Žaidžiu dvigubą žaidimą. Pokalbis su menininke Martina Kryževičiūte

Martina Kryževičiūtė – tarpdisciplininė menininkė, performerė ir edukatorė – kuria ten, kur baigiasi institucijų sienos ir prasideda kasdienybės scenografija. Jos kūrybinė praktika veikia kaip gyvas socialinis eksperimentas, kuriame dalyvauja ne tik ji pati, bet ir žiūrovai, bendruomenės, net institucijos. Remdamasi Josepho Beuys’o socialinės skulptūros idėja, Martina suvokia meną kaip procesą, per kurį formuojama visuomenė, pasitelkus ironiją, žaidimą, situacijų režisūrą ir socialinių vaidmenų imitaciją. Vienas ryškiausių šios strategijos pavyzdžių – figūra Milena: meno kritikė („Report Art“ („Instagram“ paskyra @report.art) žurnalistė, influencerių pasaulio žaidėja, atsidūrusi tarp drag performatyvumo, postironinės parodijos ir alternatyvios edukacijos) šmaikščia forma tiria meno ir žiniasklaidos santykį, kultūrinių tendencijų virsmą ir tai, kaip mes visi vienaip ar kitaip tampame „gyvenimo aktoriais“.

Tave – tiksliau tavo sukurtą socialinę skulptūrą Mileną – pirmą kartą sutikau Radvilų rūmų dailės muziejuje, parodos „Kontr-argumentas VI: Autsaideriai“ atidaryme. Tik vėliau, stebėdama tave socialiniuose tinkluose, pradėjau suvokti, kur glūdi šio personažo ašis – tarp performanso, socialinių medijų eksperimento ir kultūrinės kritikos. Prisimenant pirmuosius šio personažo pasirodymus viešumoje, kokie tai buvo momentai, kaip į ją reagavo žmonės, kai dar nebuvo aišku, ar čia – influencerės parodija, socialinė provokacija, ar tarsi vėlyvojo kapitalizmo Orlan versija, peraugusi į Monty Python’o trupės personažą?

Radvilų rūmų parodoje dalyvavau kaip Martina Kryževičiūtė – buvau pakviesta parodos kuratorių tapytojų Jono Meškausko ir Emilio Šepučio. Žinoma, pasinaudojau proga – susikūriau terpę savo performatyviai raiškai, todėl dalyvavau ir kaip Milena – personažas, kuris, kaip ir aš pati, netelpa į tradicinius rėmus, ir tai atitiko jų parodos koncepciją. Tačiau kuratoriai apie šį Milenos pasirodymą tiesiogiai nebuvo informuoti.

Pirmą kartą Milena pasirodė Gerdos Paliušytės parodoje „Lūpų dažai“, vykusioje „Editorial“ erdvėje. Su Luku Juščiumi tiesiog nusprendėm nueiti – be išankstinio plano. Vien eksperimentas. Daug kas gimsta iš to „pabandom“. Nes kai iš anksto apsibrėži, kas esi, užsiveria erdvė atsirasti tam, kas dar neapibrėžta. Žmonės pradėjo kurti Mileną. Aš jiems tik leidau naudoti mane kaip įkvėpimą. Ir tai, ką jie sugrąžino, buvo kaip veidrodis. Vienas iš svarbiausių momentų man – kai Discord’e žmonės pradėjo kelti jos nuotraukas ir klausti: „Kas čia per žmogus? Ar ji tikra? Čia rimtai?“ Būtent tas sutrikimas, kai nebeaišku, kur baigiasi tikrovė ir prasideda fikcija, man labai įdomus.

Tiems, kurie seka mano veiklą, Milena – atpažįstamas personažas. Ji ekscentriška, šiek tiek absurdiška, bet tuo pat metu labai tikslinga. O tiems, kurie nežino, ji kelia tikrą sumišimą. Ir man tai labai patinka. Tas žaidimas su tikrove, su suvokimu, kad pati visuomenė pradeda mane kurti, o aš atsakau į tai improvizuodama, reaguodama, koreguodama savo išvaizdą, elgseną. Tai tampa mano menine praktika. Savotiška gyvenimo režisūra. Man patinka sukelti nežinomybės jausmą. Man patinka maišyti kortas. Ir tai natūraliai dera su tuo, kokia esu – ekscentriška, smalsi, žaidžianti su tapatybėmis. Tai ne strategija, tai gyvenimo būdas, kurį išreiškiu per meną.

