Apie sąmokslo teorijų svarbą, schizmatikus ir l'ecriture feminine su Goda Palekaite

Kuratorius ir rašytojas Valentinas Klimašauskas kalbasi su menininke ir tyrėja Goda Palekaite jos naujos knygos „Schizmatikai“ (leidykla „Lapas“, 2020) išleidimo proga. 

Sveika, Goda, 

Labas, Valentinai,

Turint galvoje, kad susirašinėjame karantino sąlygomis, ką pasakytum COVID-19 neigėjui?

Man niekada nesinori nuvertinti sąmokslo teorijų. Pati nesutikau COVID-19 neigėjų, tačiau tavo klausimas mane verčia prisiminti parodą, kurią pernai Geteborge darėme kartu su švedų performanso menininke Annika Lundgren. Iš jos daug sužinojau apie Plokščios Žemės teoriją (Flat Earth Society), kurios apologetai neigia planetos sferiškumą ir tiki, kad mes visi esame vyriausybių, šiuolaikinio mokslo, globalizacijos ir karo pramonės propagandos aukos. O štai jų mąstymas išauga iš senos tradicijos ir yra grįstas kompleksišku tyrimų, mokslininkų ir užsislaptinusios (tačiau gausios ir aktyvios) bendruomenės palaikymu. Jie nuolat atnaujina tyrimus savo tezei patvirtinti, braižo plokščios Žemės žemėlapius, rašo straipsnius ir panašiai. Labai gali būti, kad ir COVID-19 tema sukels tokį pat nepasitikėjimą vyriausybėmis, mokslu bei medijomis ir netrukus susikurs organizacijos su savo argumentais ir logika. Tai paralelinės tikrovės, egzistuojančios kažkur šalia, o mes tik dėl savo pačių aklumo jų nepastebime ir manome, kad visi mąsto taip, kaip mes. Man, kaip menininkei, visuomet įdomu atrasti, kaip dar galima mąstyti apie pasaulį.

Ar nėra ši tema aktuali ir tavo knygai „Schizmatikai“? Kas tau yra schizmatikai?

Labai aktuali. Vartoju nusidėvėjusį religinį terminą schizmatikai savo reikmėms. Man jis nurodo į istorijos nurašytas, ignoruotas asmenybes, gyvenusias alternatyvios tikrovės vizijose. Dauguma jų tam tikru laiku buvo laikomi sąmokslo teoretikais, bepročiais ar iškrypėliais, pavyzdžiui, Sapfo, pirmoji šiandien Vakaruose žinoma poetė, niekinta, o jos kūryba naikinta dėl to, kad buvo moteris, homoseksuali ir dar poetė. Arba Emanuelis Swedenborgas, nusipelnęs mokslininkas, sulaukęs garbaus amžiaus, pradėjo regėti dangaus ir pragaro vizijas, tokias detalias ir aiškias, kad galėjo aprašyti jas objektyviai, kaip mokslininkas. „Schizmatikuose“ man knietėjo, viena vertus, iš surinktų istorijos šukių sudėlioti personažo portretą – negarbinant faktinės medžiagos, o intymiai, išryškinant asmeninį ryšį su ja ar juo, dalijantis sapnais, troškimais ir vidiniais virsmais. Kita vertus, schizmatikai man padėjo suvokti minties įtakos lauką, galutinai pamiršti kūrybos autentiškumo iliuziją ir pamatyti, kad mano pačios minties šaknys išauga iš jų – žmonių, apie kuriuos žinau nedaug, dar neseniai jų nebuvau girdėjusi, o dėl kai kurių abejoju – gal jų išvis niekada nebuvo.

Godos Palekaitės knyga Schizmatikai. Nuortauka: Gintarė Grigėnaitė

Tęsiant karantino temą, ar nėra šis metas itin dosnus rašymui? Ar negali karantinas būti tuo Maurice’o Blanchot „nelaimės rašymu“ (L’Écriture du désastre), kaip papildomu akstinu susikaupti, kurti naujus rašymo būdus dabartinio gana bauginančio pasaulio akivaizdoje? 

