.
2021    02    20

Čiuopiantis meninis procesas. KMN rezidencijų formato laboratorijos

Karolina Rybačiauskaitė

„Ar jūs esat pasiryžusios dirbti su ta bendruomene visą gyvenimą?“ – tarsi retoriškai klausė Performatyvaus dizaino asociacijos atstovė Dovilė Gaižauskienė per pirmąjį susitikimą su Kauno menininkų namų rezidentėmis. „Dar supratau gana greitai, kad šiai bendruomenei trumpalaikių santykių nereikia“ – sakė menininkė Indrė Puišytė-Šidlauskienė finalinio renginio metu. 2021 m. sausio 28 d. vykusiame renginyje „Prisilietimas, bendruomenė ir karantinas“ buvo pristatytos trys rezidencinio formato laboratorijos, kuriose šokėjos ir choreografės Indrės Puišytė-Šidlauskienė ir Vilma Pitrinaitė bei tarpdisciplininio meno kūrėja Marija Nemčenko stengėsi užmegzti ryšį ir į savo kūrybinius procesus įtraukti skirtingas bendruomenes. Pats procesas, kiek tai įmanoma karantino sąlygomis, buvo kuo labiau kolektyvinis. Joms padėjo ne tik Kauno menininkų namų komanda, įvairūs kviestiniai ekspertai, bet ir Performatyvaus dizaino asociacija, sukūrusi tris modelius ir interaktyvią trimatę erdvę menininkių procesams pažinti.

Grįžtant prie pradžioje užduoto klausimo, man patinka jo drąsa. Jis numano įpareigojančių santykių kūrimą ir lėto, neskubraus darbo logiką. Šioje vietoje norisi įterpti filosofės Marios Puig de la Bellacasa mintį, kad prisilietimas nėra tiesiai perduodamas veiksmas. Mokymasis liesti yra procesas [1]. Svarstant apie rezidencijose dalyvavusių menininkių projektus, kyla mintis, kad kuo bendruomenė, su kuria ketinama dirbti, yra tolimesnė ir mažiau pažįstama, tuo daugiau dėmesio reikia skirti pasiruošimui. Šiose rezidencinio formato laboratorijose labiausiai specifiška buvo Indrės Puišytės-Šidlauskienės pasirinkta bendruomenė. Indrė dirbo su regos negalią turinčiais ir silpnaregiais žmonėmis ir nuo pat rezidencijos pradžios daug laiko skyrė negalios pažinimui. Prieš pirmąjį kontaktą jai teko bendrauti su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos meno projektų vadove Lina Puodžiūniene, kuri padėjo geriau suprasti, kaip aklieji ir silpnaregiai suvokia aplinką ir savo kūną, kaip jie mokosi ir galėtų būti mokomi judesio. Pavyzdžiui, menininkė jau žinojo, kad regėjimo negalią turintys žmonės nejaučia ritmo, todėl ritminius judesius reikia paaiškinti kūnu. Taigi ir pats bendravimas su bendruomene vyko iš lėto, nebijant klysti, atsargiai patikrinant kiekvieną žingsnį ir taip kuriant gilų abipusį ryšį.

Kadras iš rezidentės Indrės Puišytės-Šidlauskienės darbo vizualizacijos, kurtos Performatyvaus dizaino asociacijos

Kitos dvi rezidencijose dalyvavusios menininkės Marija Nemčenko ir Vilma Pitrinaitė dirbo su jaunimu. Marijos atveju, ko gero, ir visą rezidencijos laiką galima vadinti tam tikru pasiruošimu darbui su bendruomene, nes dėl karantino apribojimų menininkė neturėjo galimybės tiesiogiai bendrauti su Šilainių daugiabučiuose gyvenančiu jaunimu. Kitaip tariant, tas pirmasis kontaktas buvo netiesioginis, gal net vaiduokliškas, tylomis apgyvendinant naujais objektais tris žaidimų aikšteles. Pasirinkti mikrorajono erdves Marijai padėjo „Šilainiai project“ įkūrėja ir bendruomenės organizatorė Evelina Šimkutė. Šilainiuose, netoli vienos iš pasirinktų žaidimų aikštelių, gyvenančiai Evelinai taip pat buvo patikėta stebėti vaikų susidomėjimą objektais ir nuorodomis į video formatu pateiktas instrukcijas. Ne karantino sąlygomis kontaktas su bendruomene būtų mezgamas visai kitaip ir tie objektai tikriausiai būtų tik papildę rečiau lankomų žaidimų aikštelių galimybes. Menininkė buvo pasiruošusi iškart pažindintis su vietos vaikais, kartu jaukintis šalia daugiabučių esančią viešąją erdvę ir vėl paversti ją savo žaidimų, sporto ir bendruomenės erdve.

