procesas sprendėsi įvairiai, todėl ir paroda sukurta įvairi, eksperimentuojanti su erdve ir laiku, kaip ir siekėme.

Fotojuostos fragmentas parodoje. Gabrieliaus Laurinaičio grafinis dizainas. Ekspozicijos Menų fakultetas 100-metyje. Kūryba kuria kultūrą, atidarymas. 2022. Fot. Viktorija Zaveckaitė

BIONICS instaliacija AEON.X. Ekspozicijos Menų fakultetas 100-metyje. Kūryba kuria kultūrą, atidarymas. 2022. Fot. Viktorija Zaveckaitė

Arnas Alekna, fotografijų instaliacija POST PACEM. Ekspozicijos Menų fakultetas 100-metyje. Kūryba kuria kultūrą, atidarymas. 2022. Fot. Viktorija Zaveckaitė

Tad paroda tapo būdu geriau pažinti Menų fakultetą ir jo istoriją, atkreipti dėmesį į su fakultetu kažkuriuo gyvenimo etapu susietus autorius. Smalsu, ar renkant medžiagą pavyko daugiau sužinoti ir apie VDU menų galerijos „101“ įsteigimo užuomazgas?

Mes rengėme parodą apie Menų fakultetą šimtmetyje, kuomet ir buvo įsteigta galerija tarsi paties fakulteto kūrinys, kadangi jo dėstytojai sudarė galerijos tarybą. Ieškodama informacijos radau įvairių galerijos plakatų, buvo kilusi mintis juos įtraukti į parodą. Man buvo žinoma, kad galerija įkurta 2008 m., bet neradau su tuo susijusių dokumentų, o plakatai, kaip ir galerijos įkūrimo plakatas, tapo papildoma medžiaga susipažinimui. Galiausiai plakatų eksponavimo idėja dėl ribotų fizinių sąlygų liko neįgyvendinta. Tačiau apie galerijos atsiradimą galima suprasti iš parodos pasakojimo, kuriame paminėta, kada buvo įkurta galerija, vėliau – ir VDU teatras, kaip atskiros kultūros vietos Universitete. 

Neįgyvendinta plakatų idėja, apie kurią užsiminei, prieš keletą dienų tapo savotišku gestu galerijos praeičiai, švenčiant penkioliktąjį galerijos „101“ gimtadienį. Papasakok, kaip pavyko paminėti šią progą.

2008 m. kovo 13 d. galerijoje įvyko pirmasis performansas, atliktas „POST ARS“ grupės, tačiau pati galerijos atidarymo programa vyko nuo 13-tos iki 19-tos dienos (rodo plakatą, kuriame minimi autoriai, dalyvavę galerijos atidarymo programoje). Tad galerijos gimtadienį simboliškai paminėjome kovo 15 dieną. Su savanoriais sugalvojome, kad vienu iš gimtadienio akcentų taps „Plakatų kabinimo“ performansas. Jo metu buvo kabinami plakatai iš skirtingų galerijos veiklos metų, renginių ar vietų. Norėjosi parodyti ir sukauptų plakatų apie įvairius renginius masiškumą – kabinti ne po vieną, o, pavyzdžiui, po penkis plakatus ant vieno kabliuko… Pati apie galerijos atidarymą iki tol žinojau mažai, pasakojimų iš pirmų lūpų nelabai buvau girdėjusi. Tad, nors galerijoje dažnai vyksta įvairūs susitikimai, parodų pristatymai, šįkart atrodė prasminga susėsti ir pasikalbėti apie galeriją ir jos sukūrimą. Plakatai tarsi sukūrė mums pokalbį.

Kalbėjomės apie galerijos įkūrimą, apžvelgėme penkerių metų laikotarpį ankstesnėse patalpose, kai vyko savo žanrais labai skirtingi renginiai. Kalbėjome, ar galerijai 2014 m. pradėjus veikti naujose patalpose VDU Menų fakultete Muitinės g. 7, įvyko tik fizinės vietos pokytis, ar pasikeitė kas nors daugiau. Tada perėjome prie diskusijos apie šias dienas – kaip galeriją mato studentai, dėstytojai, absolventai, ko jie galerijai norėtų palinkėti, kad galėtume pažvelgti į ateitį ir toliau kurti galeriją. Galerijos feisbuko puslapyje liko transliacijos įrašas, galima pasiklausyti daugiau.

