Neutralizuoti Klaipėdos Skulptūrų parką (ir pokalbio su Sondra Simanaitiene fragmentacija)

Pastaruoju metu Lietuvoje juntamas skulptūrai skirtos temos suaktyvėjimas. Žvilgsniai, strategiškai ar ne, daugiausia nukreipti į orientyrus ir diskusijas Vilniuje ir Kaune. Pastaruoju metu ryškiausi jų – tai Lukiškių aikštės planas, Basanavičiaus paminklas ir 11-oji Kauno bienalė – „YRA IR NĖRA: paminklo (ne)galimybės klausimas“. O Klaipėdos Skulptūrų Parkas, šiemet net turėdamas rimtą pretekstą sudominti – 40 metų jubiliejaus minėjimą – apmaudžiai nepatenka į šį visuomenės dėmesio ratą. Galbūt geografiškai atitrūkusi nuo savo brolių didžiųjų Lietuvos miestų Klaipėda savaime tampa marginalija bendrų diskusijų žemėlapyje. Nors tai trečias pagal dydį miestas, panašu, užtektinai nutolęs nuo vyksmų koncentracijos epicentro, kad paties vidiniais virpesiais atkreiptų žvilgsnius į šio krašto jautrius išgyvenimus.

Aptarti Vakarų Lietuvoje esančio meninio reiškinio problemas galima ir kalbant trumpai bei paviršutiniškai. Lengviausia pradėti bedant pirštu į medžių šakų iškilnotas ir per dešimtmečius iš esmės susidėvėjusias plyteles šalutiniuose pėsčiųjų takuose (tokia jų būklė perduoda nepagrįstą klausimą skulptūrų, tarp jų sukurtų ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, meninei vertei). Galima liautis apsimetinėti, kad neveikiantis požeminis sovietmečio laikų viešasis tualetas tokiu būdu nustojo ten egzistuoti ir neprimena šašo miesto parke. Jautresni žmonės gali apgailestauti dėl vėlyvais vakarais tamsoje paskęstančių ir virstančių baugiais šešėliais skulptūrų, o kitų miestų parkams pavydėti želdinių įvairovės – erdvės vitališkumo. Ką jau ir kalbėti apie irstančius ir negelbėjamus praėjusių amžių likučius – granitinius laiptelius, fortifikacinį statinį – menančius Mėmelio, Rytprūsių krašto istoriją. Gal todėl, kad panašūs pavyzdžiai aptinkami prie kitų Lietuvos kultūrinių objektų (pvz.: pėsčiųjų aikštelės aplink Operhauzą Vilniuje arba iš esmės avarinio stovio Klaipėdos Muzikinis teatras), šitokie vaizdai liaujasi šokiruoti ir jaudinti visuomenę įsikomponuodami sąmonėje kaip normatyvas. (Nors Skulptūrų parkas neprivalo būti taip matomas – įrodo įvairūs renginiai su laikinai transformuota parko erdve [1]). Tačiau be viso šio portreto, Klaipėdos Skulptūrų parkas, paradoksalu, paprasčiausiai – sudėtingas ir vien paviršutiniško, trumpo kritinio žvilgsnio į jį ne gana.

Istorija

Skulptūrų parkas buvo įkurtas 1977 m. vasarą, po pirmojo Smiltynės granito simpoziumo, kurio tradicija vėliau tęsėsi 15 metų. Ši istorija vyksta ne įprasta dėsnių – gimimas, gyvenimas ir mirtis – tvarka, o labiau inversiškai. Viskas prasideda nuo mirties. Ši zona, tai – Senosios miesto kapinės nuo 1820 m. iki XX a. antros pusės priglaudusios apie 40 000 kūnų amžinam poilsiui. Tai turėjęs būti daugiakultūrinio miesto gyventojų metraštis, tačiau sovietmečiu sulygintas su žeme ir tapęs gimimo vieta Klaipėdos skulptūrų parkui.

Šioje memorialinėje miesto zonoje atsirado nauji lietuvių modernios skulptūros kūriniai. Postamentai, objektų dugnas šiandien stovi remdamiesi ar įkasti į sunaikintų kapinių žemę kaip tiesioginę atramą laikytis. Tarp žemės ir skulptūrų susikirtimo nėra skirties, perdengimų. Iš gilumos drėgme besisunkianti praeities energija įsismelkė skulptūrose ir įsigyveno juose kaip naujuose kūnuose, natūraliai surišdama du įvykių sluoksnius.