Vilmos atvejis išsiskiria tuo, kad ji savo darbą su bendruomene vertino ne kaip savo ir bendruomenės susitikimą, bet kaip visiškai naujos bendruomenės kūrimą, kurią suvienijo šiuolaikinis šokis, bendras laiko leidimas ir paprasčiausias noras ja būti. Manau, kad šitoje situacijoje susitikimas vyko ne tarp menininkės ir bendruomenės, bet tarp kiekvieno suburtos grupės nario. Potencialių grupės narių, 14–19 metų jaunų žmonių, Vilma ieškojo ne pati, bet juos surasti jai padėjo Kauno menininkų namų komanda ir Vilniaus atviro jaunimo centro „Mes“ darbuotoja Mantė Surgautaitė. Šiuo atveju pasiruošimas tarsi buvo nereikalingas, nes menininkė laikė save tos pačios kartu kuriamos bendruomenės dalimi. Ne veltui finalinio renginio metu Mantė pastebėjo, kad pojūtis po šio projekto jai ir patiems dalyviams buvo kaip po geros stovyklos. Rišamąja medžiaga tapo betarpiškas bendravimas, atviras dalinimasis mėgstamais kūriniais, bendrų kalbinių kodų ir choreografijos kūrimas.

Rezidentės Vilmos Pitrinaitės drauge su projekto dalyviais kurto video kadras

Šalia pasiruošimo, kitas svarbus darbo su bendruomene rūpestis yra supratimas, kad gyvas santykis įpareigoja abipusiam pokyčiui. Dar kartą prisiminus Puig de la Bellacasa, norisi pasidalinti jos pastebėjimu apie prisilietimo grįžtamumą: „Mes galime matyti ir tuo pačiu būti nematomi, bet ar galime vienu metu liesti ir nebūti paliesti?“ [2] Anot Puig de la Bellacasa, pastaruoju metu sustiprėjęs dėmesys materialumui ir noras permąstyti tarpusavio santykių kūniškumą (angl. corporeality) kartu reiškia ir konkretaus, juntamo įsitraukimo į kintantį pasaulį troškimą [3]. Man atrodo, kad darbas su bendruomene kaip tik ir išpildo šį poreikį, nes menininkė ar menininkas tuomet yra aštresniame santykyje su aplinka ir savo auditorija. Tai leidžia greičiau pajausti kintančią aplinką ir mokytis iš jos. Kitaip tariant, tikėtina, kad menininkas ar menininkė, nusprendusi dirbti su bendruomene, prisitraukia kasdienį pasaulį arčiau ir turi galimybę labiau apčiuopiamai jį keisti.

Kartais sakoma, ypač meno lauko veikėjų tarpe, kad galbūt mes per daug tikimės iš menininkų ir darbą su bendruomenėmis reiktų palikti socialiniams darbuotojams, o aiškią politinę poziciją turėtų reikšti tik kokie nors visuomenininkai, aktyvistai ir panašiai. Aš manau, kad noras būti artimesniame santykyje su visuomene ir jos problemomis gali būti lengvai derinamas su savitos meninės praktikos vystymu. Įsitraukimas į artimesnį santykį su kintančia aplinka kelia naujų iššūkių ir leidžia greičiau pajusti abipusę kaitą. Svarstant apie rezidencijose dalyvavusių menininkių išsikeltus tikslus, norisi manyti, kad joms buvo svarbu ne vien labiau apčiuopiamai keisti aplinką, bet ir tiesiog pasidalinti savo patirtimi. Iš minėtų projektų turbūt tik Indrės projektas išsiskiria noru pasiekti didesnį, iš esmės juntamą visuomenės pokytį. Menininkė siekė pakeisti regos negalią turinčių žmonių gyvenimo kokybę, supažindinti juos su šokio praktika ir ilgainiui netgi atverti galimybę jiems tapti šokio bendruomenės dalimi. Šio projekto metu regos negalią turintiems žmonėms daugiausiai teko dirbti su savo kūno pajautimu: mokytis atpalaiduoti tam tikras kūno dalis, judėti ir suvokti judesį kitaip nei jiems įprasta. Dar didesnį pokytį ketinama pasiekti vėliau, sukuriant specialią metodinę priemonę ir taip į šokio lauką įtraukiant vis daugiau regos negalią turinčių žmonių.

