„Pavojinga mityba“ galia, cukrumi ir reprezentacijomis. Pokalbis su Egle Jauncems.

Iki 2018 m. sausio 5 d. Vilniaus „Vartų“ galerijoje veikia Eglės Jauncems personalinė paroda „Pavojinga Mityba / Malnutrition“. Lietuvoje gimusi menininkė (g. 1984) gyvena ir kuria Londone, o jos skirtingos patirtys nusidriekia nuo Vilniaus alternatyviosios muzikos scenos, akademinės fleitos garsų bei cigarečių dūmų, iki Tolimųjų Rytų, meno studijų, savi-edukacijos didžiosiose galerijose, besitęsiančio autentiško santykio su tapyba kaip medija, meninių tyrimų tapybos istorijos, galios, potraukio, reprezentacijos ir vidujybės temomis, iki prestižinės David Hockney vardo stipendijos, suteiktos kūrėjai 2015 metais… Diskutuojant Eglės parodos Vilniuje fone, išryškėja atviros, kritiškos ir smalsios menininkės vaizdinys, o ant „Vartų“ galerijos sienų eksponuojami skulptūriniai vyrų-skanėstų „portretai“ atsiskleidžia ne tik idėjų, bet ir subjektyvios meninės tikrovės sferoje.

Alberta Vengrytė (A.V): Egle, studijavote sinologiją Vilniuje, vėliau ir Nacionaliniame Taivanio universitete, baigėte meno bakalauro bei magistro studijas Didžiojoje Britanijoje. Lankantis Jūsų parodoje „Pavojinga mityba“ „Vartų“ galerijoje, į akis krinta savitas teorinis mąstymas – kūriniais analizuojamos temos, regis, vizualiai redukuojamos iki apibendrintų simbolinių formų, turinys išreiškiamas ne tiek pasakojimu, kiek savitais ženklais, simbolinėmis reprezentacijomis. Papasakokite apie savo patirtį – kaip aliejiniai dažai ir drobė virsta skulptūriniu objektu? Kaip susidomėjote tapybos istorija? Kokios skirtingų kultūrų patirtys aktualizuojamos jūsų kūryboje – galbūt visi skirtingi meniniai išgyvenimai ir yra viena globali patirtis?

Eglė Jauncems (E.J): Kartą vienas iš vizituojančių dėstytojų RCA (aut.past. Karališkasis menų koledžas, Londonas) mūsų susitikimo metu sužinojęs apie mano ilgą kelionę iki teptuko pasakė: „Oh right, I get it, you are one of those weirdoes“ (aut.past. O, žinoma, supratau, tu viena iš tų keistuolių). Aš visada mąstau, kad mano kūrybinis kelias prasidėjo dar Čiurlionio Menų Gimnazijoje, kur nuo septynerių studijavau muziką. Tačiau suderinti rūkymą su fleita tapo šiek tiek sudėtinga, ir, išėjus iš tradicinės mokyklos, pasirinkau labiau alternatyvų muzikavimo kelią. Sinologijos studijos buvo ypač laimingas atsitikimas. Nuotykiai ir išgyvenimai patirti gyvenant Azijoje tapo lemtingais kitų sprendimų atsiradimui… Iš tikrųjų jau Taipėjuje pradėjau eiti į akademinio piešimo pamokas, o po kelių metų kočiodama picos tešlą Londone žinojau, kad klaidos nepadariau. Goldsmith (aut.past. Goldsmiths, University of London) manęs į fine art studijas nepriėmė, tačiau Chelsea (aut.past. Chelsea College of Arts) pasiūlė vietą tekstilės katedroje. Ausdama ne tik išmokau dirbti su spalvomis, išgauti jas, kurti skirtingas tekstūras, tačiau taip pat reikšti idėjas naudojant formas, raštus. Supratau simbolių reikšmę studijuodama ornamentus, vėliau pradėjau kreipti dėmesį į jų panaudojimą tradicinėje tapyboje. Nuo pat pradžių į audimą žiūrėjau kaip į pagrindo kūrimą tolimesniems darbams ir idėjoms, tam tikrą amato mokymąsi, kad galėčiau eiti toliau. Man visada buvo labai svarbi tradicija, mokymasis iš pagrindų ir savo patirčių pozicionavimas skirtinguose kontekstuose.

