Apie švelnumo struktūras ir prasmės logistiką

Pirmasis įspūdis – tyla. Gerdos Paliušytės paroda „Lūkesčiai“ (iki rugsėjo 14 d. eksponuojama Šiuolaikinio meno centre) – ne pasakojimo, bet įsiklausymo forma. Ji išsiskleidžia kaip subtilus vizualinis pasipriešinimas pertekliniam kalbėjimui – bandymas įžodinti dar neprasivėrusią būseną prieš semantinį krūvį. Čia regima ne tai, kas susiformavo, o tai, kas dar tik bręsta – fragmentai, siluetai, prisilietimai sugeria laiką, palikdami patirtį, dėl kurios realumo nesame tikri.

Parodos ašį sudaro makrofotografijų serija, kurioje fiksuojami baltų orchidėjų žiedai – subtilūs, bet atkaklūs gamtos kūnai, atsiradę jau po to, kai nužydėjo ryškiai mėlynai nudažyti pirmtakai. Šie komercinės gėlių industrijos „gundymo“ hibridai žlugo, o jiems išnykus liko tai, kas neturėjo būti pastebėta – baltas žiedas, nepretenzingas, net neplanuotas. Šioje parodoje jis tampa pasipriešinimo figūra: nebyliu liudininku, kad ne viską galima užprogramuoti, nudažyti ar iš anksto apskaičiuoti. Tarsi neseniai Joniškio rajone žvejo pagautas rožinis žaltys – biologinė išimtis, kuri vien savo egzistavimu sugriauna nusistovėjusį normos vaizdinį. Mutavęs albinosas, per stebuklą išvengęs plėšrūnų, jis iškrinta iš natūralios atrankos logikos ir sutrikdo įprastą regimybės tvarką. Nors žaltys lietuviškoje mitologijoje – atsinaujinimo, cikliškumo ir paslėptos galios simbolis, šis konkretus padaras, regis, nepriklauso jokiai tvarkai. Kaip ir baltasis orchidėjos žiedas, išaugęs ne iš suplanuoto grožio, o iš jo likučių – jis tampa paribio estetikos figūra. Ne kaip iššūkis, ne kaip manifestacija, o kaip atsitiktinė, bet atkakli išlikimo forma.

Paliušytės fotografijų žiedai, panašiai kaip šis rožinis roplys, įkūnija tai, kas iškyla ne iš ideologinio centro, bet iš plyšio – iš vietos, kur sistema jau pradeda irti. Jie kalba ne garsiai, ne deklaratyviai, bet tyliai, per paviršių, šešėlį, struktūros lūžį. Tai ženklai, dar neturintys paskirties, bet jau vibruojantys galimybe. Būtent šioje sankirtoje tarp marginalios biologijos ir pertekline logika veikiančios industrinės estetikos ima ryškėti kitokia vaizduotės etika – tokia, kuri vertę mato ne centre, o periferijoje; ne tobulume, o trapumo išlikime. Didelio formato giclée spaudiniai kviečia įsižiūrėti į mikrostruktūras – tai ne tiek reprezentaciniai vaizdai, kiek paviršiai, per kuriuos sklinda šviesa ir atmintis. Žiedų išdidinimas čia veikia kaip mikroskopinis žvilgsnis į tai, kas paprastai lieka nepastebima: pulsą, kontūrą, šešėlį. Šie vaizdai primena kūnus, tačiau tik iš tolo – jie neiliustruoja, o formuoja būsenas, per kurias ryškėja intymumo, paslapties ir pasakojimo sąlygiškumas. Ar tai, ką matome, tikrai įvyko? Ar tai buvo žiedas, ar – tik žvilgsnio refleksija?

Antrasis parodos polius – menininko Gedimino G. Akstino sukurta kartoninė dėžė su stikliniu įdėklu ir rožiniu paminkštinimu. Dvi skirtingos transportavimo pakuotės, sujungtos į vieną skulptūrinę formą „Mes“, iš esmės suspenduoja daiktiškumo logiką – čia siunta tampa ekspozicine vitrina, logistinis objektas – kontempliacijos platforma. Šioje ekspozicijos vietoje dėžė jau nebesaugo turinio – ji tampa juo. Tokia mintis artima ir menininko Waleado Beshty kūrybai. Jo garsiojoje „FedEx“ serijoje (2007–2014) stiklo objektai buvo gaminami pagal tikslius kurjerinių siuntų dėžių matmenis ir siunčiami į parodas per „FedEx Express“ sistemą. Kiekvienas stiklas dūždavo transportavimo metu, o menininkas eksponuodavo jį tokį, koks atvykdavo – kartu su pakuote, etiketėmis ir įskilimų raštais, tapusiais netikėto įsikišimo pėdsakais. Tai buvo ne tik procesų estetikos tyrimas, bet ir kritiškas komentaras, kaip reikšmę meno objektui suteikia judėjimas, atsitiktinumas ir net korporatyvinė nuosavybė – juk net siuntos forma priklauso verslui.