Kaip žmonės reagavo ir reaguoja į Mileną? Šokas, dėmesys, nesusipratimas, nepasitenkinimas ir pasitenkinimas, nuostaba, juokas. Man apskritai artimas poreikis keistis, įsikūnyti, naudoti savo kūną kaip priemonę. Esu sakiusi, kad esu gyvenimo aktorė. Man labai patinka transformuotis – kūnas tampa drobe, netgi skulptūros forma, per kurią eksperimentuoju su socialiniais vaidmenimis. Nes tai, kas mane domina labiausiai, yra žmogus. Ypač kitoks žmogus. Jo santykis su visuomene, jo branduolys, unikalumas. Milena – tai vizija, kuri tiesiog atėjo. Aš neplanuoju iš anksto, nebraižau eskizų. Vizija iškyla galvoje – perukas, lūpos, gestai. O ką ji veiks? Sužinau tik tada, kai į ją įsikūniju. Priklijuoti nagai padiktuoja jos gestikuliaciją, jos lūpos – kalbos manierą. Tai kūniška dramaturgija.

Kalbant apie Orlan, mane ji labai inspiruoja, ypač jos skandalas su Lady Gaga. Plačiai nuskambėjo atvejis, kai Orlan padavė Lady Gagą į teismą 2013 m., kaltindama ją plagijavimu. Orlan teigė, kad Lady Gaga vaizdo klipe „Born This Way“ ir koncertuose naudojo estetiką, įkvėptą jos kūrybos. O aš esu gavusi kritikos, kad jeigu jau transformuoju savo veidą, tai kodėl nepasidarau to iš tikrųjų kaip Orlan.

Ar galima sakyti, kad Milena tau veikia kaip alter ego – balsas, galintis pasakyti tai, ko „rimta“ jauna menininkė dažnai nedrįsta ištarti? Pavyzdžiui, kad viena ar kita paroda yra sunkiai prieinama net meniškai išprususiam žiūrovui, kad kai kurie šiuolaikinio meno diskursai kelia snobišką atstūmimo jausmą, o instituciniai performansai kartais primena situaciją „karalius nuogas“? Ar Milena leidžia tau artikuliuoti šiuos nepatogius pojūčius, pasitelkiant ironiją kaip kritikos formą?

Taip, be jokios abejonės – kai susikuri personažą, kartu sukuri ir distanciją nuo savęs. Kuri kažką visai kito: tą, kuris kalba ne taip, kaip tu pati galbūt kalbėtum. Kaip aktoriai pjesėse ar filmuose. Ar aš pati nedrįsčiau kalbėti atvirai, nuo savęs? Ne, toks klausimas net nekiltų – kalbėčiau, tik kitaip. Bet ką man duoda Milena, tai galimybę kalbėti šiek tiek lengviau – su mažesne atsakomybės našta. Labiau šaukti, labiau artikuliuoti ekscentriškai. Ir tai, savaime aišku, patraukia dėmesį, kurį aš ir pasitelkiu kaip strategiją tiek sau, tiek savo darbui. Tiesą sakant, žaidžiu dvigubą žaidimą. Viena vertus, leidžiu sau išsikalbėti per personažą, kita vertus, esu žmogus, kuris nuo vaikystės buvo išmokytas sakyti savo tiesą. Nesvarbu, ar esu Martina, ar Milena, ar dar kitas personažas – visi jie tik atveria naujus būdus tiesai įkūnyti. Kiekvienas jų leidžia kalbėti kitaip, kitu balsu. Ir tada atsiranda daugiau sluoksnių, daugiau prasmių.

Svarbu pabrėžti, kad mano tikslas nėra šaipytis, tyčiotis, smerkti ar teisti. Taip, man artima satyra. Mėgstu ją. Bet tai nėra šaudymas į tuščius taikinius. Mano tikslas – atkreipti dėmesį. Priminti: žmonės, kūrėjai, menininkai, mes dažnai veikiame burbule. Kalbame apie tai, kad menas išgelbės pasaulį, bet sykiu vengiame pažvelgti realybei į akis. Ir tuomet į parodą ar renginį ateina žiūrovas, nepriklausantis tam pačiam kultūriniam ratui, ir jis sutrinka. Būtent tada manyje tarsi įsijungia vidinis socialinės gelbėtojos mechanizmas. Jaučiu jam atjautą. Ir per satyrą bandau su juo kalbėti – ne iš viršaus, o iš šono. Iš artimos pozicijos. Nes jei kalbėčiau labai rimtai, akademiškai – nebūčiau išgirsta. Neprasibraučiau iki žiūrovo, kuris tyliai sau mąsto: „Aš nieko nesuprantu“. O juk ir pati dažnai taip jaučiuosi. Būna, kad kažko nesuprantu. Bet kai imu gilintis, neretai pamatau, kad po visomis formomis ir konceptais… kartais nieko ir nėra. Ir būtent tai mane gąsdina – kad po išore, po pretenzija slepiasi tuštuma. Todėl man iš tiesų rūpi, kad visuomenė ir kultūra susikalbėtų. Kad tarp jų nebeliktų keisto nejaukumo, tylos, baimės pasakyti: „Aš nesuprantu“. Nes man atrodo, kad susikalbėjimas prasideda ne nuo žinojimo, o nuo drąsos pripažinti nežinojimą.

