Ekskursija po „Gallery Weekend Kaunas“ 

Gegužės 11–14 dienomis miesto gyventojus ir svečius į kultūros nuotykį pakvietė festivalis „Gallery Weekend Kaunas“. Renginio širdimi tapo Laisvės alėjoje esantis buvusio banko pastatas, savaitgaliui simboliškai pavadintas „Menų banku”. Festivalio organizatoriai apleistą vietą pasirinko ne atsitiktinai, o norėdami atkreipti dėmesį į pastatų vaiduoklių problemą Kauno centre ir parodyti, kad juos galima prikelti naujam gyvenimui. Keturių aukštų namas savaitgalio metu prisipildė ne tik meno kūriniais, bet ir smalsiais lankytojais. Idėja eksponuoti darbus neįprastoje „baltos dėžutės“ erdvėje patraukė žmonių dėmesį.

Į neįprastose vietose surengtas parodas, performatyvius veiksmus ir garso instaliacijas lankytojus užeiti pakvietė ir T. Ivanausko zoologijos muziejus, Kauno fotografijos galerija bei projektų erdvė „Kabinetas“. Labiau mėgstantiems parodas įprastose meno erdvėse buvo atviros daugelio Kauno galerijų durys.

Kauno fotografijos galerija skirtingose erdvėse atidarė net dvi naujas ekspozicijas. Viena iš jų – Vytauto Pletkaus paroda „Placebai: kičo terapija“, o antroji Nathalie Daoust „Korėjietiški sapnai“.

Žengiant į buvusio kino teatro „Neringa“, o dabar gėlių salono „Kalmina“ vidų, lankytojus pasitiko daugybės gėlių vazonų, plastikinių ir medinių dėžių, surūdijusių durų ir sandėlio sienų estetika. Būtent čia buvo atidaryta paroda „Placebai: kičo terapija“. Tik įkėlus koją į patalpą, apėmė netikrumo jausmas ir klausimas „ar aš tikrai čia papuoliau?“. Abejonės išnyko, kai akys užfiksavo plastikinėse dėžėse eksponuojamas fotodrobes. Praėjus siauru koridoriumi ir apžiūrėjus pirmąją dalį parodos, lankytojų laukė dar ne viena nuotrauka, kabanti ant sandėlio sienų ir projektorius, rodantis fotografo darbus. Menininko kadruose besiskleidžianti beskonybės, dvasinio skurdo, bet tuo pat metu ir kičo kaip žmogaus nuraminimo, kasdienybės paįvairinimo bei placebo efekto tema efektyviai suskambėjo gėlių salono patalpose.

Vytauto Pletkaus paroda „Placebai: kičo terapija“, 2017. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

Vytauto Pletkaus paroda „Placebai: kičo terapija“, 2017. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

Nathalie Daoust parodos „Korėjietiški sapnai“ atidarymas įvyko pačioje Kauno fotografijos galerijoje. Menininkė teigė, kad jos darbams visuomet buvo artima realybės atsisakymo tema, tačiau šioje parodoje ji atsiskleidžia kitaip negu ankstesniuose projektuose. Šiaurės Korėjoje žmonės priversti gyventi atriboti nuo likusio pasaulio, pagal Kim dinastijos, kuriamą naratyvą. Dėl to fotografė, ruošdama nuotraukas šiai parodai, kadrus tamsino ir pasirinko techniką, kurios būdu jie tampa neryškūs, išsilieję, tarsi cenzūruoti su paslėpta realybe. Taip pat buvo pritemdyta ir pačios galerijos patalpa, kurianti paslapties, slogumo nuotaiką ir atspindinti parodos temą. Nuotraukų serija ir jų aprašymai bei pristatymas galerijoje leido lankytojams susipažinti su Šiaurės Korėjos gyventojų realybe, pajausti kadrų skleidžiamą emocinį krūvį ir įvertinti žodžio ir spaudos laisvės svarbą.

Nathalie Daoust paroda „Korėjietiški sapnai“  Kauno fotografijos galerijoje. Andros Kniukštaitės nuotrauka.