Pamečiui pakeitę vienas kitą šie du kultūriniai – istoriniai palikimai iki šių dienų gyvena susimaišę ne tik faktiniame, bet ir kontaktiniame lygmenyje. Dėl to Skulptūrų parkas paveldėjo konfliktinį statusą: ar jo vieta tikrai čia? Apie tai pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui Sondra Simanaitienė, kurią pavyko pakalbinti šį rudenį.

„Mieste egzistuoja dvi pozicijos Skulptūrų parko atžvilgiu. Vieni laikosi nuomonės, kad tai Senosios miesto kapinės, kurioms 2020 m. bus 200 metų nuo jų įkūrimo, ir čia negalima aktyvesnė rekreacinė veikla. Kapinių kultūrinis sluoksnis labai turtingas, per 150 metų čia buvo palaidota daugybė giminių, iškilių asmenybių, Lietuvos ir užsienio šalių karių: Vokietijos, Rusijos, Belgijos, Olandijos, Prancūzijos, Lenkijos. Kiti, ypač jaunesni žmonės, kurie jau neprisimena kapinių, Skulptūrų parką vertina kaip laisvalaikio žaliąją zoną miesto centre, kur tarp medžių stovi įdomios granitinės skulptūros, keli istoriniai paminklai. Tai modernios skulptūros galerija po atviru dangumi, kurią kūrė 61 skulptorius – profesionalas.

Manau, kad turėtume kalbėti ne apie skulptūrų ir kapinių priešiškumą, o apie skirtingus kultūrinius sluoksnius ir ieškoti naujų jų sugyvenimo scenarijų. Prieštaraudama vienam iš dabartinio parko sutvarkymo projekto rengėjų, dizaineriui Kęstučiui Mickevičiui, sakau, kad komunikacija tarp mūzų ir vėlių galima ir ji gali būti įdomi.

Pasvarstykime, iš kur kyla konfliktas, neigiamas Skulptūrų parko vertinimas? Jeigu konflikto išeities taškas yra meilė vokiškai kultūrai, kuri čia buvo iki 1923 m. ir paskui vėl trumpai II Pasaulinio karo metu, tai yra vienas išeities taškas ir vienas pasakojimas – vokiškojo Mėmelio atminimo istorija. Jeigu tai yra meilė ir pagarba kapinėms apskritai, vertybine prasme, tai – antras aspektas. O jeigu tai gimsta iš fakto, kad kapinės buvo sunaikintos, tai būtų dar vienas konflikto šaltinis – bandymas atstatyti teisingumą. Manau, kad lig šiol visi Skulptūrų parko tvarkymo projektai buvo inspiruoti teisingumo atstatymo motyvo, , todėl niekaip nepavyksta atrasti jungčių tarp kapinių istorijos ir skulptūrų istorijos.

Kapinės buvo sunaikintos sovietų valdžios, todėl skulptoriai lig šiol pavadinami kolaborantais, nes jie bendradarbiavo su sovietine valdžia. Situacija buvo tokia: daugelis Smiltynės simpoziumų dalyvių tuo metu buvo neseniai baigę Dailės institutą, neturėjo dirbtuvių, įrankių, nebuvo dirbę su realia medžiaga – granitu. Nuo 1981 m. pradėti kviesti ir vyresnės kartos skulptoriai, Dailės instituto profesoriai. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų Lietuvos skulptūros „grandų“ Robertas Antinis vyr. atvyko 1981 m., drauge su sūnumi Robertu Antiniu jaun.. Kitais metais prof. Juozas Kėdainis. Klaipėdos miesto valdžia, vadovaujama Klaipėdos m. vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio, skulptoriams suteikė geras darbo sąlygas ir galimybę eksponuoti savo darbus viešoje erdvėje. Kol vykdavo simpoziumai, skulptorių šeimos galėjo atostogauti prie jūros. Pasibaigus simpoziumui, miestas pirkdavo kelias naujas figūratyvinio pobūdžio skulptūras, o gautus pinigus skulptoriai pasidalindavo. Be to skulptoriai būdavo apdovanojami dovanomis – deficitinėmis prekėmis: žiūronais, diplomatais, radijais, laikrodžiais, kai kas net užsienyje išleistomis knygomis ar magnetofono kasetėmis, kurios irgi buvo deficitinė prekė.