Plakatai iš galerijos „101″ archyvo ir Milda Gineikaitė. Fot. Julija Selezniova

Galerijos savanorių performansas „Plakatų kabinimas”. Galerijos 15-asis gimtadienis. Fot. Jonas Petronis

Galerijos savanorių performansas „Plakatų kabinimas”. Galerijos 15-asis gimtadienis. Fot. Jonas Petronis

Galerijos 15-asis gimtadienis. Plakatai kuria pokalbį. Fot. Jonas Petronis

Gimtadieninį pokalbį moderavai suteikdama galimybę galerijos bičiuliams pasidalinti įžvalgomis, atsiminimais, įgytomis patirtimis. Vis tik būtų įdomu išgirsti ir tavo nuomonę. Kaip keitėsi galerijos veidas per pastaruosius penkiolika metų? Galbūt išskirtum renginius, identifikuojančius galeriją ir jos kismą, o gal – galerijos vaizdinį, kuris tau artimiausias?

Juokavome, kad penkiolika metų yra paauglystės – kismo – laikas. Bet manau, kad galerija ir keitėsi, ir nepasikeitė. Vieno renginio neišskirsiu, bet kalbėsiu apie kaitą pasinaudodama plakatais iš jau minėto galerijos archyvo (ima kuistis plakatų krūvoje, pasakoti sustodama ties konkrečių renginių plakatais). Štai čia pirmųjų renginių plakatai. Jie įvairūs, bet iš pirmųjų penkerių metų paminėčiau Algimanto Kezio fotografijų parodą „Miestovaizdžiai“, Japonų meno parodą, įvairių videofilmų peržiūras. Pradžioje galerija, man atrodo, buvo labai įvairi, ir sudėtinga užčiuopti, koks iš tiesų buvo jos veidas. Parodų plakatų palyginimas atsakymo neduoda, nes jie neturi jokių stilistinių sąsajų. Galerija taip pat buvo viena iš festivalio „Kaunas Photo“ erdvių, o iš šalies ateinančios iniciatyvos paprastai atsineša savo stilistiką.

Iš laikotarpio galerijai veikiant dabartinėse patalpose, akcentuočiau kuratorės ir menininkės Margaritos Žigutytės vadovavimą. Ji ieškojo šiuolaikiško galerijos pateikimo, formavo vientisą stilistiką, pasirinktas šriftas, spalvos galerijoje naudojami iki šiol. Taip pat Margaritos laiku buvo įgyvendinami šiuolaikinio meno eksperimentiniai ir nišiniai projektai. Galeriją smarkiai paveikė COVID-19 pandemijos laikas, Margarita stengėsi ieškoti alternatyvių šiuolaikinių formų galerijos darbui, perkeldama veiklą į internetą, pavyzdžiui, kuriant tinklalaides…

Dabar galerija tęsia šiuolaikinių formų paiešką, bet stengiamasi išlaikyti renginių įvairovę, kad „101“ vyktų ir pristatymai, ir susitikimai, ir filmų peržiūros ar kiti vakarai. Aš norėčiau, kad galerijos renginių žanrai dar labiau išsiplėstų. Bet sakydama, kad galerija keičiasi, turiu omenyje ir tai, kad ji išlieka menų galerija, t. y. lieka įvairovė, neapsiribojama vienu meno žanru.

Saulė Noreikaitė, Kol susidėvės, atidarymas, 2020. Galerijos „101″ vadovė Margarita Žigutytė. Fot. Andrėja Taranda

Saulė Noreikaitė, Kol susidėvės, atidarymas, 2020. Galerijos „101″ vadovė Margarita Žigutytė. Fot. Andrėja Taranda

Saulė Noreikaitė, Kol susidėvės, atidarymas, 2020. Galerijos „101″ vadovė Margarita Žigutytė. Fot. Andrėja Taranda

Ar gerai suprantu, kad dabartiniai tavo norai tarsi siejasi su grįžimu atgal, kai renginių tinklelyje buvo labai daug įvairovės? Tau bekalbant prisiminiau galerijoje organizuotas kino peržiūras, kurias rengė kino kritikas Gediminas Jankauskas, Viltės Migonytės-Petrulienės kuruotą, disertacijos pagrindu grįstą parodą apie modernius Kauno kurortus tarpukariu ar Meno kuratorystės magistrančių rengtą parodą „Fluxus is Fun, Fun is Fluxus“, sulaukusią daug dėmesio… Tad kyla noras klausti, kiek šiuo metu galerijoje yra erdvės VDU bendruomenės atsinešamoms temoms, projektams? Ar galerijoje erdvę savo tyrimams pristatyti teberanda tiek dėstytojai, tiek skirtingų specialybių VDU studentai? 