Galerijoje „Meno parkas“ veikė Gretos Grendaitės ir Tomo Vosyliaus (Legal (Art) Lovers) paroda „Namų patogumai“ ir savaitgalio metu buvo pristatyta interaktyvi instaliacija „(Ne)uniforminiai kalnai“. Ir parodoje, ir instaliacijoje ryškus aukštikalnių motyvas. G. Grendaitei jis kelia įvairias asociacijas. Kalnai – pamatytos parodos „Kalno Fudži nėra“ Paryžiuje ir vaikystės kelionės į Čekoslovakiją priminimas, karjeros kelio bei siekiamybių metafora. Dar vienas vyraujantis motyvas yra rankos atstumas, kuris irgi primena apie, rodos, netolimas, bet kartu ir nepasiekiamas svajones. Galerijoje buvo paruošta erdvė ir priemonės visiems, norintiems vizualizuoti savo idėją apie tikras, nuoširdžias, o galbūt aplinkos formuojamas, kartais be galo sunkiai pasiekiamas svajones, ir siūloma prisidėti prie bendro, simboliško lankytojų svajonių kalnyno parodos prieigose. G. Grendaitės darbai ant sienos taip pat sukabinti kalno ir sakinio forma. Pati „Namų patogumai“ ekspozicija yra menininkų projekto „Persirengimai“ trečioji paroda, kurioje jie tęsia socialinės pasakos, atminties, atspindžių temas, aktualias šiandienos visuomenei.

Gretos Grendaitės ir Tomo Vosyliaus (Legal (Art) Lovers) paroda „Namų patogumai“ galerijoje „Meno parkas“

Gretos Grendaitės ir Tomo Vosyliaus (Legal (Art) Lovers) paroda „Namų patogumai“ galerijoje „Meno parkas“

„POST“ galerija meno mylėtojus pakvietė į du performatyvius veiksmus.

Eglės Rakauskaitės „STOP STOP POST“ pateikimas šiek tiek gluminantis, nes „Gallery Weekend Kaunas“ tinklapyje šio performanso pristatyme minimi karo žiaurumai, badas ir neapykanta, tačiau, prieš įeinant į renginio salę išdalinamose instrukcijose apie tai neužsimenama. Jose prašoma išjungti elektromagnetinius prietaisus, vaikščioti kampuotomis trajektorijomis ir, atsisukus į sieną, bandyti žiūrėti per ją kiaurai. Mažai tikėtina, kad, aprašymo neskaičiusiam, dalyviui atsiskleidžia minimos problemos. Nepaisant to, šis performansas, primena socialinį eksperimentą, atitraukdamas žmones nuo jų kasdieninės buities, nuolatinio skubėjimo ir komforto zonos, skatina nors dešimčiai minučių atlikti savirefleksiją, ištrina ribą tarp menininko ir vartotojo ir net šiek tiek bauginančiai parodo, kad žmonės linkę nuosekliai sekti taisykles, apie jas nieko neklausdami.

Eglės Rakauskaitės performansas „STOP STOP POST“ POST galerijoje. Nuotrauka: Marija Seniūnaitė

Eglės Rakauskaitės performansas „STOP STOP POST“ POST galerijoje. Nuotrauka: Marija Seniūnaitė

Kitas POST galerijoje vykęs performatyvus veiksmas – buto šokio teatro Okarukas pirmasis pasirodymas pavadinimu „DOLLS“. Okaruko performansas – ryškiausias, feminizmo dvasią vizualizavęs, festivalio renginys. Moteris visuomenėje vis dar dažnai matoma arba kaip motina, arba kaip seksualumo, kūno išnaudojimo objektas. Dėl tokių primestinių socialinių vaidmenų moterys verčiamos atsisakyti individualumo, jaučia visuomenės spaudimą „tilpti į rėmus“ ir neretai palūžta. Toks pagrindinis pasirodymo motyvas, bet būtų neteisinga teigti, kad jis vienintelis. Performanso pradžioje ir pabaigoje buvo kalbama ir apie švietimą, meną ir menininko dalią bei revoliuciją. Tai daryta monologo arba dialogo su žiūrovais formoje, tokiu būdu, paverčiant juos veiksmo dalimi, jiems to nežinant. Keli pasirodymo elementai galėjo išduoti, kad tai pirmasis, dar ne idealiai nušlifuotas kolektyvo pasirodymas, tačiau Okarukui pavyko įtikinamai perteikti savo idėjas ir prikaustyti žmonių dėmesį.