Smiltynės granito simpoziumus (1977 – 1991), kad ir kaip keistai skambėtų, aš vadinu laisvėjimo kelione link Lietuvos Sąjūdžio. Parkas buvo kuriamas kaip dekoratyvios skulptūros ekspozicija. Matant, kad parke atsirado abstraktaus, siurrealistinio, minimalistinio turinio darbai, tiksliai formuojantys modernizmo dominantę, galima teigti, kad Klaipėdos skulptūrų parkas yra sukurtas apeinant tuometinę ideologinę cenzūrą. Įprastai Tarybinėje Lietuvoje skulptūrų užsakymai ateidavo per Dailės kombinatus ir jie turėjo atitikti komunistinės ideologijos standartus. O Smiltynės simpoziumų darbų cenzūra buvo ganėtinai paviršutiniška, skulptoriai galėjo realizuoti savo sumanymus beveik laisvai, nederindami su vietine valdžia (A. Žaliu ir kt.), kuri, kad ir atvykavo į Smiltynės simpoziumų aikštelę beveik kiekvieną savaitę, bet į meninį procesą nesikišdavo. Buvo vos keletas nutikimu. Pavyzdžiui, pirmas konfliktas įvyko 1979 m., kai Vladui Urbanavičiui neleido daryti skulptūros „Lapai“, nes ji atrodė per ne lyg nutolusi nuo realizmo. Protestuodami prieš tokį valdžios sprendimą, iš simpoziumo tais metais išvyko Ksenija Jaroševaitė ir Mindaugas Navakas, nors kitais metais jie vėl dirbo Smiltynėje.

Grįžtant prie parko tvarkymo pagrindinės inspiracijos, jeigu išeities taškas yra atstatyti teisingumą, atsiranda būtinybė kalbėti apie postsovietines traumas, kaip galime jas perkeisti ir pasijusti išsigydžiusia visuomene. Ar toliau skaldyti ir sakyti tie kolaborantai, o anie nuskriaustieji? Ar vis tik ieškoti būdų, kurie leistų pažvelgti į menininkų palikimą kaip į vertingą, sukurtą nelaisvės sąlygomis, bet laisvai“.

Skulptoriai, kurdami Smiltynėje, drįso kalbėti taip moderniai ir laisvai, kad viešojoje erdvėje atsirado eksponuojamas erotinis kūnas (J. Mickevičiaus „Torsas“ 1979 m.). Arba plastiškai apipavidalintas žymus žmogus (A. Boso „Martynas Mažvydas“ 1980 m.). Dar neįprastas sprendimas tuometinei visuomenei, paskatino paslėpti pastarąją skulptūrą to paties parko gilumoje, iškeliant ją iš parko įėjimo pusės, kaip nederamą. Tačiau kažkodėl visai jos atsisakyti – nenutarta.

Šis konfliktinis Senųjų miesto kapinių ir skulptūrų parko santykio istorijos posūkis jau kelis dešimtmečius fragmentiškai prisimenamas, tačiau nuosekliai nediskutuojamas ir vargiai priartėjęs prie kompromisinio atsakymo. Nors pasiūlymų tiems atsakymams būta.

Smiltynės granito simpoziumų aikštelė 1982 m.. I. Simonaitytės biblioteka, B. Aleknavičiaus rankraščių fondas

Parko rekonstrukcija

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus 2011 m. inicijavo dvimetį projektą „Klaipėdos Skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai“. Projekto metu vyko kūrybinės dirbtuvės skirtos siūlyti ateities vizijas Skulptūrų parkui. Šios iniciatyvos metu dalyviai buvo skatinami siekti parko istorinių sluoksnių – Senųjų miesto kapinių ir meno galerijos po atviru dangumi – suvienijimo į vientisą viešos erdvės kompleksą [2].