A.V.: Jūsų audžiamos drobės, kuriamos ir čia pat perdirbamos faktūros, organiški piešiniai bei erdviniai objektai primena skirtingų polių sąveiką: viena vertus, kūriniai sistemiškai analizuoja santykius tarp tiesos ir regimybės, istorijos ir dabarties, reprezentacijos ir vidujybės, to, kas asmeniška ir būdinga lokaliai bei to, ką pavadintume dėsniu, tendencija, universalija – galėtume tai laikyti kūrybiniu metodu – tačiau Jūsų kūriniai pasižymi ir savotišku jusliškumu, juose netrūksta humoro, autentikos, žaismingos kritikos. Regis, tai vienas tų atvejų, kai dekonstruojant problemą, jai suteikiamas subjektyvus matmuo. Kaip suprantate santykį tarp privataus ir viešo? Stygiaus ir perviršio? Kaip vyriškos galios reprezentacijos tapo jūsų kūrybos objektu?

E.J.: Kritiškai vertinti situacijas, idėjas, bet kokios meno formos pavidalus, mintis, nuomones, matyt, jau buvau pratinama nuo pat mažens, dar studijuodama Čiurlionio Menų Gimnazijoje ir, be jokios abejonės, Orientalistikos Centre. Analizuoti bei kvestionuoti įsigalėjusius standartus, stereotipus ar bet kokią ideologinę būseną tiek savo pačios, tiek ir mane supančios aplinkos, šiandien atrodo labai natūralus užsiėmimas tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Galbūt visos tos informacijos kiekis ir patyrimai ir virto į savotišką žongliravimą, žaidimą ar net manipuliaciją…

Iš tikrųjų gali būti labai daug skirtingų mano asmeninio susidomėjimo priėjimų ir versijų vadinamąja vyriška galia. Ne paslaptis, kad apie tai kalbama jau keletą dešimtmečių, o ir pats feminizmas šiandien jau gali būti interpretuojamas įvairiausiais būdais. Man, galbūt, įdomesnės yra priežastys bei aplinkybės, vedančios į tam tikrą žmogaus elgesį, jo pasirinkimus bei veikimo būdus, pasekmes ir rezultatus. Tiesiog kartais man yra lengviau kelti egzistencinius klausimus stebint ir analizuojant kitokį gyvybės pavidalą. Kitą kartą tai gali būti ir aštuonkojis!

Eglė Jauncems, Padėklo natiurmortas, 2017. Aliejus ant drobės, dydis kintamas ( ~3000 x 4000 cm)

A.V.: „Suplakti grietinėlę dar niekuomet nebuvo taip lengva. Maišymo dubenyje aš jau galiu matyti, kaip kiaušinio baltymas virsta į šlovę ir jėgą. Vyras užtikrina savo sėkmę įdėdamas dar, ir dar daugiau cukraus. Šaukštas po šaukšto, jis tampa organiškas, sodraus ir tiršto skonio maisto gaminys. Darbinė temperatūra pakyla, ir jo buvimas šioje erdvėje tampa šiek tiek grėsmingas ir bauginamas. Nepaisant to, aš suprantu, kad tokia reakcija tik perkelia jo esybę į kitą dimensiją. Pavojus jį daro tik dar šlapesnį ir patrauklesnį. Nedorėliams nėra laiko ilsėtis.“ – tai epizodas iš Jūsų parodos anotacijos.

Akivaizdi seksualinė potekstė čia įsitraukia į žaidimą galios, malonumo, vartojimo, puikybės sąvokomis. Tipologizuotas vyriškumas reprezentuojamas žaismingame, paraleliniame pasakojime… Tačiau kada išnyksta riba tarp šlovės bei pasigardžiavimo, pavojingo gėrėjimosi bei buvimo budriam, apdairiam, teoriškai „angažuotam“? Papasakokite apie savo poziciją, rengiant parodą.  Alex Meurice atkreipia dėmesį į iš cukraus pelnytus turtus, kurie tapo didžiųjų meno kolekcijų (tokių kaip, Mauritshuis’o, Tate muziejuje) pradžia… Kaip savo žinojimu, įgūdžiais, talentu šiandien „kolonizuojame“ naujas teritorijas?