Kolektyvo Okarukas pasirodymas „DOLLS“ POST galerijoje. Nuotrauka: Marija Seniūnaitė

Geriausias būdas sukurti ekspozicijai pavadinimą ir autoriaus anotaciją – panaudoti virtualų teksto generatorių, o svarbiausias parodos objektas yra ventiliatorius. Taip ironiškai ir kritiškai į modernų meną ir ypač jo ekspozicijas pažvelgti leido „Tartu Art House“galerijos vadybininkas, kritikas ir buvęs parodų kuratorius Indrek Grigor stand-up formos performanse „Šiuolaikinio meno įrankių dėžė“ (angl. „Contemporary Art Toolbox“). „Kabineto“ komandos suorganizuoto, „Knygų ministerijoje“ įvykusio, renginio tikslas – su publikos pagalba per vieną valandą sukurti modernaus meno ekspoziciją, naudojant tik dėžėje esančius objektus ir pasitelkiant interneto technologijas. „Knygų ministerija“ nors ir buvo tinkama vietos atžvilgiu, sunkiai gebėjo patogiai sutalpinti visus norinčius į paruoštą erdvę. Pačiam performanso autoriui priekaištus reikšti būtų neteisinga. Jis taikliai šmaikštavo apie parodų kuratorių veiklą ir būtent dėl specifiškos temos tikėtina, kad renginys buvo ypač įdomus galerijų darbuotojams ir meno kritikams, tačiau dėl ekspresyvios ir paprastos I. Grigor kalbos manieros tapo linksmas ir suprantamas parodų lankytojams.

Indrek Grigor performansas „Šiuolaikinio meno įrankių dėžė“

Indrek Grigor performansas „Šiuolaikinio meno įrankių dėžė“

„Menų bankas” į vieną vietą subūrė daug skirtingų menininkų, ekspozicijų ir renginių. Ekspozicinės erdvės nebuvo visiškai uždaros, bet kiekviena iš jų tapo savarankiška paroda. Dažnai pasikartojantis motyvas ekspozicijose – menininko veikla ir susijusi problematika, o patiems darbams eksponuoti pasirinktos įvairios strategijos. Vieni kūriniai tradiciškai kabėjo ant sienų, kiti buvo tvirtinti prie lubų arba grindų, įsprausti į ankštas erdves. Akivaizdu, kad kiekvienai ekspozicijai pasirinkta konkreti erdvė, kurioje ji galėtų geriausiai atsiskleisti apleisto namo patalpose. Į „Menų banką“ užeiti kvietė ne tik parodos, bet ir edukaciniai, performatyvūs renginiai bei specializuotas šiuolaikinio meno ir teorijos leidinių knygynas „Six Chairs Books“.

Dažnas kūrėjas nori, kad žiūrovas pats interpretuotų jo darbus, iš jų sukurtu savo istoriją. Maria Kapajeva šią idėją įprasmino tris dienas „Menų banke“ vykusiose dirbtuvėse „Gali vadinti jį kitu vyru“. Iniciatyvos autorė kvietė lankytojus and sienos kabinti atsineštas arba paruoštas ar menininkės tėvo fotografuotas nuotraukas bei citatas ir tokiu būdu sukurti bendrą istoriją. Kiekvienas atėjęs į šią dirbtuvę galėjo tapti aktyviu parodos kūrėju, tirpdant atskirtis tarp menininko ir lankytojo.

„Gallery Weekend Kaunas“ renginiai neturėjo bendros temos, tačiau kūrėjus ir lankytojus į bendruomenę suvienijo nuoširdus domėjimasis menu. Savaitgalį Kaunas tikrai galėjo pareikšti pretenzijas į Lietuvos kultūros sostinės titulą, o festivalis puikus žingsnis formuojant miesto veidą ir į ši procesą įjungiant visuomenę, ko siekti planuojama ir „Europos kultūros sostinė 2022“ metu.

Alvydo Urbiečio kūrinys „Menų banke“. Nuotrauka: Marija Jurevičiūtė

Dominyko Canderio ekspozicija „Menų banke“. Nuotrauka: Marija Jurevičiūtė

Dominyko Canderio ekspozicija „Menų banke“. Nuotrauka: Marija Jurevičiūtė

Simono Kuliešio ekspozicija „Menų banke“. Nuotrauka: Marija Jurevičiūtė

Simono Kuliešio ekspozicija „Menų banke“. Nuotrauka: Marija Jurevičiūtė

Simono Kuliešio ekspozicija „Menų banke“. Nuotrauka: Marija Jurevičiūtė