Pirmiausia turėčiau komentarą apie ankstesnę mintį – sugrįžimą atgal. Tiesą sakant, norisi eiti pirmyn, kartu nešantis patirtį iš viso galerijos veikimo laikotarpio, įskaitant ir tavo minėtą galerijos, kaip erdvės meno tyrinėjimams, patirtį. Norisi ir įvairovės, bet kartu stebiu, kiek tai pavyksta įgyvendinti. Pavyzdžiui, su studentais kalbėjome, kad būtų smagu surengti filmų peržiūrą, bet kai organizavome filmų peržiūrą gruodžio mėnesį, tai nebuvo populiaru tarp studentų, ir kilo klausimas, kiek pasiteisina kai kurie formatai. Dar reikia suprasti, kad per pastaruosius penkiolika metų visas Kauno kultūros laukas labai pasikeitė. Anksčiau Kaune buvo mažiau kultūros erdvių, o praėjusiais metais turėjom Europos kultūros sostinės titulą, dėl kurio atsirado daugiau kultūros erdvių įvairiems menams. Reikėtų galvoti apie įvairovę, kuri turėtų kryptį. Gimtadienio metu galerijai to ir linkėjo. Manau, kad galerija kol kas yra besiformuojanti, procese.

Grįžtant prie bendruomenės įsitraukimo klausimo, labai norisi, kad galerija būtų atvira visam universitetui, nes tai yra VDU galerija, ne vien Menų fakulteto galerija. Tad labai džiaugiuosi, kai ateina bendruomenė iš kitų universiteto fakultetų, tarp kurių – ir užsieniečiai, miesto svečiai. Neseniai dėstytojai iš Gamtos mokslų fakulteto buvo atvykę apžiūrėti rūsio erdvėje eksponuotos parodos „Atspindžiai: mitinė gamtos būtis“ (kuratorė Sibilė Plančiūnaitė), kurioje „auginamas“ VDA studento Merkio Žebrausko autoportretas, susijęs su gamtos organizmais. Norisi, kad galerija būtų vieta bendruomenei, todėl organizuojame dėstytojų (pavyzdžiui, rudenį turėtų būti Romualdo Požerskio paroda) ir studentų parodas. Studentų ekspozicijos vyksta porą kartų per metus, jos daugiausia susijusios su egzaminais ir baigiamaisiais darbais, tačiau pasitaiko ir savanorių ar praktikantų parodų.

Į galeriją norisi pritraukti ir profesionalaus meno lauko autorių, bet kadangi „101“ yra įsikūrusi tarp-akademiniame kontekste, siekiama palaikyti svarstykles tarp meno lauko profesionalų ir mūsų bendruomenės parodų. Kaip ir kalbėta galerijos gimtadienio pokalbio metu, į Nacionalinę dailės galeriją kaip autorius ne visada gali patekti, juo labiau iš karto, tad galerija yra lyg žingsnelis jos link.

VDU Meno kuratorystės magistrančių rengta paroda „Fluxus is Fun, Fun is Fluxus”, 2015. Galerijos „101″ vadovė Daiva Price

VDU Meno kuratorystės magistrančių rengta paroda „Fluxus is Fun, Fun is Fluxus”, 2015. Galerijos „101″ vadovė Daiva Price

Vitos Gelūnienės ir Edo Carrollo meninė akcija-pasivaikščiojimas „Padielninkas. Patirk Laisvę naujai”, 2013. Galerijos „101″ vadovė Daiva Price. Fot. Jonas Petronis

Vitos Gelūnienės ir Edo Carrollo meninė akcija-pasivaikščiojimas „Padielninkas. Patirk Laisvę naujai”, 2013. Galerijos „101″ vadovė Daiva Price. Fot. Jonas Petronis

Edukacija nuo pat galerijos įkūrimo išskirta kaip viena iš svarbių veiklos strategijų. Viena iš itin nuosekliai vystomų „101“ edukacinės veiklos krypčių laikyčiau savanorystę. Galerijai švenčiant trejų metų sukaktį, pirmoji jos vadovė Daiva Price džiaugėsi savanoryste ir tuo, kad galerijoje išmokstama „eksponuoti parodas, rašyti pranešimus spaudai, rengti interviu su menininkais ir t. t.“[3]. Stebėdama tavo veiklą iš šalies pastebiu, kad skiri itin daug dėmesio ir VDU studentų įtraukimui į galerijos veiklą. Ar papasakotum daugiau apie savanorystės reikšmę galerijos veiklai ir misijai?