E.J.: Šią seriją darbų pradėjau kurti dar 2016 metų vasarą. Tada kurį laiką žiniasklaida labai daug rašė apie cukraus vartojimo žalą. Propaguodama sveiką bei švarią mitybą, teisingus pasirinkimus ir vartojimą. Deja, šiandien sveikos gyvensenos alternatyvos vis mažiau kam tampa prieinamos. Ir matyt net nereikia priminti, kad cukrus yra įsisenėjusi Vakarų civilizacijos problema, vis dar „tempianti“ savo tamsų šleifą. Todėl norėjosi sukurti kūrinius, kurie atspindėtų šios situacijos susidvejinimą. Objektai tapo persipynę gobšumo, galios, bejėgiškumo, troškimo ir neapsisprendimo simboliais.

Jau pradėjus ruoštis parodai, staiga prasidėjo kitas, Weinstein ir Co, skandalas, kuris man pasirodė tobulas, norint suprasti ir konditerijos pasaulio subtilybes. Ypač svarbia medžiaga tapo pasaulinės konditerijos varžybos, kur susirinkę šefai labiau priminė stoiškas tradicinės tapybos figūras, nei delikataus amato sekėjus. Didelės nosys, stiprios rankos, suspaustos lūpos, rūstūs veidai, ant kaklo kabantys medaliai ir užtikrinti judesiai kalbėjo apie jų neginčytiną statusą. Stebint šią industriją viskas atrodė per daug rimta, tolima ir nežemiška.

Todėl aš nusprendžiau atrasti savo garbinimo formą, kuri yra itin primityvi, nemokšiška ir žemiška. Ir tai galbūt ir yra mano pasirinktos kritikos kelias į galios sureikšminimą bei eksponavimą.

Eglė Jauncems, Vyro kaip Punschkrapfen pyrago studija, 2017. Aliejus, drobė, 43 x 25 x 11 cm

A.V.: #Metoo ir visuotinis atvirumas seksualinės diskriminacijos tema neabejotinai žymi 2017 metus. „Time“ paskelbė „The silence breakers“ metų žmogumi, svarbių postų neteko kuratoriai, menininkai, vadovai, savo „nepajudinama“ galia ir dominavimu įsitikinę vyrai visame pasaulyje. Vien Lietuvoje girdėjome ne vieną skaudžią istoriją, kurią palydėjo dar ir visuotinis „drabstymasis purvu“ socialiniuose tinkluose… Kiek ši problematika aktuali jums? Juk „Pavojinga mityba“ bent iš dalies kuriama lyčių psichologijos pagrindu. Kaip ją suvoktume iš feminizmo, žmogaus teisių perspektyvos? Kiek čia svarbus solidarumas ar objektyvumas?
Viename interviu [1] teigiate, jog „Nacionalinė galerija (aut.past. Londone) – tai visada saugi vieta menininkui, toliau nuo šiuolaikinio meno galerijos pretenzijų. Jaučiuosi paliesta baltojo vyro, kuris jau nebežino savo vietos. Iš kur visas šis pyktis ir nepasitenkinimas vyrais, kai matau šiuos liūdnus portretus? Jei rimtai žiūrėčiau į Lacan’o „neišmanančią vaginą“, taip pat būčiau pikta, bet negaliu. Jau dabar savo galvoje turiu nepakartojamą vaizdinį apie tai. Mane labiau domina humoras, nei pyktis“.

E.J.: Bet kokia prievarta tiek fizinė tiek psichologinė negali būti toleruojama. Ir tai liečia vaikus, moteris, vyrus, gyvūnus ir augalus. Tai yra mano pozicija, kuri niekada nesikeitė ir nesikeis. Tačiau aš dažnai manau, kad socialiniai tinklai įveda nemažai chaoso į jautrias situacijas ir vertybių formavimą, ir dažnai net nepasiekia tų, kuriems pagalbos reikia labiausiai.