Argi nėra jau seniai įrodyta, kad nelaimės menininkus, rašytojus, mąstytojus įkvepia? Tyrinėjau tokį mažai žinomą rašytoją – XX a. pradžioje gyvenusį Azerbaidžano žydą, vėliau atsivertusį į islamą, vardu Essadas Bey. Jis augo Baku ir, prieš su tėvu pabėgdamas į Vakarus, stebėjo, kaip bolševikai siaubia miestą, o skirtingų tautų gyventojai vieni kitus skerdžia. Nežinau, ar tiesa, bet bent jau mano interpretacijoje Essadas nutaria tapti rašytoju žiūrėdamas į deginamų knygų liepsnas – tą akimirką, kai žodžiai knygose virsta kažkuo kitu.

Kitas įdomus personažas buvo M. Blanchot geras pažįstamas (tiesa, jie niekada netapo draugais), jam didelę įtaką padaręs prancūzų antropologas ir rašytojas siurrealistas Michelis Leiris. 1931 metais jis pateko į Dakaro-Džibučio misiją – didžiausią kada buvusią kolonijinę mokslinę ekspediciją. Kaip kolonistas keliaudamas per Afriką, galima sakyti, prieš laiką, ėmė suvokti „kolonializmo nelaimę“. Jo publikuoti chaotiški, košmarų, psichozės ir nerimo priepuolių, sumišusių su lauko tyrimo užrašais, įrašai tapo vienu svarbiausių veikalų tiek siurealistinės literatūros, tiek postkolonializmo diskurse.

Abu šie pavyzdžiai skamba gal kiek dramatiškiau nei karantinas namie. (Šypsosi.) Tačiau man įdomu žiūrėti į šiandienės apokaliptinės minties istoriją, seną kaip žmonijos istorija. Pirmojo karantino įkvėpti, šią vasarą kartu su kolega menininku Sina Seifee išleidome internetinį apokalipsės žodyną, jį galima pavartyti čia https://dictionaryofapocalypse.com/

Prisimenant tavo naujos knygos ženklus, šriftą, koks tavo santykis su kalba, su raidėmis ir ženklais? Gal žinai, kokiu būdu tam tikros intencijos tampa rašmenimis arba iš kur atsiranda mintys?

Įdomus klausimas – iš kur atsiranda mintys? (Šypsosi.) Ir kodėl kartais jos šaudo fejerverkais, o kartais galvoje spengia tyla arba kokios nors nesąmonės sukasi? Turėjau dėstytoją, kuris sakydavo, kad galvoti ir mąstyti yra ne tas pats: jei galvoji, dar nereiškia, kad mąstai. Įdomu ir tai, kad, pavyzdžiui, anglų, vokiečių kalbose nėra tokios tikslios atskirties tarp šių dviejų žodžių. Ar tai reiškia, kad šią mintį mes galime suprasti, o germanakalbiai – ne?..  Santykis su kalba mano visoje kūryboje, ne tik tekstuose, užima labai svarbią vietą, turbūt dėl to „Schizmatikus“ reziumuoja Monikos Lipšic mįslė apie kalbą. Raidės man atrodo tarsi juvelyrika, kalbos miniatūros, dažniausiai prie jų ilgai neapsistoju, nes nesustabdoma kalbos versmė nuneša kažkur kitur ir lieka tik stebėti, kaip dalykai pasisako arba pasirašo patys, nežinia iš kur, prieš tai apie juos niekada negalvojus. „Schizmatikų“ juvelyrika užsiėmė ir knygos personažams asmeninius šriftus sukūrė be galo jautrus dizaineris Vilmantas Žumbys. Su juo buvo labai gera dirbti – mūsų skirtumai tik papildė vienas kitą, kaip gyvenime beveik niekada nenutinka.