Dėžė tampa ne tik ekspozicine kapsule, bet ir tarsi mikroskopine architektūra, kurioje eksponuojami lankytojams skirti išsinešami vaizdai. Ši instaliacija kalba apie sustabdytą judėjimą, apie medžiagiškumo ir vaizdinio pusiausvyrą. Tai ne tik refleksija apie meno produkcijos ciklus, bet ir tylus gestas, įsirėžiantis tarp platinimo ir lūkesčių ekonomikos. Dėžė čia nėra tik funkcionalus objektas – tai išimta iš apyvartos sistema, tapusi laikinai autonomiška erdve, maketu, kuriame cirkuliuoja vaizdai, bet sustabdyta reikšmė. „Lūkesčiai“ sukuria tokią erdvę, kurioje žiūrovas nebėra informacijos gavėjas, bet jautraus trikdžio liudininkas.

„Ateitis jau čia – ji tiesiog dar nėra tolygiai paskirstyta“, – rašė mokslinės fantastikos autorius Williamas Gibsonas. Ši frazė, ištrūkusi iš literatūros ribų, skamba kaip simptominė diagnozė šių dienų parodinei kultūrai. Ir Gerdos Paliušytės paroda „Lūkesčiai“ čia įgauna nenumaldomai aktualų toną – ne deklaruodama ateitį, o kalbėdama apie jos lūžį, apie tai, kur nutrūksta vaizduotės tėkmė. Kaip rašė filosofas Nickas Srnicekas, neoliberalizmas ne tik transformavo ekonomines ir socialines struktūras, bet ir sistemingai išardė mūsų laiko pojūtį – sunaikino pačią ateities sampratą kaip politinės vaizduotės erdvę. Šiandien technologinės kompanijos pasisavino ateitį kaip rinkodaros instrumentą. Nauji dirbtinio intelekto modeliai ar išmaniųjų įrenginių kartos nuolat pristatomi kaip „ateities pažadas“, nors iš tiesų tai – tik permontuoti esamos sistemos fragmentai, kuriuos valdo siaura Silicio slėnio elito grupė. Jie generuoja vizualinius naratyvus, kuriuose ateitis tampa preke – iš anksto supakuotu neišvengiamumu.

Paliušytės parodos vizualinė logika – visiškai priešinga. Čia ateitis neprojektuojama – ji lėtai išauga iš pertekliaus likučių, iš gėlių industrijos atliekų, iš logistikos objektų, kurie staiga įgauna autonomiją. Makrofotografijose fiksuojami žiedai – jau nebe rinkodaros objektai, bet tylūs pasipriešinimo ženklai. Jie kalba ne apie tai, kas „bus“, bet apie tai, kas išgyveno, kai „bus“ tapo nebesvarbu. Dėžė tampa ne transportavimo įrankiu, bet sustabdyto laiko kapsule, kurioje reikšmė formuojasi ne per greitį, o per trukdį.

Šioje parodoje laiko tėkmė ne akceleruojama, o sulėtinama. Čia nėra krizės kaip efektyvumo iššūkio – čia yra pauzė kaip etinis gestas. Neoliberalios temporalumo prievartos fone Paliušytės „Lūkesčiai“ primena, kad vaizduotė dar nėra galutinai privatizuota. Alternatyva gali prasidėti ne rytoj, o čia – tarp žiedo kontūro ir dėžės sienelės, kaip ekonomiškai nuviliantis objektas, turintis ne rinkos vertę, o pojūčio galią – gebėjimą sukelti lėtą atpažinimą, sustabdyti žvilgsnį, laikinai pamiršti funkcijos diktatą ir grąžinti mums galimybę mąstyti be išankstinio tikslo. Paroda veikia ne kaip pasakojimas, o kaip būsena – tokia, kuri neturi krypties, bet turi tankį. Ji nesiūlo aiškių teminių gairių, bet sukuria specifinę juslinę logiką, kurioje reikšmė ne išreiškiama, o formuojama per įtampą tarp matomo ir nesuteikto žodžio. Tai ne estetizuota pozicija, o tylus atsisakymas dalyvauti vizualinės kontrolės ekonomikoje, kurioje kiekvienas vaizdas turi būti atpažintas, pavadintas, sunaudotas.