Architektų, miesto tyrinėtojų bendradarbiavimo rezultatų būta įvairių. Vienas variantas paremtas dinamiško landšafto idėja. Idėjos autoriai siūlo pėsčiųjų tako kraštuose įrengti atodangas kaip skulptūrinius elementus, žyminčius informaciją apie kapavietes ir su jomis susijusių istorinių įvykių. Pačio tako grindinyje būtų integruotos informacinės plytelės apie skulptūras. Kiti idėjos autoriai– priešingai, siūlo atsisakyti įprastos parko takų sistemos, lankytojams suteikiant galimybę laisvai judėti ir ieškoti asmeninio santykio su skulptūra. Tokiame projekte neužgauti kapaviečių trypimu, svarstyta išskirti simbolinę – bendrą memorialinę kapinių zoną. Zona tokiai atribucijai parke siūlosi savaime – tai dažniausiai lankomos numanomų kapaviečių vietos, kuriose per Vėlines vis dar gausiai deginamos žvakutės, atnešama gėlių, net nuimama rudens lapija. Šiose vietose būtų siūloma įrengti pakeltus takus, atvedančius prie monumentų skaidriose plokštėse, žyminčiose istorijos faktus. Parko atmosferoje įgilinti atminimo dvasią siūlyta sukuriant struktūrinį švieselių tinklą 40 000 sielų [3].

Jau prieš šešerius metus aiškiai suformuotos parko problemos ir pasiūlymai jų sprendimui savo likimo laukia ir šiandien. Aukščiau minimi projektai liko fiktyvūs. „I-asis parko techninio projekto rengimo planas buvo parengtas ir patvirtintas 2000 m. architekto Vytenio Mazurkevičiaus. Tuomet parke buvo atlikti tam tikri techniniai tvarkymai. Tai yra įvesti dviračių takai… Buvo numatyta ir daugiau darbų, tačiau jie liko neįgyvendinti.

Šiuo metu planuojamo vykdyti Skulptūrų parko II-ojo techninio projekto rengime numatyta pagal išlikusias Senųjų miesto kapinių nuotraukas atstatyti raudonų plytų vartus take nuo Mažvydo alėjos ir iš Liepų gatvės pusės. Parke žadama eksponuoti išlikusius antkapinius paminklus bei akmeniniais unifikuotais kryželiais pažymėti visų šalių kareivių palaidojimus.

Prie unifikuotų kryžių bus surašytos pavardės. Bet ką mums duoda pavardės be istorijos? Manau, kad tokie labai konkretūs ženklinimai gali nepriduoti parkui siekiamo gyvybingumo ir susidomėjimo. Šis projektas spręstas ne meniniu būdu, bet paprastai – tai, ką turime eksponuoti kaip vitrinoje. Labai gaila, kad modernios skulptūros ekspozicijos erdvėje nebuvo ieškota modernaus kapinių istorijos pasakojimo būdo. Ir tai yra mano pagrindinė kritika projektui. Į jį pasižiūrėta formaliai, atstatant teisingumą, bet be meilės menui.

Apie skulptūrų ekspozicinę kokybę, pavyzdžiui apie skulptūrų apšvietimą, rengiant šį projektą nebuvo svarstyta, sakant, kad tai per dideli kaštai ir reikalingas specialus projektas. Bet buvo pasiūlyta pakeisti susidėvėjusias skulptūrų informacines lenteles išlaikant senųjų lentelių dizainą. Nors iš pradžių galvota keisti ir dizainą, tačiau visgi atsižvelgta į argumentą, kad tai istorinis parkas, todėl reikia išlaikyti parko savitumą – 8-9 dešimtmečių stilistiką.

Skulptūrų parko 40-mečiui Mažosios Lietuvos istorijos muziejus organizavo seminarą, kuriame pranešimus skaitė menotyrininkė doc. R. Rachlevičiūtė, skulptorius K. Musteikis, dizaineris K.Mickevičius, ir kiti. Seminare karštasis taškas buvo A. Boso skulptūros „Martynas Mažvydas“ sugrąžinimas į pirminę vietą. Doc. R. Rachlevičiūtė pasisakė už skulptūros gražinimą į pirminę vietą, ten kur ji buvo pastatyta 1980 m. Būtent šios skulptūros plastinė kalba yra kaip Klaipėdos skulptūrų parko vizitinė kortelė, sakė menotyrininkė. Po seminaro skulptorius A. Bosas raštu kreipėsi į Klaipėdos m. savivaldybę, prašydamas sugrąžinti skulptūrą į pirminę vietą. Tokią poziciją raštu Klaipėdos m. savivaldybei suformavo ir Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė. Šią poziciją palaiko ir MLI muziejus. Tačiau projekto rengėjai pasisakė labai paprastai – perkėlimas bus atliekamas ateityje, jeigu kas nors norės, <tarsi dabar norintieji šio atstatymo būtų fiktyvus diskusijos personažai, pagalvoju mintyse, M.V. pastaba>. Valios ir atsakomybės projekto rengėjai šioje vietoje nesiėmė. Dar dabar, praėjus tiek metų, parkui tvarkyti nepasirinkta moderni stilistika, pasilikta prie tradicinio būdo – atkurti pagal nuotraukas ir išdėlioti, ką turime. Aišku, smagu, kad bus sutvarkyta parko infrastruktūra, kuri šiuo metu yra prastos būklės. O parką įdomesniu darysime savo darbais“, sakė S. Simanaitienė apie dabartinį parko projektą.