Kaip tavo sceninė patirtis tave formuoja kaip kūrėją?

Baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – studijavau scenos menus, operinį dainavimą. Nuo vaikystės buvau scenoje, tad natūraliai ji tapo man sava erdvė. Nors savęs visiška ekstraverte nepavadinčiau, kai kalbu, kuo tikiu ir kuo gyvenu, visas vidinis intensyvumas išeina į paviršių. Tai vyksta organiškai, be pastangų. Studijų metai man suteikė tvirtą pagrindą tam, ką veikiu šiandien. Turėjome sceninės kalbos, teatro paskaitas, statėme operas – visa tai išmokė ne tik sceninės technikos, bet ir emocinio buvimo scenoje. Žinoma, scenos ir publikos baimė niekur nedingo – tai, man atrodo, žmogiška. Bet tuo pačiu jaučiu ir vidinį poreikį išeiti, susitikti su žiūrovu, pasidalyti. Ne tiek dėl savęs, kiek dėl noro užmegzti ryšį. Dabar, atsigręžusi atgal į bakalauro studijų metus, suprantu, kiek daug man tai davė. Džiaugiuosi, kad perėjau tą procesą.

Lietuvoje, regis, vis dar labai stiprus noras žmones įsprausti į rėmus. Visą gyvenimą jaučiau tylų, bet atkaklų spaudimą: būk paprastesnė, kalbėk tyliau, nesimaišyk, neišsiskirk. Vis ta pati mantra – susipaprastink, prisitaikyk. Tarsi paprastumas būtų moralinė vertybė savaime. Bet juk ne čia esmė. Esmė – tikėjime. Ar tiki tuo, kas esi? Ar leidi sau būti? Ir aš vis dar noriu tikėti. Nors tai nėra lengva, bet kitaip tiesiog negaliu.

„Report-Art“ teigia siekianti padaryti meną prieinamesnį. Ar iš tikrųjų prieinamumas reiškia aiškumą, ar tai gali būti ir kvietimas į diskomfortą, provokaciją, sąmoningą nesusipratimą? Kur čia tavo Milena pozicionuojasi – kaip edukatorė, kaip triukšmo generatorė ar kaip post-ironiška gido figūra?

„Report Art“ priešistorė tokia: tai visų pirma mano bendražygio, labai brangaus, artimo kolegos Luko Juščiaus projektas. Jis sukūrė šią iniciatyvą remdamasis spekuliatyvaus dizaino principais – kurdamas ateities scenarijus ir keldamas klausimą apie meno ir žmogaus santykį. Viskas prasidėjo kaip kritinio dizaino projektas, inspiruotas Julijono Urbano paskaitų apie spekuliatyvų, utopiniais/distopiniais elementais grįstą mąstymą. Kaip atrodytų situacija, kurioje menas tampa cenzūruojamas? Kur kiekvienas gali siųsti skundus, vertinti, kas patinka ar nepatinka, kas „atšauktina“, kas – dar toleruotina. Savotiškas „cancel culture“ (angl. atšaukimo kultūros) permąstymas. Tai buvo akademinė pusė – gana konceptuali, tirianti meno, visuomenės ir individo komunikacijos trūkius. Tuo pačiu metu projektą transliavome ir per socialinius tinklus – tarsi pramoginį turinį su tam tikru satyros prieskoniu. Lukas labiau kuruoja šitą dalį: skelbiame įvairias aktualijas, pasitelkdami aštresnius komentarus, sąmojį, netgi šiek tiek žaidžiame skandalingumu – kaip dėmesio pritraukimo strategija. Žmonės tikrai aktyviai įsitraukė. Jie siųsdavo mums įvairių performansų nuotraukas, vaizdo įrašų ištraukas – tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Ir kai kurios iš tų medžiagų, atvirai sakant, tikrai šokiruodavo. Žiūri ir nebesupranti – kas čia vyksta? Ar vizualusis menas apskritai dar gyvas? Kartais tikrai atrodė, kad susiduriam su tam tikra riba, kai nežinia – čia menas ar kažkas kita.

