Fotoreportažas iš Lino Jusionio tapybos parodos „Anapus laiko, laukiant, kol tai nutiks“ KKKC Parodų rūmuose
artnews.ltKlaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) kovo 6 d. atidaryta Lino Jusionio tapybos paroda „Anapus laiko, laukiant, kol tai nutiks“. Paroda veiks iki balandžio 19 d.
Parodos pavadinimas „Anapus laiko, laukiant, kol tai nutiks” paimtas iš to paties pavadinimo tapybos darbų ciklo, eksponuojamo ir šioje parodoje. Jis sugalvotas kaip laiko nuoroda, apibūdinanti specifinę pasakojimo erdvę, kurią galima suvokti kaip vienijantį mano tapybos darbų faktorių. Ši pasakojimo erdvė atsiskleidžia (yra konstruojama) per santykį tarp vaizdinio, jo pasakojamo siužeto ar reikšmės bei kuriamo emocinio erdvės ir laiko pojūčio. Mane domina mintys, kurias mes projektuojame į vaizdinį, ir tai, kaip vaizdinys tuo pačiu metu jas priima ir joms priešinasi. Persekiojantys kasdienybės vaizdiniai, seni ar visai švieži prisiminimai ir motyvai iš daugiau ar mažiau žinomų istorijų naudojami konstruojant įsivaizduojamus peizažus, kurie tampa asmeninių patirčių projekcija. Šie motyvai yra fiksuojami ir žiūrovui pateikiami parodoje eksponuojamoje knygutėje. Abstrahuoti erdvės vaizdiniai funkcionuoja kaip pasakojimo ar įvykio pakaitalas. Pasakojimai ar įvykiai atrodo labai migloti, tačiau šis miglotumas pabrėžia vaizdinių autonomiškumą ir neartikuliuotų patirčių svarbą minčių topografijoje. Šios neartikuliuotos mintys primena utopinius ar nostalgiškus pasakojimus, kuriuose įvykis yra išstumiamas sustabdyto laiko emocijos.
Pagrindinė problema, kuri nuo pat pradžių mane domino, yra klausimas, ar vaizdinys gali funkcionuoti kaip nuoroda į kažką autentiško, ar jis iš principo lieka savireferentiškas ir dėl to savotiškai nebylus. Paveikslą aš suvokiu kaip sistemą, kuri atsiranda bandant iš atskirų mintyse užstrigusių ir nuolat persekiojančių vaizdinių sukonstruoti prasmę įgaunančią visumą. Tai šiek tiek primena mėginimą papasakoti savotišką istoriją. Tačiau dėl pasirinkto vaizdavimo fragmentiškumo ir sprendimo visiškai išgryninti percepcijas paveikslas tampa labai efemeriškas ir iš tiesų pasakoja tik pats save. Jis pasakoja ne kažkokią istoriją, o tai, kaip jis pats yra konstruojamas. Paveikslo elementai leidžiasi apibūdinami tiek kaip kuriantys aplink save asociacijų tinklą, tiek kaip visiškai autoreferentiški. Nė vienai iš šių kraštutinių alternatyvų nėra suteikiamas prioritetas. Taip konstruojamas kūrinys funkcionuoja kaip sau pakankama laisvai interpretuojamų elementų sistema, nesiekianti perteikti jokios iš anksto užprogramuotos prasmės, kuri būtų anapus kūrinio.
– Linas Jusionis
Šioje Lino Jusionio parodoje atskleidžiama šiek tiek daugiau nei ankstesnėse. Kita vertus, kai vaizdinių ir užuominų detektyvas pakrypsta nauja linkme, pradedi suvokti, kad atsidūrei dar sudėtingesnėje sistemoje, kurioje esti dar daugiau galimybių. Panašus jausmas turbūt užklumpa, kai įkopi į kalną ir pamatai už jo esantį tankme apaugusį slėnį, kurį tau reiks įminti. Galbūt panašus jausmas apimdavo ir Gino Bartali, kai jis Antrojo pasaulinio karo metu, gabendamas slaptas žinutes, važiuodavo dviračiu iš Florencijos į Toskaną arba Umbriją. Varginantis kilimas į įkalnę ir staiga atsiveriantis slėnis. Dar panašus jausmas užklumpa, kai skaitai detektyvą ir įminęs vieną mįslę suvoki, kad atsirado trigubai tiek naujų. Mintys, kurias projektuojame į vaizdinį, pradeda klostytis kaip aritmetinė progresija, o vaizdinys, pasak Lino, tuo pačiu metu jas ir priima, ir priešinasi. Parodą lydinti knygelė, beje, man labai primena joje minimo Gino Bartali važiavimą dviračiu, kai jis gabendamas slaptas ir svarbias žinutes kilo įkalnėn, leidosi slėniu. Knygelėje irgi esti ir įkalnių, ir slėnių, ir besislepiančių vaizdinių.
Vaizdinys ir priima, ir priešinasi – atrodo, kad tik dabar pradėjau suvokti dar vieną Lino tapybos sluoksnį, anksčiau jį turbūt irgi nujaučiau. Keista, nes dabar jis atrodo daugiau nei akivaizdus – tai vaizdinio (šiuo atveju tai Lino tapybos kūriniai) savarankiškumas, artimas naujojo realizmo (ontologinio posūkio) ir spekuliatyviojo realizmo filosofijose minimam daikto / objekto savarankiškumui ir daiktų bei žmonių buvimo pasaulyje dehierarchizacijai. Šiuo atveju teiginys, kad jį (Liną) domina mintys, kurias mes projektuojame į vaizdinį, ir tai, kaip vaizdinys tuo pačiu metu jas ir priima, ir joms priešinasi, primena italų filosofo Maurizio Ferrario H₂O pavyzdį (argumentą už ontologiją). Jis skamba taip: mūsų žinojimui, kad vanduo yra H₂O, mums reikia kalbos bei chemijos mokslo žinių, bet kad vanduo yra H₂O, nuo mūsų žinojimo nepriklauso. Žinoma, kalbant apie Lino parodą ir naujojo realizmo bei spekuliatyviojo realizmo ryšį nereikėtų to suvokti tiesiogiai, tai veikiau tam tikri ryšių žaidimai arba flirtas su šiomis filosofijos kryptimis. Nes „vaizdinys” šiaip jau ne H₂O / vanduo, jis neatsirado anksčiau nei mes ir jo neliks, kai mes išnyksime nuo žemės paviršiaus. Bet kol dar neišnykome, jis yra, ir galima manyti, kad egzistuoja savarankiškai, tam tikra prasme tampa gyvas ir sąmoningas.
Su šia prielaida ir linkėčiau pasivaikščioti po Lino parodą. Dar nepamirškite pasiimti knygelės, kuri labai padės bendraujant su kūriniais. Tai tam tikras kelioninis kalbų žodynas, kuriame rasite frazes / tekstus / vaizdus. Su jais prisiartinę prie kūrinių galite pabandyti juos pakalbinti, kita vertus, ar reikia? Juk tasai jausmas, kai turi raktus, žinai, kur yra jais rakinamos durys, bet dar delsi (ne lauki, bet būtent delsi) ir neini jų atrakinti, yra jaudinantis ir malonus. Regis, kad visos juslės paaštrėja ir pradedi aplinką suvokti kitaip – jautriau, įtariau, galbūt apsidairai, apžiūri durų rėmą, iš kokio medžio jos pagamintos, kokia jų forma, kokia laiptinės spalva arba namo fasadas, galų gale apsisuki ir pažiūri, kas tau už nugaros.
– Danutė Gambickaitė
KKKC nuotraukos