Art Deco muziejaus įkūrėjai apsilankė Ludolfo Liberto parodoje: jis galėjo įkvėpti Lietuvos žmones drąsai

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vyksta paroda „Ludolfas Libertas (1895–1959). Hipnotizuojantis art deco spindesys“. Į svečius pakvietėme Art Deco muziejaus Kaune įkūrėjus, šio stiliaus bei tarpukario Kauno istorijos entuziastus Karolį Banį ir Petrą Gaidamavičių. „Ši paroda gali paskatinti žmones domėtis opera ir teatru. Parodoje labai daug patrauklaus grožio ir įspūdžio, pakylėjančio nuo kasdienybės“, – kalbėjo K. Banys. 

Ludolfas Libertas buvo vienas ryškiausių art deco stiliaus atstovų Latvijoje. XX a. trečiasis–ketvirtasis dešimtmečiai Latvijos nacionalinėje operoje buvo scenografo Liberto epocha. Libertas taip pat sukūrė scenovaizdžius keturiems Kaune veikusio Valstybės teatro spektakliams. 2024 metais paroda „Ludolfas Libertas (1895–1959). Hipnotizuojantis art deco spindesys“ veikė Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje, o Vilniuje ją galite apžiūrėti iki rugsėjo 28 dienos. 

Vieną lietingą liepos mėnesio dieną į Vilnių atvykę K. Banys ir P. Gaidamavičius kartu su projekto vadove Aušra Endriukaitiene ir muziejininke Živile Ambrasaite-Gailiešiene apžvelgė eksponuojamus Liberto scenografijos ir kostiumų eskizus, maketus bei autentiškus kostiumus. Svečiai pasidalino savo žiniomis bei įspūdžiais.

Kas yra art deco stilius, kas jam būdinga? Koks būtų Jūsų asmeninis sąvokos apibrėžimas?

Karolis: savo muziejuje mes atskleidžiame, koks jis buvo ne pasaulyje, o būtent Lietuvoje, koks jis išsivystė tarpukariu.

Lietuvoje art deco yra neatsiejamas nuo tautinio stiliaus. Kuriasi Lietuvos valstybė, ji ieško savo raiškos priemonių. Kaunas tuo metu tampa laikinąja sostine, o jis nebuvo didelis miestas. Per du dešimtmečius iškyla beveik 12 tūkstančių naujų pastatų.

Petras: sekama naujausiomis madomis, art deco tuo metu buvo tik ką atsiradęs. 

Karolis: art deco – tai yra įvairios geometrinės formos, Tolimieji Rytai, Egiptas, visa tai persipina su lietuvišku tautiniu stiliumi: tulpytės, lelijėlės ir įvairūs raštai, atkartojantys mūsų tautinę tekstilę. Iš mūsų tautosakos pasiima įvairius raštus ir formas, kuriuos integruoja ir dailėje, ir interjere, architektūroje ir balduose. Tai mums yra art deco. Lietuva turėtų didžiuotis, kad Lietuvoje art deco įgavo unikalų tautinį vaizdą. 

Jonas Prapuolenis, garsiausias Lietuvos baldų dizaineris, mokėsi Paryžiuje ir iš ten parsivežė, jo sūnaus žodžiais, ne madą, ne prabangą, o suvokimą, kad reikia ieškoti savo autentiško kelio. 4 dešimtmetyje Lietuva pasuka nuo tarptautinio art deco į tautinį stilių. 

Petras: čia ir šiems laikams puikus Prapuolenio patarimas: „Nereikia vaikytis madžikių“, reikia ieškoti savo kelio. Kaip ir po 90-ųjų Lietuva visokių pasaulio madų vaikėsi. 

Karolis: taip, o dabar jau toks vyksta nusiraminimas. Vis daugiau žmonės keliauja po Lietuvą, atranda gamtą, senąsias sodybas. Taip ir tarpukaris. 4 dešimtmetis – jau antras laisvės dešimtmetis, daugiau tautinio stiliaus, nebijoma savo šaknų.

O vis tik pasaulinis kontekstas: iš kur kilo art deco stilius?

Karolis: yra įvairių prielaidų ir viena jų yra tokia, kad art deco stiliaus atsiradimui didžiausią įtaką padarė atradimai Egipte, kurių šimtmetį visai nesenai minėjome. 