Savanorystė labai svarbi, jos idėją labai vertinu kaip padedančią daug įgyvendinti kultūros srityje. Pradėjusi dirbti galerijoje pastebėjau, kad tikrai reikės pagalbos, daugiau kruopščių rankų, pradedant parodų pakabinimu, fiziniu jų įgyvendinimu. Tad vienas iš pirmųjų mano darbų ir buvo kviesti savanorius. Internetu daug pritraukti nepavyko, tačiau kai vieni studentai pamatė, kad kiti čia kažką veikia ar kai suorganizavome studentų parodą, kurioje buvo žodinis pakvietimas savanoriauti, tai ir kiti įsitraukė. Susibūrė savanorių grupės branduolys.

Savanoriai yra grupė studentų, kurie, tęsiant Daivos Price mintį, mokosi būti ir dirbti galerijoje. Kai kas savanoriauja individualiai ir gauna individualias užduotis, pavyzdžiui, padaryti plakatą, sumontuoti filmuką, yra kuruojančių… Yra darbų, kuriuos trečio ar ketvirto kurso studentei(-ui) įmanoma kuruoti, t. y. organizuoti, kaip nuvežti parodą, pakabinti, parašyti anotaciją ir suderinti kitas detales. Studentų darbai labai priklauso ir nuo studijų programos – jei tai menotyros praktika, siūlau rašyti recenziją, jei naujųjų medijų meno – fotografuoti renginius, dirbti su socialine medija…

Yra savanorių, kurie nori sutikti bendraminčių, pabūti kartu. Tad savanorystė nėra tik darbų atlikimas. Savanorių grupelė yra tapusi tarsi nedidele studentų organizacija. Kiekvieną savaitę rengiame susitikimus, pasikalbame, ko norėtų, ką galėtume pasikviesti į galeriją… Savanoriai man padeda pamatyti, kaip galerija atrodo studentams, jie tikrai prisideda prie jos misijos būti kūrybos erdve. Švęsdami gimtadienį, kalbėjome, kad į galeriją galima ateiti ir tiesiog pabūti, kas svarbu ir patiems studentams.

Tad kiekvienas bendruomenės narys galerijoje atranda skirtingą naudą. Pamenu, gimtadieninio renginio metu viena iš savanorių minėjo, kad per savanorystę pavyksta prisijaukinti universitetą – aktyviai prisidėdama prie galerijos veiklos, universitete imi jaustis kaip namuose.

Taip, buvo labai malonu išgirsti, kad galerija vertinama kaip namai. Šia mintimi dalinosi savanorė Sibilė Plančiūnaitė, studijuojanti meno kuratorystę ir jau rašanti magistro baigiamąjį darbą. Renginio metu ji paminėjo, kad galerijoje kuruoja jau ketvirtą parodą, ir pati nustebau, kad įmanoma per porą metų „101“ kuruoti jau ketvirtą parodą… (šypsosi) Tačiau tai girdėti labai smagu.

Galerijos kuratorė Milda Gineikaitė su savanoriais. Galerijos 15-asis gimtadienis. Plakatai kuria pokalbį. Fot. Jonas Petronis

Nors bendruomenei labai svarbu turėti erdvę, kurioje gali pristatyti savo idėjas bei darbus, galerijos egzistavimas akademinėje erdvėje kelia savitus iššūkius – net ir būdamos atviros plačiajai publikai, universitetinės galerijos dažnai siejamos su uždarumu ir orientavimusi į universiteto bendruomenę. Ar galerijai „101“ šis iššūkis aktualus?

Penkiolika metų skaičiuojančiai galerijai tai – vis dar iššūkis. Tai susiję ir su fizine vieta. Kai galerija veikė Laisvės alėjoje, centrinėje Kauno gatvėje, žmonės į ją užklysdavo netyčia, o galerijai įsikūrus Muitinės g. Senamiestyje, į ją reikia susiruošti specialiai. Tačiau į netoliese veikiančią galeriją „Meno parkas“ ar Kauno fotografijos galeriją žmonės ateina, o galeriją „101“ tarsi sunku surasti. Kita vertus, vasarą į galeriją užklysta nemažai užsieniečių turistų, net nežinančių, kad čia yra universitetas. Jie smalsaudami ateina į jo kiemelį, apsidairo, pamato atidarytas duris, randa parodą, ją apžiūrinėja, aš pasisveikinu, pristatau ekspoziciją, ir tik tada išsiaiškiname, kad čia yra universitetas. O vietiniai universitetinę erdvę laiko uždara, nors VDU ir siekia būti atviru, pritraukti į įvairias veiklas. Tikriausiai tam kliudo stereotipai apie universitetų erdves. Šį nesusipratimą reikia spręsti gerinant komunikaciją.

