Impresija apie Aido Bareikio parodą „Records“ galerijoje namuose „Trivium“

Aido Bareikio parodą aplankiau vieną pirmadienį, “Trivium” šeimininkei Aistei Kisarauskaitei beverdant kavą. Įpylė jos man kiek negrabiai, kad kartus skystis savo rudumu užpildė ir po puoduku pakištą lėkštutę. Taip jau buvo nutikę milijonus kartų, bet čia pat ruduojantys ochriniai Bareikio tapybos gabalai suteikė tam kitokesnį kontekstą. Jie – irgi radęsi iš skysčių tarpusavio sąveikos, patyrę slėgio kaitą ir pigmento išsidėstymo nenuspėjamumą.

Kabo tie gabalai (kitaip nei nepavadins) kaip gyvio odos ar išnaros. Esu ne kartą mačiusi svilinamą kiaulę ir kaip, skutant nudegusį jos odos paviršių, atsiranda skirtingo intensyvumo ochros spalvos plėmai. Nosies vaizduotė namų galerijoje tarpusavyje mikliai maišo kavos, svilinamos odos ir aliejinių dažų kvapus. O bruzdantis Niujorkas, Bareikio “daiktų sodas” ant jo namo stogo, matytos ir nematytos parodos kurį laiką stovi kažkur antram plane. Bareikio nepažįstu, todėl jis ir irgi stovi ten pat.

Šio menininko parodą paskutinį kartą mačiau “Vartuose” prieš keletą metų. Tai buvo tos yrančių, mutuojančių kentauriškų daiktų instaliacijos, iš lėto lipdomos “daiktų sode”. Ten pat padaryti ir tie tapybos gabalai, tik šie dar niekada nebuvo eksponuoti Lietuvoje (atsigabenti į Vilnių juos padėjo Kultūros tarybos parama). Jau ne vienerius metus menininkas juos gamina, naudodamas special vamzdį, į kurį įkiša drobę ir pripila įvairių, tarpusavyje nedraugaujančių dažų su vandeniu. Palaiko audinį potvynyje, o po to iš lėto nuleidžia šlykštų skystį. Kaip kad kiaušinius mirkant svogūnų lukštų ar geležies rūdžių nuovire – nežinai, kas išeis, kas “įsirašys”. Tai Bareikis vadina mechanistine tapyba, kurią ir pardavinėti galima vertinant kvadratiniais metrais kaip apmušalus ar gobeleną.

Toks technicistinis požiūris į tapybą, turint omenyje visą klasikiniam postmodernizme (o ir dabar) vykdomą jos ribų tikrinimą, trynimą, kvestionavimą ir kt. žaidimus, nenubrėžia naujos mąstymo trajektorijos. Turbūt ir nereikia apie tai galvoti, o tiesiog mėgautis šlykščiu būdu padaromo daikto grožiu kaip kad puodeliu kavos (būna, tokios kavos, kuri padaroma ne mažiau šlykščiu metodu, pavyzdžiui, surenkamos iš gyvūnų fekalijų). Dar galima pastebėti, kaip vykusiai drobių brutalumas susiriša su namų šeimininkės simpatija modernizmui, kuri atsispindi balduose ir kitose detalėse. Bet tada atrodytų, jog daugiau už estetiką nieko ir nėra, o tai irgi būtų netiesa.

Bareikiui artėjant prie pirmo plano, jis tikriausiai pasakytų, jog jam buvo svarbus socialinis tokios tapybos aspektas ir jos parodymas ne tikroje institucijoje, o bute. Tai juk namuose esanti galerija, kurioje riba tarp buities ir meno pasaulio yra išsitrynusi. (Labai banalu, tačiau tai kaskart truputį stebina. Pavyzdžiui, kol apžiūrinėjau parodą, Aistės penkiametė, apsiklojusi pledu šalia žaidė lėlėmis, o vėliau pareikalavo pusryčių.) Bareikis atkirpo tokius drobių gabalus, kurie tiktų būtent šių namų sienoms pagal išmatavimus. Galbūt tai ironiškas žvilgsnis į atgimstantį “meno namams” fenomeną, kuris nedaug kuo skiriasi nuo dailės sovietmečio salonuose. Apskritai sąlyčio su sovietmečiu esama nemažai per tokius saitus kaip masinė gamyba, funkcionalumas, pigumas, tiesmukumas, pritaikomumas kiekvienam pagal poreikius. Tie patys principai tebegalioja ir naujos statybos butuose.

Tačiau Bareikio tapybos eksponavimas ją pritaikant prie konkretaus buto erdvių nepretenduoja į įvietinimą ar gilesnio ryšio su lietuvišku meno lauko kontekstu aiškinimo. Ko gero, šios drobės tėra ateiviai, priklausantys “daiktų sodui” ir apskritai Bareikio kūrybos traukos laukui. Jame sukasi socialinė ir institucinė kritika, komentaras mitams, mitologemoms, vartotojiškumui ir užuominos apie postapokaliptinį būvį antropoceno eroje. Visa tai Bareikio kūryboje uodėsi dar iki oficialaus antropoceno – naujo mūsų planetos būvio – mokslinio pripažinimo bei šio koncepto išpopuliarėjimo mene.

Ant namo stogo, drėgname ir karštame Niujorke auginami plastmasės ir kitokie neorganinės kilmės daiktai atvaizduoja tai, kaip su žmogaus veikla ir jos pasekmėmis dorojasi planeta, kaip tai keičia jos kūną. Tai kaip miniantopocenas, kuriame menininkas virsta viską stebinčiu alchemiku. Kažkada buvę sveiki, gamybos procese gimę produktai pavirsta irstančia, anemiška mase, konvulsiškai murmančia savo istorijų nuotrupas. Bareikio tapyba atrodo lyg nulupta nuo tos pačios anemiškos masės asambliažo. Kaip dvimatis jos tęsinys, kuris išsiskiria lengvu pritaikymu interjere. Galbūt net galėtų jame įsikurti namuose, kuriuos žmonės irgi norės puošti po apokalipsės.