Šiuo metu tą veiklą esame šiek tiek pristabdę – Lukas išvykęs į užsienį, aš pati vystau kitus projektus. Todėl natūraliai sunku viską sukti vienodu tempu. Bet žmonės vis tiek įsitraukia – ir tai rodo, kad įtampa tarp meno, auditorijos ir vertinimo mechanizmų yra gyva, aktuali, provokuojanti mąstyti. Žmonių grįžtamasis ryšys mums tampa atspirties tašku – pagal tai ir generuojame, kaip kas toliau vystysis. Kalbant apie Milenos vaidmenį, man labai gražiai viskas susijungia: Milena – tarsi „Report Art“ žurnalistė. Ji ten dirba, renka medžiagą, ją perduoda, vienaip ar kitaip dalyvauja turinio kūrime. Ir dar – Milenai galima būtų priskirti ir edukatorės vaidmenį ateityje. Mes jau vystome naują projektą, ir čia noriu trumpai pasidalyti: projektas jau startavęs, esame labai dėkingi Lietuvos kultūros tarybai už paramą. Taigi, Milenos naujasis amplua bus laidos vedėja, edukatorė. Kol kas tik tiek galiu atskleisti.

Viena iš didžiausių mano inspiracijų – kūrėja Andrea Fraser. Jos garsus performansas „Museum Highlights: A Gallery Talk“ (1989) man labai surezonavo ir tapo svarbiu impulsu. Šiame darbe Fraser įkūnija muziejaus gidę Jane Castleton ir veda ekskursiją po Filadelfijos meno muziejų. Ar Milena yra tiesiog gidė? Ne. Ji gali būti ir nuomonės formuotoja, ir triukšmo katalizatorė, net ir provokacijų generatorė. Bet jeigu reikėtų ją įvardyti, greičiausiai sakyčiau, kad ji žurnalistė. Bet tokia žurnalistė, kuri rėkia. Tokia, kuri kursto intrigas, skandalus. Tipiška bulvarinė žurnalistė. Tokia ji dabar. O į ką ji evoliucionuos ateityje, dar pažiūrėsim.

Kaip jautiesi žinodama, kad žmonės, pamatę skandalingą internete platinamą laidą, kurią rengia dėl dezinformacijos ir neetiškos retorikos ne kartą kritikuota vieša figūra, laidą, kurioje buvo išjuoktas performanso „Pilėnai“ pristatomasis tekstas, gali vėliau atrasti „Report Art“ ir jį suprasti ne kaip satyrą ar kritinio mąstymo formą, o kaip dar vieną įrodymą, jog šiuolaikinis menas esąs tuščias ir vertas pašaipos?

Oi, tikrai nuoširdžiai juokėmės pamatę tą laidos fragmentą, bet tai buvo juokas su siaubu. Reikėtų labai aiškiai pasakyti, kad aš jokiu būdu nepritariu nei laidos formatui, nei ten skleidžiamai informacijai. Man jis visiškai nepriimtinas. Nepaisant to, bandžiau suprasti, ką jie ten kalba apie meną, kaip jį suvokia. Nes galbūt verta pažiūrėti, kodėl tai rezonuoja su dalimi žiūrovų. Juk tai, ką jie kritikuoja, dažnai yra finansuojama iš viešųjų lėšų, tad natūralu, kad žmonės jaučia teisę reikšti savo nuomonę ar net pasipiktinimą. Atvirai kalbant, net ir aš, skaitydama tą anotacinį tekstą prie performanso „Pilėnai“, kuriame dirbau kaip kostiumų dailininkė, iš pradžių nesupratau, kas ten parašyta. Nors labai myliu darbą su Mokslo ir meno laboratorija, su kūrėjais Matu Dirginčiu ir Naubertu Jasinsku, bet šiuo atveju tekstas tikrai nebuvo aiškus. Reikėjo atsisėsti, įsigilinti, kone kruopščiai išnarplioti kiekvieną sakinį, kad bent jau apčiuopčiau pagrindinę mintį. Ir būtent dėl to suprantu, kodėl žmonės, ypač tie, kurie nėra meno lauko viduje, piktinasi ar net ironizuoja – nes tekstas nebuvo suprantamas platesnei auditorijai.