Miesto kapinės XX a. 3-4 dešimt. MLIM

Perspektyvos – šviesa parke

Kiekvienas kvadratinis metras pasaulyje iš esmės nėra vienareikšmiškas. Dažniausiai minimos susipriešinimo kontekste Senosios miesto kapinės ir toliau, praėjus beveik pusšimčiui metų, žalojamos. Taip drumsčiama išniekinimą jau patyrusių kapinių ramybė. Savo laiku memorialinė teritorija buvo perkasta, sulyginta, nugriauta, apvogta, o joje paguldytus kūnus pasiūlyta perlaidoti kitur. Tačiau senosios miesto kapinės tai išgyveno išlikdamos kolektyvinėje žmonių atmintyje ir paviršiuje tebestovinčiais artefaktais, liudijančiais pirmąjį dvejopos tapatybės sluoksnį. Pati žemės sandara, ar kiti fizikiniai kūnai, įrodo, kad sluoksniai yra natūralus darinys. Tad leidžiant memorialinei vietai atgimti, net jei kitokioje formoje, bet tampriai medžiagiškumu (granitu) susijusioje su pirmine forma, ji tokiu būdu išlieka gyva.

S. Simanaitienė susitikimo metu papasakojo apie naujo, šviesaus, skirtingoms amžių grupėms adaptyvaus, reiškia suteikiančio galimybę perduoti miesto istoriją iš karto į kartą, jau ranka pasiekiamo projekto įgyvendinimą. „Dabar vykdome dvimetį projektą „Klaipėdos skulptūrų parkas – suskaitmenintos informacijos sklaida“. Šitam projektui gavę Kultūros tarybos paramą, padarėme daug reportažų su skulptoriais. Pakalbinome apie 20 autorių, kurie pasakoja apie simpoziumus ir tą laikmetį apskritai bei apie savo skulptūras. Parke prie kiekvienos skulptūros montuosime QR kodus ir jais naudojantis mūsų naujai kuriamoje Skulptūrų parko internetinėje svetainėje [4] bus galima rasti tuos filmukus. Taip pat ten bus daug nuotraukų, kitokios informacijos. Pavyzdžiui, jaunų žmonių rašomi eilėraščiai apie skulptūrų parką. Oficialiai puslapį ketinama paleisti gruodžio 15 d., bet ir dabar jame talpinama informacija prieinama.

Šitame projekte bendradarbiavome su VĮ „Registrų centras“ Klaipėdos filialu. Jie yra įsigiję naujausią 3D skanavimo techniką ir sutiko nuskanuoti visas parko skulptūras 3D formatu bei įtraukti vaizdus į „Regia.lt“ žemėlapį. Taip pat bendradarbiavome su Klaipėdos valstybine kolegija. Jų studentai parengė nuskanuotą medžiagą. Kartu kūrėme tris teminius maršrutus parkui aplankyti. Vienas maršrutas bus skirtas šeimoms – „Per paukščio akelę“. Jis bus žaidybinio pobūdžio. Antras maršrutas vadinsis – „Apnuoginta istorija“. Šiai ekskursijai parinkti istoriją pasakojantys objektai. Pavyzdžiui prie V. Vildžiūno skulptūros „Ecce Homo“ siūlysime kalbėti apie sovietmečiu veikusią pogrindinę veiklą privačiose virtuvėse. Pačių Vildžiūnų namuose, Vilniaus Jeruzalėje, virtuvė buvo ta vieta, kur būdavo akumuliuojamos laisvai mąstyti skatinančios idėjos, skaitoma laisva spauda iš Amerikos, Europos. Prie skulptūros taip pat siūlysime prisiminti Modrio Tenisono teatro trupę, gyvavusią nuo 1967 m. ir uždraustą 1972 m.. Modrio Tenisono pantomimos trupės vienas iš spektaklių buvo – „Ecce Hommo“ („Štai žmogus“). Vildžiūno skulptūrą, tokiu pat pavadinimu, ir įkvėpė šis spektaklis. O trečiojo maršruto pavadinimas – „Akmens veidotyra“. Kviesime tyrinėti atrinktų skulptūrų veido kalbą. Klaipėdos valstybinė kolegija, su kuria bendradarbiavome, parengė komentarą su veidotyrininku. Jis pakomentavo kai kurias skulptūras ir tuo pagrindu bei pasitelkus literatūrą, sukursime informaciją ekskursijų dalyviams.