Taip, lankymasis Nacionalinėje Londono Galerijoje pirmiausia man buvo tarsi savotiškas prieglobstis. Lucian Freud (aut.past. XX a. Britanijos moderniojo realizmo dailininkas, tapytojas, garsiojo Zigmunto Freud‘o anūkas) savo keliones į šią instituciją prilygino vizitams pas terapeutą. Tai yra tobula erdvė susikaupti, pažinti iš naujo ir atrasti. Ten gali stebėti lankytojus, smalsius vaikus ir profesionalus ar savamokslius tapytojus, dirbančius prižiūrėtojus, meno istorikus, kritikus ir kuratorius. Istorija ir dabartis tarsi susilieja. O kur dar kuriamos istorijos – tikros ir išgalvotos – pastato ir jame vaizduojamų objektų didybė… Tai – lyg tobula svajonių ir iliuzijų kalvė, kuri vėliau pereina į gatves ir socialinę mediją. Ir iš tikrųjų, žiūrėdama į portretus aš mačiau daug liūdesio, pasimetimo, nusivylimo, gailesčio, nerimo, nevilties, kad ir kokią politinę, ekonominę ar socialinę galią sėdintysis/nutapytasis reprezentuotų. Todėl, galbūt, ir Freud’as ir Lacan’as man niekada neatrodė tokie žalingi ir žiaurūs. Per juos aš taip pat mokiausi atlaidumo, supratingumo ir pažinimo. Galbūt jie mane net labiau paskatino keistis nei J. Butler, J. Kristeva, S. de Beuvoir ir t.t. Aš iš esmės manau, kad kurti bet kokį dialogą tarp skirtingų teorijų, žmonių, meno formų politinių ar religinių pažiūrų yra būtina vengiant pykčio, keršto ar agresijos.

Eglė Jauncems, Žymus virėjas Nr. 3, 2017. Anglies pieštukas, popierius, 53 x 38 cm

A.V.: Egle, papasakokite daugiau apie savo piešinių seriją Londono Nacionalinėje galerijoje. 2014-2015 metais iš senųjų meistrų paveiksluose vaizduojamų vyrų atrinkote jaunus, impozantiškus kūnus, kuriuos „išrengėte“, atskleisdama paradoksalias prieštaras tarp pageidaujamos reprezentacijos ir vidujybės. Kodėl buvo svarbus šis gestas? Kas, jūsų nuomone, šiuolaikinėje meno rinkoje diktuoja santykius tarp paklausos, šlovės ir autentiškumo, kūrėjo meninės savivokos?

E.J.: Aš pradėjau vaikščioti į Nacionalinę Londono Galeriją ir dirbti iš ten matomų paveikslų, nes turėjau įvairiausių neatsakytų klausimų. Ten aš galėjau toliau nevaržomai stebėti ir mokytis. Tuo metu buvau pabaigusi antrą bakalaurą ir užtruko keletą metų, kad įstočiau į Karališkąjį Koledžą. Aš labai norėjau suprasti, kas yra būti „tikru menininku“, „tikru tapytoju“. Kaip reikia sekti sukurtais modeliais ir žavėtis jais. Tačiau, kad ir kaip stengiausi, ranka neklausydavo, todėl matyt ir gavosi portretai kažkokių neišsipildžiusių pažadų, tikėjimo, lūkesčių ir svajonių atspindžiai.

A.V.: Dėkoju už pokalbį!

[1] December, 8^th, 2017, “In the studio with Egle Jauncems: “This is the first time ever that I will show drawings in public. It is like undressing myself”; https://www.inigoart.com/in-the-studio-with-egle-jauncems/

Iliustracija viršuje: Egle Jauncems, Smaližius, 2017. Aliejus ant drobės, 34 x 7 x 13 cm

Eglė Jauncems, Vyro kaip riestainio studija, 2017. Drobė, aliejus, 33 x 40 x 9 cm

Eglės Jauncems paroda Pavojinga mityba galerijoje Vartai, 2017

Eglės Jauncems paroda Pavojinga mityba galerijoje Vartai, 2017

Eglė Jauncems, Žymus virėjas Nr. 2, 2017. Anglies pieštukas, popierius, 53 x 38 cm

Eglės Jauncems paroda Pavojinga mityba galerijoje Vartai, 2017

Eglė Jauncems, Žymus virėjas Nr. 4, 2017. Anglies pieštukas, popierius, 53 x 38 cm

Nuotraukos: Arnas Anskaitis