Petras: buvo atrastas Tutanchamono kapas ir per visą pasaulį nuvilnija egiptologijos mada. 

Karolis: laiptavimai, primenantys piramides, kurie vėliau perauga į dangoraižius. Įvairūs atradimai apie civilizacijas, zikuratai, domėjimasis Azija.

Kaip Jūs susidomėjote art deco stiliumi? Kas jame patraukė?

Karolis: art deco stilius visame pasaulyje yra populiarus, nes jis yra dekoratyvus. Dekoratyvumas yra patrauklu, tai atkreipia dėmesį.

Petras: lietuviškas art deco yra labai subtilus, nėra perpuošimo. Gal tą grožį sunkiau įžiūrėti, bet jis yra labai subtilus. 

Karolis: mūsų susidomėjimas art deco įvyko todėl, kad mes gyvename Kaune, tame mieste augau. Kaune yra didžiulis sluoksnis Pirmos Lietuvos Respublikos laikotarpio architektūros. Visas Naujamiestis, Žaliakalnis formuojasi tarpukariu ir neišvengiamai, gyvendamas tame mieste, pradedi kelti klausimus: kas pastatė tuos namus, kas juose gyveno.

Prieš 11 metų su didžiule žmonių banga pradėjome vaikštinėti Kauno gatvėmis, grožėtis tais tarpukario pastatais. Jau susivokė visuomenė, kad per tuos pastatus atsiskleidžia mūsų tautos kūryba ir dvasia prieš 100 metų. Ir mes norėdavome ne tik fasadus pamatyti, bet ir kaip tie namai atrodo iš vidaus. Bet to padaryti buvo neįmanoma. Mes patys išradome būdą, kaip apžiūrėti tuos tarpukario butus daugiabučiuose. 

Petras: skambindavome nekilnojamojo turto agentams pagal įdėtus skelbimus ir apsimesdavome pirkėjais. 

Karolis: tada prieš 11 metų labai intymiai patyrėme tą Pirmos Lietuvos respublikos tarpukario art deco interjero galią. Nusprendėme, kad norime įsigyti išlikusį autentišką butą, jį ne remontuoti, o restauruoti – atkurti tokį, koks jis buvo. Kilo didžiulė aistra išsaugoti autentišką butą, kad galėtume ir mes, ir visuomenė suvokti, kokia buvo gyvenimo kokybė iki to nelemto Antrojo pasaulinio karo, ką sugebėjo nuveikti lietuviai per tokį trumpą laiką. 

Praeities nuotraukos yra nespalvotos, o pasirodo, kad gyvenimas buvo labai spalvingas. Polichrominių tyrimų pagalba, bute, kur veikia Art deco muziejus, kiekviename kambaryje atradome art deco tautinio stiliaus raštus ir juos atkūrėme.  

Petras: ir taip gyveno ne vienetai. Dabartiniais duomenimis, taip gyveno dvidešimt tūkstančių šeimų Kaune, tai čia milžiniškas sluoksnis, kuris tiesiog okupantų ištrintas. 

Kaip Liberto kūryba Jums atrodo tarpukario Kauno kontekste?

Karolis: žiūrėdami jo kūrybą, jautėmės, lyg tai būtų Lietuvos kūrėjo tarpukario Kaune kūryba, nes atspindi to meto madas: daug Egipto, zikuratų, ryškios spalvos.

Turint omenyje, kad pirmasis jo pastatymas Lietuvoje buvo 1926 metais, kai miestas tik pradėjo augti, tai jo kūryba galėjo padaryti įtaką lietuviams, paskatinti tą drąsesnę raišką, nes priešingai nei Latvija ir Estija, Lietuva netenka savo istorinės sostinės Vilniaus, ir reikia tą sostinę sukurti Kaune. Kaunas žengia savo pirmuosius žingsnius. Didžioji architektūros dalis Kaune iškyla nuo 1928 iki 1939 metų. Tad būtų galima daryti prielaidą, kad Liberto kūryba galėjo įkvėpti žmones. 

Minėjote, kad jis madingas, atitinka visus art deco kanonus.