Man atrodo, kad tikrasis komunikacijos meistriškumas pasireiškia tada, kai tekstas yra parašytas paprastai, bet ne prastai – taip, kad jį suprastų bet kuris žmogus. Tokios raiškos aš pati visada ieškau – balanso tarp gilumos ir prieinamumo. Pavyzdžiui, Sapiegų rūmuose vykstančios parodos „Atbuli griaučiai“ tekstas man labai patiko – skaitomas, suprantamas, edukuojantis. Man tai buvo tarsi atsikvėpimas – perskaičiau ir iš tikrųjų pasijutau praturtėjusi. Sužinojau kažką naujo, pajutau ryšį. Beje, visada pasitikrinu ir per kitus – pasiteirauju žmonių, kurie nėra iš meno lauko, bet apsilanko parodose. Tarsi daryčiau savotišką kokybinį tyrimą – klausinėju apie jų patirtį, kaip jie suvokia parodą, ypač – kaip jiems skaitėsi tekstai. Todėl, man atrodo, labai svarbu ieškoti būdų kalbėti aiškiai.

„Report-Art“ veikloje juntamas aiškus bandymas provokuoti žiūrovą per žaidybinį, net šiek tiek populistinį naratyvą. Tavo personažas Milena gali būti interpretuojamas įvairiai. Ypač tų, kurie nėra įsitraukę į meno pasaulį: kai kurie tai gali matyti kaip tiesioginę parodiją, sarkastišką „išpažintį“, kad šiuolaikinis menas yra spekuliatyvus, pretenzingas, persmelktas žargono, snobizmo ir tuštybės. Ir štai paradoksas – nors Milena tarsi ironizuoja tą lauką, tu kaip kūrėja vis tiek aktyviai jame dalyvauji: baigei magistro studijas VDA, eksponuoji kūrinius parodose, teiki paraiškas Lietuvos kultūros tarybai. Kaip paaiškintum šią įtampą tarp nusivylimo ir priklausymo, tarp kritikos ir įsitraukimo? Ar galima tikėti tuo, ką ir kartu ironizuoti? Ar tai – savotiška vidinė menininko dilema?

Taip, šitame projekte yra populizmo – pripažinkim. Bet ar populizmas visuomet turi būti suvokiamas kaip negatyvus reiškinys? Politiniame kontekste jis įgijęs prastą reputaciją, tačiau jei pažvelgsime į paties žodžio kilmę, jo pirminę prasmę, pamatysim visai ką kita – santykį su žmonėmis, netgi su kilniomis idėjomis, o ne vien pataikavimą masių skoniui. Ir galbūt čia slypi mano asmeninis tragizmas – noras keisti visuomenę, perrašyti jos struktūras, ir kartu – abejonė, ar tai iš viso įmanoma. Šitas vidinis prieštaravimas, man atrodo, ir formuoja tai, ką darau kaip kūrėja. Aš labai norėčiau, kad būtų kitaip, geriau. Bet iš tos pačios nevilties, iš desperacijos, kad galbūt niekas nepasikeis, gimsta satyra – perspausta, ironiška, netgi populistinė. Su šiuo projektu atėjome garsiai – rėkiančiai, su tam tikru skandalu. Ir nemanau, kad tai blogai. Pasitelkti paprastesnes, žmonėms suprantamas viešinimo strategijas – kodėl gi ne? Man tai nuoširdžiai įdomu. Ir dabar mes stebime, kaip į mus reaguoja auditorija – santykis su ja dar tik formuojasi. Mes nesame nusprendę, kad eisime tik viena kryptimi. Natūralu, kad atsiranda tam tikras nuosaikumas. Norime girdėti ir kūrėjų balsus. Nenorime būti tik viena spalva – ieškome balanso. Satyros tikrai neatsisakysime – ji yra mūsų varomoji jėga. Tačiau balansas, apie kurį kalbu, nebūtinai turi būti pastovus, simetriškas ar ramus. Kartais jis svyruos į vieną pusę, kartais – į kitą. Ir man atrodo, kad tai neišvengiama, jei nori likti gyvas. Eksperimentavimas – būtinas, kitaip rizikuoji sustabarėti.

Taip – kartais jaučiu nusivylimą kai kuriais meno lauko procesais Lietuvoje. Man atrodo, kad tam tikri įpročiai, kuriuos ilgainiui toleruoja sistema, kartais virsta piktnaudžiavimo forma. Nevardinsiu konkrečių pavardžių, bet žinau atvejų, kai kūrybai skirtos lėšos, mano akimis, nėra panaudojamos taip, kaip iš tiesų galėtų būti. Ir turbūt daugelis tai žino, tiesiog apie tai retai kalbama atvirai. Problema ta, kad kai finansiniai sprendimai grindžiami vien abstrakčia „meno“ sąvoka, tampa labai sunku apibrėžti atsakomybės ribas. Tuomet atsiranda situacijų, kai, pavyzdžiui, pastatoma skardinė už aštuonis tūkstančius, ir tai pristatoma kaip kūrinys. Vieną kartą dar galima tai traktuoti kaip konceptualų gestą, bet kai tokie atvejai tampa norma, o meno bendruomenėje įsitvirtina nuostata, kad viešos lėšos gali būti naudojamos „bet kam“, kyla klausimų ne tik dėl turinio, bet ir dėl etikos. Man rūpi, kad kartu su tuo krenta ir kokybės kartelė.