Goda Palekaitė, Ribiniai protai: Michel Leiris, instaliacijos vaizdas iš solo parodos galerijoje „Konstepidemin“, Geteborge, 2019

Jeigu kalbame apie rašymo, naujų erdvių atradimo būtinybę, gal galėtum daugiau papasakoti apie l’ecriture feminine „Schizmatikų“ kontekste? 

Mėgstu įsivaizduoti savo intelektualines protėves kaip moteris rašytojas. Viena jų – jau minėta Sapfo, kuri, beje, dainuodavo savo eiles akompanuojant lyros muzikai ir tikriausiai buvo neraštinga. Po senovės Graikijos eros mano genealoginis medis merdėja daugiau nei tūkstantmetį, kol išsigrynina krikščionių vienuolių mistikių tradicija. Šiuo metu tyrinėju jas. Akademinėse studijose šios moterys pamažu tampa suvokiamos kaip pirmosios feministės: Teresė Avilietė, Hildegarda Bingenietė, šventoji Teklė, Katerina iš Sienos, Wilgefortis – taip vadinama barzdotoji šventoji (mergina išgarsėjo, kai iš nenoro tekėti už vyro jai per naktį užaugo vešli barzda). Jų atviri, egzaltuoti ir labai erotizuoti susidūrimų su Jėzumi aprašymai tapo jų autonomijos, išsilaisvinimo nuo vyrų ir Bažnyčios priespaudos forma. L’ecriture feminine yra prancūzų filosofės, feminizmo teoretikės Hélène Cixous nukaltas terminas, kurį man norisi versti kaip moteriška rašysena. Prancūzių feminizmas (Cixous, Julia Kristeva, Luce Irigaray…) mąsto apie kūną per diskursą ir sako, kad kalba ir istorija visada yra lytiška (gendered) – nėra lytiškai neutralios kalbos. Moteriška rašysena, istoriškai kalbant, niekada nebuvo vertinama kaip lygi vyriškajai, todėl visais laikais turėjo atrasti būdą, kaip pratekėti pro tarpus, prasiskverbti, suardyti esamą diskursą. Todėl galime kalbėti ne tik apie moterišką rašymo būdą, bet ir apie laiko pajautą – fragmentišką, ciklišką, kaip priešingą linijiniam, logiškam vyriškam laikui. Žinoma, nėra vieno moteriškumo ar vyriškumo – l’ecriture feminine suprantu daugiau kaip metaforą, o ne kaip biologinės lyties nulemtą mąstymą. Manau, pavyzdžiui, tu, Valentinai, puikiai valdai moterišką rašyseną. (Šypsosi.)

Kaip manai, kokiais būdais galime išmesti – jei to išvis reikia – iš kalbos seksizmus, ją dekolonizuoti? Nuo ko reikia pradėti – nuo mūsų santykių ar nuo kalbos?

Galbūt man stinga proaktyvaus optimizmo, bet nesu tikra, kad politinis korektiškumas iš esmės keičia konservatyvų mentalitetą. Atrodytų, tolerantišką teisinę bazę turinčiose valstybėse, kur žmonės žino, kokių žodžių negalima vartoti, kokia turi būti vyrų ir moterų proporcija darbovietėje ir netgi kokios kilmės menininkų parodas yra „korektiškiausia“ rengti, dažnai pastebiu tą patį nepakantumą, uždarumą ir konservatyvumą, kurį taip gerai pažįstame mes, posovietinės valstybės vaikai. Jų kalba lyg ir skamba dekolonizuotai, bet man atrodo, kad diskriminacijos šaknys slypi kažkur kitur… Nesakau, kad nereikia su tuo dirbti, nes, kaip sakė Michailas Bakuninas, revoliucija yra puota be pradžios ir pabaigos ir nėra nė vienos gatavos teorijos, kuri išgelbės pasaulį. Svarstydama apie dekolonizaciją plačiąja prasme aš pasigendu diskurso, sujungiančio taškus ir sugretinančio skirtingas opresijos formas, pavyzdžiui, seksizmą, rasizmą, homofobiją ir kapitalizmą, ir parodančio, kokie tarpusavyje panašūs yra opresijos mechanizmai.