Karolis: Jei žmogus neturėtų žinių apie autorių, nežinotų, kokios jis kilmės, būtų galima galvoti, kad tai yra Paryžiaus, Niujorko kūrėjas. Labai smagu suvokti, kad latvių autorius kūrė koja kojon su pasaulio madomis, gal net žengė vienu žingsniu priekyje, turint omenyje, kad jis panaudojo scenografijoje elektrą liepsnoms imituoti, judančią mašiną ir panašiai. Džiaugiamės latviais.

Kokių klausimų apie art deco dažnai išgirstate iš Art deco muziejaus lankytojų? 

Petras: pastebime, kad daug kas painioja art deco ir art nouveau.

Karolis: art nouveau, secesija arba jugendas, kurio galima labai daug Rygoje atrasti. Rygai nereikėjo savęs statyti iš naujo, taip, kaip Lietuvai reikėjo statyti daugybę viešos ir privačios paskirties objektų. 

Art nouveau stilius egzistavo trisdešimt metų anksčiau, stiliui būdingos plastiškos augalinės formos, ypatingai gausus dekoratyvumas. Mados keičiasi, žmonės pavargsta nuo tų madų. Art deco ir išsiskiria tuo, kad nuo labai plastiškų formų pereita į geometrines formas ir į laiptavimą. Lietuvoje art nouveau architektūros nėra tiek daug. Lietuvoje labai daug yra modernizmo, art deco, daugiausia Baltijos šalyse.

Kaip art deco baigėsi Kaune?

Karolis: yra įvairių prielaidų. Viena iš jų teigia, kad tai buvo didžioji 1930 metų ekonominė depresija, kuri kirto smūgį žmonių pajamoms ir buvo pereita nuo dekoratyvumo į funkcionalumą. Madinga tapo būti saikingu, ekonomišku, buvo atsisakyta perteklinio dekoro. Ir Lietuvoje galima tą pamatyti. 4 dešimtmetyje fasadai jau yra nebe dekoratyvūs, tačiau viduje, interjeruose, baldai, baldų audiniai ir pats interjeras turi dekoratyvumo, art deco elementų.

Petras: tiesiog atrodo, kad architektai seka pasaulines madas, ir žmonės supranta pasaulines madas, bet viduje vis tiek norisi dekoratyvumo, nes per dekoratyvumą gali rodyti, kad turi pajamų.

Ar parodoje matėte kūrinį, kurį tiesiog norėtųsi į savo muziejų persikelti?

Karolis: man labai patiko Lietuvoje statyta opera „Samsonas ir Dalila“, kur yra zikuratai – pastatymą galima palyginti su latviams kurtu: pastatymas Latvijoje toks gana ryškus, o Lietuvoje labai simbolistinis, šiek tiek dvelkiantis čiurlioniška Lietuva. Jis ir buvo mums tuo patrauklus, nes primena mūsų šaknis, Lietuvos gamtą. 

Dar labai patiko apsiaustas iš „Aidos“, kurio vidinėje dalyje buvo išsiuvinėtos tulpytės. Iš karto norėjosi sužinoti, ar tos tulpytės buvo atsitiktinumas, ar irgi autoriaus Latvijos tautinio stiliaus paieškos. 

Įsiminė jo autoportretas, kuris gražiai įkūnija būtent tą 3–4 dešimtmetį. Žiūrint į tą autoportretą, niekaip nesumaišysi, kad tai yra būtent tarpukaris. Didžiulio optimizmo, augimo, energijos ir stiliaus laikotarpis. Ne visi istoriniai laikotarpiai yra tokie išraiškingi kaip art deco. Manieringa ir deklaratyvi kūno kalba. Art deco laikotarpis nėra intravertiškas, jis yra labai ekspresyvus.

Kokie įspūdžiai, kokios mintys kilo, apsilankius Liberto kūrybos parodoje?

Karolis: išėję iš parodos, pasijutome taip, lyg ši paroda gali paskatinti žmones domėtis opera ir teatru – sudominti tuos, kurie niekada nėjo arba seniai joje buvo. Nes parodoje yra tikrai labai daug patrauklaus grožio ir įspūdžio, pakylėjančio nuo kasdienybės. 

Kalbino Austėja Mikuckytė-Mateikienė.