Manau, kai surengiama 20 ar 30 parodų per metus – tai kelia klausimų dėl kūrybinio proceso kokybės. Man tai primena greitojo meno reiškinį, kurio egzistavimą, kaip ir greitos mados ar greito maisto atveju, galbūt pernelyg retai įvardijame tiesiai. Visuomenėje daug kalbame apie tvarumą, apie lėtą gyvenimą, bet kai tai liečia meną, kažkodėl pamirštame klausti, kiek iš tiesų skiriama laiko apmąstymui, kiek išteklių sunaudojama ir ar visada žinome, kam ir kodėl tai daroma. Greitasis menas dažnai atsiranda iš poreikio įvykdyti, ataskaitomis pagrįsti veiklas, įsisavinti pinigus, bet tokio proceso pavojus yra tai, kad turinys tampa antraeilis. Nesakau, kad kiekvienas atvejis toks, bet kai tai tampa norma, verta tai įvardyti ir aptarti. Kalbant apie videomeną, kuris tarsi ir tvaresnis, irgi matau tam tikrų iššūkių. Nors technologijos suteikia begalę galimybių, dažnai pasigendu režisūrinės pajautos – aiškios struktūros, dramaturginės įtampos, tempo kaitos. Kartais atrodo, kad dešimtmečius kartojamas tas pats vizualinis tonas grindžiamas vien stilistine etikete – „tokia išraiška“. Tačiau menas, kaip ir žiūrovas, keičiasi. O žiūrovas šiandien – greitesnis, jautresnis ritmui, tempui, dėmesio perkrovai. Reikia tai pripažinti, o ne viską nurašyti jo neišprusimui. Jei tavo kūrinį supranta tik kitas menininkas, gal tai irgi turi vertę, bet tada natūraliai kyla klausimas, kam jis skirtas. Jei kuri už viešą finansavimą, neišvengiamai susiduri su atsakomybe – komunikuoti plačiau, atliepti ne tik siaurą profesionalų ratą.

Tavo magistro baigiamajame darbe „Performanso diskursas“ dominuoja ironija, sarkazmas, netgi nihilistinis požiūris į meno prasmę – kaip manai, ar tai yra nuoširdus būdas išreikšti menininko poziciją šiandieninėje kultūrinėje-ekonominėje situacijoje, ar greičiau gynybinis mechanizmas prieš sisteminę beprasmybę?

Aš manau, kad šiandien vis dar įmanoma nuoširdžiai išreikšti menininko poziciją. Bet tam reikia atvirumo. Ir ne tik vidinio – menininkas, kalbu dabar ne apie save, o plačiau, turi būti pasiruošęs kalbėti atvirai, o tam trukdo visa eilė išorinių veiksnių: tendencijos, ką verta ar reikia komentuoti, kam skiriamas finansavimas, nuo ko esi priklausomas – nuo galerijų, institucijų. Vis tiek egzistuoja nerašyti susitarimai, kryptys, kuriomis „saugu“ eiti. Ir man dėl to kartais gaila. Suprantu, kad tie, kurie nori būti tam tikrų didesnių reiškinių dalimi, dažnai tampa mažais sraigteliais – elementais didesnėje sistemoje. Ir man tai atrodo beprasmiška. Mes tarsi gyvename laisvame pasaulyje, bet iš tikrųjų jis nėra toks jau laisvas. Tad ir menininkams linkiu daugiau drąsos – nebūti tobuliems, nebijoti nusišnekėti. Kartais reikia garsiai suabejoti savo pačių kūryba, ją pakvestionuoti.

Man atrodo, svarbu, kad menininko pozicija būtų išsakoma tiesiogiai – ne per anotacijas, ne per kuratorių interpretacijas, o per paties menininko balsą. Kad ir dviem sakiniais – svarbu, kad ta kalba būtų gyva, nuoširdi. Nes pasakymas, kad „menininkai nemoka kalbėti“… Gal jau laikas pradėti mokytis? Gal laikas rengti dirbtuves, mokymus, kaip menininkui formuluoti mintį, kaip kalbėti viešai. Nes kai menininkas nemoka kalbėti, jis tampa priklausomas nuo kitų. Ir tada praranda laisvę, nes viskas, ką jis pasakytų, jau nufiltruota per kitus. O jei santykis tarp menininko ir institucijų ar kitų tarpininkų susilygintų, tada atsirastų ir daugiau laisvės.

