Povilo Ričardo Vaitiekūno piešinių paroda galerijoje „Kairė–dešinė“

Sausio 21 d. (antradienį), 18 val. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje atidaroma Povilo Ričardo Vaitiekūno piešinių paroda.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“, siekdama pristatyti mažiau matomą dailininkų kūrybos pusę, 2014 m. piešinių sezoną pradeda Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato tapytojo Povilo Ričardo Vaitiekūno paroda. Jau esame pristatę Eugenijaus Antano Cukermano, Jono Algimanto Kuro, Vyganto Paukštės, Petro Repšio, Rimanto Sakalausko, Edmundo Saladžiaus, Algio Skačkausko, Leopoldo Surgailio, Vytauto Šerio, Marijos Teresės Rožanskaitės, Mikalojaus Povilo Vilučio, Vladislovo Žiliaus, kitų autorių piešinių ir tapybos ant popieriaus kolekcijas.

Šįkart eksponuojami per pastaruosius kelerius metus sukurti Povilo Ričardo Vaitiekūno piešiniai ir pastelės. Ekspozicijos pamatą sudaro kelios didžiosios serijos, nuosekliai plėtojančios žanrines ir siužetines kūrybos linijas: autoportretai, peizažai, laidotuvių procesijos ir t. t. Parodą papildo trumpi, tačiau talpūs filosofiniai autoriaus pamąstymai, pasak jo, skirti tik žmogaus „pakaušio atidarymui“, tačiau dėmesys sutelkiamas į tikrąjį turinį – formą. Žiūrovams suteikiamas intelektinis malonumas akimis ir protu sekti, kaip kaligrafiškai dailininkas rašo vaizdais.

P. R. Vaitiekūno kūryba kupina metaforų, kurios skleidžiasi ne tik autoriaus darbuose, bet ir simboliškai suvienija atskiras ekspozicijos dalis. Pats autorius nubrėžė nenutrūkstamą gyvenimo ir mirties, žmogaus ir gamtos liniją, kuri, ištrūkusi iš piešinio, nuvilnija per visas tris galerijos sales.

Kairė salė. Juodoji. Čia eksponuojami juodu tušu sukurti autoportretai (2000, 2012) ir juodasis Laidotuvių Mardasave (2010) ciklas. Kūriniuose figūros rikiuojasi organiškai, ritmiškai tarsi medžiai miške, kadagiai lauke ar potėpiai lape. Iš jų lakiai išnyra autoportretas. Šioje ekspozicijos dalyje, anot autoriaus, peizažas virsta portretu, o gal portretas – peizažu? Lapo tuštumas ir jo santykis su figūromis tampa lygiaverčiu ir iškalbingu plastinės išraiškos sandu, o monochromija jaudina vaizduotę labiau negu visa spalvų paletė.

Dešinė salė. Atsiranda spalva. Subtili ir alchemiška, kaip ir visa P. R. Vaitiekūno kūryba. Greta gausios naujausių piešinių kolekcijos žiūrovai pamatys ir keletą gerai žinomų kūrinių: Vanitas (2009), Viešnia (2009), Autoportretas su grybais-dūmais ir mėnuliu (2009) ir kt. Piešinys P. R. Vaitiekūnui yra savarankiška kūrybos sritis, nesvarbu, kad vėliau kai kurie piešiniai ar ištisi jų ciklai tampa tapybos darbų pagrindu. Sodrius dažų sluoksnius čia atstoja „riebūs“, išraiškingi tušo šuorai, pastelės vibracija ir meistriškas gebėjimas plastiškai, keliais judesiais sukurti harmoningą formos ir turinio dermę.

Salė plius. Lengva. Ekspozicija lengva, kaip būna lengvas vėlyvas pavasaris – balandžio vidurys su sniegu. Čia eksponuojami P. R. Vaitiekūno pamilto Mardasavo peizažai su žmonėmis, namais, kadagiais. Jautrūs, efemeriški vaizdai su charakteringomis kaimo gyvenimo scenomis, kupini metaforų kaip ir visa P. R. Vaitiekūno kūryba.

Paroda veiks iki vasario 8 d.