Šias ekskursijas galėsiu vesti ir aš, bet taip pat patys žmonės. Parengsime išsamią medžiagą – žemėlapius, objektų aprašymus – apie maršrutus ir patalpinsime mūsų internetinėje svetainėje keturiomis kalbomis – lietuvių, anglų, rusų ir vokiečių.

Šioje svetainėje prie Senųjų miesto kapinių yra skyrelis „Palaidojimai“. Jame talpinami Senosiose miesto kapinėse, dabartiniame skulptūrų parke, palaidotų žmonių sąrašas ir trumpos jų gyvenimo istorijas. Šis skyrius bus nuolat pildomas gavus naujos informacijos.

Jeigu Senųjų kapinių vartai bus atstatyti ir senieji paminklai išeksponuoti, reiktų apmąstyti, kaip naujieji ir senieji ženklai tarpusavyje komunikuoja. Man įdomu kalbėti meno kalba ir bandyti ją suprasti. Todėl norėčiau ateityje organizuoti paveldo ir meno festivalį, kuris inspiruojamas Klaipėdos skulptūrų parko, galėtų plėstis ir ieškoti kituose miestuose erdvių meno ir paveldo sąveikai kurti.“

Varteliai buvusiose miesto kapinėse 1973 m. I. Simonaitytės biblioteka, B. Aleknavičiaus rankraščių fondas

Pradžios pabaiga

Turbūt svarbu dar sykį pabrėžti, kad visoje įvykių sekoje niekas neneigia egzistavus kapines. Net priešingai – dabar vyksta ieškojimas būdų aiškiai, su žmonių vardais ir pavardėmis, o svarbiausia jų istorijomis, priminti šį pasakojimą ir juo dalintis. Dabar yra tas laikotarpis, kai pats kapinių aspektas, tikėkimės nesąmoningai, slepiamas – tarp griuvėsių, neprižiūrėtas, apleistas, išduodamas tik į žemę įdurtomis dirbtinėmis gėlėmis, atneštu akmenėliu ar mediniu kryželiu. Ne skulptūros parke užgožia memorialinę dvasią, pripažinkime, o pati jo būklė.

Šiandien yra laikas, kai stengiamasi rasti kompromisą tarp kapinių egzistavimo šioje teritorijoje praeityje ir Skulptūrų parko dabartyje. Kadangi konfliktas – tai viena iš esminių karo sudedamųjų dalių, norėtųsi prieiti paliaubas – priimti bendra sprendimą, kuris tęstų ne tik minėtą teisingumo atstatymą, bet būtų suprantamas išmaniajai – ateities kartai ir ją sudominantis. Atsakomybė – kapinės bus prisimintos, ar ne priklausys nuo šios kartos. Ar galime sustoti konflikto pradžioje, kad jis netaptų parko pabaiga iš esmės?

Skulptūrų pristatymas parke, prie V. Šerio BUDĖJIMAS 1982 I. Simonaitytės biblioteka, B. Aleknavičiaus rankraščių fondas

[1] https://www.youtube.com/watch?v=IVlkGtBYXB0

[2] Leidinys „Kūrybinės dirbtuvės 2011 10 14-16 Klaipėda: Klaipėdos Skulptūrų parke susitinka istorija ir menas“

[3] Leidinys „Kūrybinės dirbtuvės 2011 10 14-16 Klaipėda: Klaipėdos Skulptūrų parke susitinka istorija ir menas“

[4] http://www.mlimuziejus.lt/park/

Iliustracija viršuje: Skulptūrų parke, priekyje Š. Šimulyno UŽKEIKTAS. I. Simonaitytės biblioteka, B. Aleknavičiaus rankraščių fondas