Kalbant apie mane, taip, mano kūryboje yra gynybos nuo sistemos beprasmybės. Tas maištas, tas pasipriešinimas – jie veikia instinktyviai. Ir, man atrodo, iš jų kyla didelė dalis mano kūrybos. Kita vertus, taip, kartais norisi daugiau balanso. Bet tuo pačiu prisimenu vieną Richardo Prince’o citatą: „Įdomu, kaip žmonės, kurie kadaise buvo gana radikalūs, vėliau gyvenime tampa savotiškai konservatyvūs – ir ne tik politikos prasme. Kaip menininkas gali pradėti kaip avangardistas, o baigti tapydamas peizažus.“ Man atrodo, kad jaunystėje – o aš vis dar save priskiriu jaunajai kartai – kaip tik ir galima sau leisti daryti tokius dalykus. Nes aš dar tik einu susipažinti su pasauliu. Man įdomu, koks jis yra. Man įdomu save kurti, save per jį išbandyti. Kitaip tariant, eksperimentuoti, testuoti ribas, kristi, nusibrozdinti. Tikiu, kad jaunas menininkas ir turi būti toks – šiek tiek maištaujantis, šiek tiek nesutinkantis, bandantis keisti, duriantis pirštu ten, kur skauda. Tai man atrodo visiškai natūrali raida. Galbūt po dešimties metų atsigręšiu atgal ir pagalvosiu: „Oho, kaip aš tada kalbėjau“ arba „Koks tai buvo etapas“. Bet dabar aš esu čia, dabar, ir jeigu man kyla pyktis, frustracija, noras gelbėti pasaulį – tai aš tą ir darau, pasitelkdama menines priemones. Savęs nenoriu varžyti, nes man kūryboje svarbiausia yra laisvė.

Keliuose tavo performansuose, pavyzdžiui, „Woman on the Urinal“ ar „The Meat Costume“, pastebimas tam tikras flirto su drag king estetika momentas – persikūnijimas į vyrišką personažą, žaidimas su lyties kodais. Ar tau artima drag kultūra kaip meninė strategija? Kaip ją reflektuoji savo kūryboje – kaip kritinę priemonę, kaip tapatybės tyrimo įrankį ar kaip estetinį pasirinkimą?

Man labai įdomus visas drag reiškinys. Aš jį naudoju kaip meninę praktiką – kaip priemonę tyrinėti tapatybę. Ilgą laiką iš viso nesupratau, ar aš berniukas, ar mergaitė. Ir net negalvojau apie tai – tiesiog gyvenau. Bet visai neseniai pradėjau apie tai galvoti, kai asmeniniame gyvenime ėmiau sulaukti pastabų: „Būk švelnesnė, būk moteriškesnė.“ Tada savęs paklausiau: „Gerai, aš moteris, bet ką tai reiškia? Kaip moteris turi elgtis?“ O jeigu aš prisiklijuoju ūsus, vaikštau kampuotais judesiais, nueinu prie pisuaro – tai kas tada? Ir čia man labai suskambėjo tie lyčių teorijos klausimai. Mano performansas „Woman on the Urinal“ buvo kaip tik apie tai. Tą kartą buvau su ūsais, trumpais plaukais, su platesniais pečiais – atrodžiau tarsi „vyriškai“. Bet žmonės vis tiek mane suvokė kaip moterį. Ir man tai pasirodė įdomu – kad nepriklausomai nuo to, ką „užsidedi“, kaip atrodai, vis tiek egzistuoja išankstiniai lūkesčiai ir stereotipai. Aš dažnai nesuprantu, ar esu vyras, ar moteris. Ir drag man padeda neįklimpti į kažkokius stereotipus. Tai man būdas tyrinėti save – savo santykį su aplinka, su kūnu, su žvilgsniu. Ir man patinka drag ne tik dėl estetikos, bet ir dėl laisvės pojūčio. Be to, man įdomu, kodėl drag karaliai – drag kings – yra retesnis reiškinys. Drag karalienės – drag queens – yra labiau matomos, labiau įprastos LGBTQ+ bendruomenėje. O kur drag karaliai? Aš pati ieškojau – Lietuvoje beveik nėra moterų menininkių, kurios persirengtų vyrais. Kodėl? Ir per šitą klausimą aš tyrinėjau ir savo feminizmą, ir moteriškumą, ir tai, kokia aš esu būdama „vyras“. Tai visai kitaip nei tiesiog būti moterimi. Ir tai net ne apie tai, kad prisiklijuoji ūsus ar pasidarai tam tikrą makiažą, ar kokiu kampu palenki galvą, ar paflirtuoji su merginom. Tai ir apie orientaciją, apie identitetą, apie tai, kas slypi po paviršiumi.