Goda Palekaitė, instaliacijos vaizdas iš solo parodos Architecture of Heaven (kuratorė Pauline Hatzigeorgiou) „Centre Tour à Plomb“, Briuselyje, 2020

 Klausimas baigiant – savo doktorantūros studijose Haselto universitete ir PXL-MAD menų akademijoje Belgijoje per meninę praktiką ir rašymą tyrinėji spekuliatyvias ir kūrybiškas istorijos kontrarašymo metodologijas, tokias kaip fictioning, erdvines praktikas, padirbinius ir pan. Gal gali išsamiau pristatyti savo dabartinius tyrimus?

Labai džiaugiuosi šia nauja doktorantūros pozicija, nes ji neturi ketinimų transformuoti mano praktikos į akademinę, o kaip tik nori girdėti menininkės balsą moksliniame kontekste. Mano kūryba ir yra mano doktorantūra. Šiuo metu tęsiu pradėtus darbus ir ruošiuosi dviem naujiems tyrimams, kurie įvyks kitais metais, jei, žinoma, vakcina materializuosis galimybėmis dirbti, keliauti ir bendrauti su žmonėmis. Vienas iš jų yra susijęs su „Schizmatikų“ veikėja Mary Anning – XIX a. pietų Anglijoje gyvenusia mergaite, kuri būdama 12-os atrado pirmąjį dinozauro skeletą, po to tapo paleontologe savamoksle ir padarė įtaką Darwino evoliucijos teorijai. Pasirodo, Dorseto regionas Anglijoje, kur ji gyveno, yra išlikęs kaip viena seniausių, per 200 milijonų metų beveik nepakitusių geologinių sanklodų Žemėje. Ten aš keliausiu pasižvalgyti, o pokalbiuose su įvairių sričių mokslininkais ieškosiu ankstyvųjų „pasaulio istorikų“ pasakojimų ir jų sąsajų su šiuolaikinėmis antropoceno teorijomis, tiksliau, jų kritika. Vadinamasis naujasis antropoceno amžius, kuriame gyvename, nėra nei naujas, nei stebinantis – jau kelis šimtmečius įvairių sričių mokslininkai, mąstytojai, politiniai veikėjai ir bendruomenės kalba apie vis drastiškesnį žmogaus poveikį Žemei. Tačiau šie veikėjai visuomet būdavo užtildomi ir ignoruojami, radosi vis naujų Žemės išnaudojimo mechanizmų, šie suporuojami su teisiniais ir statistiniais, o gamta transformuojama į kapitalą ir į antropomorfinį subjektą. Taigi, man įdomu pabandyti per rašymo, archyvavimo, falsifikavimo ir kitas menines praktikas užčiuopti problemos kompleksiškumą. Projektas vadinasi „Antropomorfinės bėdos“, jį vykdau kartu su menininke Adrijana Gvozdenović, o jį kuruoja tarp šiuolaikinio meno ir mokslo veikianti britų institucija „Arts Catalyst“. Jei viskas bus gerai, 2021-aisiais laukia kelionė sekant dinozaurų pėdsakais ir paroda Londone.

Goda Palekaitė, Ribiniai protai, instaliacijos vaizdas iš grupinės parodos Gyvas ornamentas (kuratorius Yatesas Nortonas) galerijoje „Atletika“, 2020 (nuotr. Laurynas Skeisgiela)

Goda Palekaitė, iš tyrimo Palestinoje, 2018

Goda Palekaitė, iš tyrimo Kaspijos jūros pakrantėje, 2017

Goda Palekaitė, iš tyrimo Kaspijos jūros pakrantėje, 2017

Goda Palekaitė, kadras iš videodarbo Biographic Disobedience, 2020