Marijos ir Vilmos projektai parodo, kad norint imtis darbo su bendruomenėmis, įtraukti skirtingas visuomenės grupes į savo kūrybinį procesą ar tiesiog megzti artimesnį ryšį su auditorija, nebūtina turėti labai didelių tikslų ar siekti ypač plataus poveikio visuomenei. Marijos projekto atveju, pirminis tikslas buvo pasiekti labiau pažeidžiamas visuomenės grupes – tuos vaikus, kurie galbūt neturi ką veikti ir dažnai yra laikomi problematiškais vaikais, ir pasiūlyti jiems šokio ir sporto veiklas kaip galimybę išsiugdyti discipliną. Kartu menininkė norėjo pasidalinti savo pačios gyvenimo daugiabučiuose patirtimi, neatsiejama nuo kūrybiško laiko leidimo žaidimų aikštelėse ir aplink jas. Kaip teigia Marija, šiandien ta viešoji erdvė, kuri anksčiau skatino išradingumą ir buvo vieta bendrauti ir ilsėtis, neretai tampa tiesiog „ne-erdve“, „tuščia erdve“, mašinų stovėjimo aikštelių vieta. Bendruomenėms reikia erdvės, todėl nykstant viešosioms erdvėms, mažėja galimybių burtis. Marijos veikla skatina ieškoti būdų susigrąžinti (angl. reclaim) tas erdves ir socialinė motyvacija veikiau tik papildo meninę motyvaciją.

Kadras iš rezidentės Vilmos Pitrinaitės darbo vizualizacijaos, kurtos Performatyvaus dizaino asociacijos

Vilmos projektas irgi yra artimai susijęs su jos pačios menine praktika ir filosofės Hannah Arendt įkvėptu maištininkės figūros tyrimu. Imdamasi darbo su jaunimu, menininkė siekė pažadinti juose maišto energiją ir atgaivinti maišto praktiką kaip svarbią pilietinę praktiką, o kartu ir įsikvėpti maišto energijos iš jų pačių. Ko gero, maištas ir drąsa kvestionuoti įvairias taisykles ir yra ta patirtis, kuria ji norėjo pasidalinti su jaunais žmonėmis ir kurios pasigenda šiuolaikinėje kultūroje. Išskirtinė vieta šiame projekte teko šiuolaikiniam šokiui. Anot Vilmos, šiuolaikinis šokis kaip meninė forma ypač tinka maišto energijos raiškai ir galėtų būti praktikuojamas jaunesnio amžiaus žmonių, bet dažnai jų nepasiekia. Taigi kurdama užduotis ir bendrą choreografiją, ji stengėsi parodyti, kad šiuolaikinis šokis gali būti aktualus ir savyje talpinti tai, kas jiems rūpi ir ką jie pastebi savo kasdienybėje.

Pabaigai norisi pasidalinti keliais komentarais apie patį KMN rezidencijų projekto formatą. Sudėtingu karantino laikotarpiu, kai tenka ieškoti naujų būdų bendravimui ir prisilietimui, šis projektas parodo, kad net ir tokiomis sąlygomis kūrybinė veikla gali būti kolektyvine veikla. Man buvo smagu stebėti, kaip menininkės į savo kūrybinius procesus įsileido ne tik skirtingas bendruomenes, bet ir Performatyvaus dizaino asociacijos narių patirtį, jų darbo metodus ir interpretacijas. Viena vertus, šis formatas joms leido susikoncentruoti į savo kūrybinius procesus, paklaidžioti, daugiau laiko skirti proceso apgalvojimui, o ne kūrinių sukūrimui, ir darbo eigos komunikaciją palikti PDA ir KMN komandoms. Kita vertus, įsileisti į savo kūrybinį procesą dar daugiau neapibrėžtumo ir tapti labiau apčiuopiamiems – tai iššūkis.

Kauno menininkų namų projektas „Rezidencinio formato laboratorijų parengimas, įgyvendinimas ir sklaida“ buvo finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.

[1] Maria Puig de la Bellacasa, Matters of Care: Speculative Ethics in More Than Human Worlds. Mineapolis, London: Minnesota University Press, 2017, p. 113.

[2] Maria Puig de la Bellacasa, 2017, p. 97.

[3] Maria Puig de la Bellacasa, 2017, p. 96.

Iliustracija viršuje: kadras iš rezidentės Marijos Nemčenko projektui kurto video