Kai kuriose situacijose prisistatau vyrišku vardu – esu sukūrusi tokį personažą, Martin Krust. Ir tam tikruose dabartiniuose bei būsimuose projektuose jaučiu norą dar labiau eiti ta kryptimi – tyrinėti vyriškąją energiją, būti joje. Kodėl man tai svarbu, kol kas negaliu tiksliai atsakyti. Tai nėra iki galo racionaliai paaiškinamas sprendimas. Bet jaučiu stiprų impulsą gilintis, stebėti, ką tai manyje atveria. Jei kartais viešoje erdvėje ar kūriniuose mane matysite ne kaip „ją“, o kaip „jį“ – tai nėra atsitiktinumas. Tai tam tikras pasirinkimas, su kuriuo pati mokausi būti. Ar tai susiję su tam tikrais kompleksais, galbūt praeities traumomis – neatmetu ir šios galimybės. Bet kol kas einu tuo keliu, leisdama sau nežinoti visų atsakymų. Stebiu, ką šis perėjimas pasako ne tik apie mane, bet ir apie žiūrovo žvilgsnį.

Socialiniuose tinkluose pastebėjau, kad šiuo metu aktyviai veiki su „Fainuolių choru“ – projektu, kuris atrodo labai nuoširdus, bendruomeniškas ir emocionaliai atviras. Gal galėtum plačiau papasakoti apie šią veiklą: kaip į ją įsitraukei, ką ji tau duoda kaip menininkei, ar jauti, kad tai tam tikra prasme tampa priešinga ašimi tavo sarkastiškesniam, meno snobizmą ironizuojančiam personažui Milenai? Ar ši patirtis padeda atkurti tikėjimą žmogišku ryšiu ir bendryste – galbūt kaip atsvara kritinei meno pasaulio dekonstrukcijai?

Šis projektas man padeda atskleisti savo daugiasluoksniškumą – parodyti, kad nesu vien kritiškai nusiteikęs žmogus. Priešingai – bendruomeninė veikla man teikia prasmę, grąžina tikėjimą. Tikėjimą, kad galima kurti kitokią, artimesnę, jautresnę realybę. Man šis projektas nėra apie mane. Tai apie žmones. Apie galimybę padėti jiems patirti bendrystę, džiaugsmą, išsilaisvinti iš vidinių traumų. Sulaukiame daugybės laiškų – žmonės dalijasi, kaip vaikystėje norėjo dainuoti, bet vienas neatsargus mokytojos sakinys, kad „neturi balso“, visam gyvenimui užblokavo tą norą. Norisi padėti tiems žmonėms atsirakinti – prisiliesti prie savo balso, kuris buvo kažkada užspaustas. Tai, ką darau kituose projektuose, be abejo, turi ironijos, sarkazmo, net provokacijos – šiuo požiūriu galėčiau save palyginti su Olego Šurajevo veikla: viena ranka darai gera, kita – negailestingai kritikuoji. Ir tame nuolatos ieškai balanso. Kalbant apie meninę vertę – galbūt šis projektas jos turi mažiau tradicine prasme, bet jo stiprybė yra socialinė. Lietuvoje choras vis dar dažnai suvokiamas kaip profesionalų reikalas. Tuo tarpu šis projektas atveria erdvę tiems, kurie tiesiog nori dainuoti, būti kartu. Tai – apie bendruomenę, apie garsą kaip ryšį. Šio projekto idėją sugalvojo Dovilė Tiriūtė, o jį įgyvendinti padėjo atlikėja Charlotte Kilsch ir aš. Vis dėlto vieną dieną sulaukiau žinutės iš seno bičiulio: „Šitas projektas neturi jokios meninės vertės.“ Ir man tai daug pasakė – ne apie projektą, o apie požiūrį. Šis darbas nėra apie meną siaurąja prasme. Jis apie žmones. Apie tai, ko čia, Lietuvoje, labai trūksta – gyvos bendrystės. Ir žmonės į tai atsiliepia. Jie nori dainuoti. Jie nori būti išgirsti. O man tai suteikia vertybinę pusiausvyrą. Galimybę pasitarnauti kitiems. Nes man tikrai rūpi žmonės, bendruomenė, o ši veikla padeda šiek tiek pamiršti „aš“.