Galerijos lankomumas priklauso ir nuo čia eksponuojamų menininkų. Ji buvo vienas iš 13-osios Kauno bienalės maršruto punktų ir net šeštadienį sugebėjo surinkti apie trisdešimt penkis lankytojus iš miesto bei užsienio. Taip ir atsiskleidžia minėtas tarp-akademinis kontekstas, kai derini universiteto erdvę su erdve, skirta platesnei visuomenei.

Kauno bienalės specialus Artūro Railos projektas „Nemiga”, 2021. Fot. Martynas Plepys

Kauno bienalės specialus Artūro Railos projektas „Nemiga”, 2021. Fot. Martynas Plepys

Kauno bienalės specialus Artūro Railos projektas „Nemiga”, 2021. Fot. Martynas Plepys

Darya Korolkova, performansas „Šaknys”. Kauno bienalės specialus Artūro Railos projektas „Nemiga”, 2021. Fot. Martynas Plepys

Per mūsų pokalbį jau buvo galima susidaryti įspūdį apie tavo prioritetus, veiklos sritis, kurias norėtum tobulinti. Galbūt pasidalintum ir tuo, kokiais nuveiktais darbais labiausiai džiaugiesi?

Tikrai džiaugiuosi savanorių grupe. Smagu suburti žmones ir matyti, kad jie iš galerijos daug gauna mainais, man tai yra labai prasminga veikla. Taip pat džiaugiuosi, kad tenka dirbti su didesniais projektais, neapsiribojančiais galerijos erdve. Buvo labai įdomi patirtis dirbti su Kauno bienale 2021 m. ir Artūro Railos projektu „Nemiga“, kuruotu kartu su Europos humanitarinio universiteto studentais, šiuo metu jau baigusiais studijas. Kitas didelis projektas – jau minėta su Rimgaudu kuruota paroda Menų fakultete universiteto šimtmečiui paminėti. Kadangi projektas išėjo nors ir ne už pastato, bet už galerijos ribų, įtraukė dėstytojus, fakulteto studentus ir absolventus, jis džiugino didesne apimtimi. Nors akcentuoju didesnes parodas, džiugina ir mažesnės, pavyzdžiui, kai pavyksta tinkamai eksponuoti darbus… (šypsosi)

Dar galiu pasidžiaugti, kad galerija stengiasi užmegzti ryšį su Lietuvos regionais. Praėjusiais metais su savanoriais į Šilalės kraštą išvežėme dvi parodas, paroda eksponuota ir Plungės fotobienalėje. O šiais metais turime planų keliauti į Rokiškį. Turiu ryšį ir su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru, ir Klaipėdos skyriaus fotomenininkų sąjunga, galbūt pavyks ką nors įgyvendinti… Tikrai norisi siekti regioninių partnerysčių ir bendradarbiavimo su Kaune veikiančiomis įstaigomis… Tik plėstis ir plėstis (šypsosi).

Atsisveikindama palinkėsiu gražių partnerysčių bei išlaikyti pasišventusių savanorių būrį!

Ačiū už įdomius klausimus!

Plakatai iš galerijos „101″ archyvo. Fot. Julija Selezniova

Plakatai iš galerijos „101″ archyvo. Fot. Julija Selezniova

[1] Programoje taip pat dalyvavo Auksė Petrulienė ir „Psilikono teatras“, pristatyti Henriko Gulbino ir Gintaro Česonio videomeno darbai, Vladislavo Starevičiaus animaciniai filmai. Česlovo Lukensko bei Roberto Antinio performanso „Mandala su viščiukais“ eigą bei performansą sekusį skandalą išsamiai aprašė Agnė Narušytė straipsnyje „Post Ars“ po 1996-ųjų. In: Post Ars partitūra / Agnė Narušytė, Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas, Gintaras Zinkevičius. – Vilnius: M puslapiai: Šiuolaikinio meno centras, 2017, p. 254–256 p.

[2] VDU menų galerijai „101“ skirtingais tarpsniais vadovavo menotyrininkė Daiva Price (tuomet – Citvarienė), kuratorė ir tyrėja Vaida Stepanovaitė, menininkė ir kuratorė Margarita Žigutytė.

[3] Su švenčiant trejų metų gimtadienį publikuotu pranešimu spaudai susipažinti galima Artnews.lt Prieiga: https://artnews.lt/vdu-menu-galerijai-„101“-–-jau-treji-9942