Svetur: Dar kelios erdvės ir jų istorijos: Olafur Eliasson instaliacijos Kijeve

Kijevo centras, Velyka Vasylkivska/Baseyna g. 1/3-2, „А” blokas, Viktoro Pinčiuko privataus meno centro antrasis aukštas, pirmasis Olafuro Eliassono apžvalginės parodos ekspozicijos kambarys su kreivu veidrodžiu iš aliuminio lakšto ant lubų. Taip, emociškai švelni pradžia, dalyvavimas erdvės inicijuotame procese, savirefleksija ir taip toliau, bet tada girdžiu berniuko balsą – „uuuu-klaasno“.

Kijevas ir Pinčiukas. Tam, kad pamatytumėte Kijevą, turite įdėti šiek tiek daugiau pastangų, nei norėdami nuvykti į daugelį kitų artimiausių miestų – reikia arba pasirūpinti tranzitine Baltarusijos viza, arba bent įsimesti į kišenę galiojantį pasą ir vykti per Lenkiją. Atvykus čia, negalima nepastebėti šiuo metu svarbiausios politinės aktualijos Ukrainoje – Tymošenko sulaikymo. Politiškai aktyvūs ukrainiečiai sukilo prieš Janukovičiaus sprendimą, jie palaiko Tymošenko, įkalinimą laiko politiniu susidorojimu bei kerštu už oranžinę revoliuciją, todėl reikalauja jos paleidimo. Su tuo susiję protestai vyksta pačiame miesto centre – Chreščiatik gatvėje. Tarp prabangių, ar apsimetančių prabangiomis, parduotuvių izoliuotose protesto zonose, saugomose gausių milicijos pajėgų, dvi pusės garsais ir vaizdais skelbia savo nuomonę (nors vietiniai sako, kad valdžios pusėje stovima už atlygį). Paėjus už kampo nuo aktualaus triukšmo, gyvenimas ramiai teka gatvelėje, kurioje įsikūręs Pinčiuko meno centras. Milijonieriaus filantropo Viktoro Pinčiuko įkurta šiuolaikinio meno institucija traukia įdomiomis parodomis (tokiomis, kaip Future Generation Art Prize), bet pasitinka gan nemalonia apsauga ir metalo detektoriumi.

Vaikas ir ekspozicija. Apsilankymui parodoje pavadinimu Tavo emocinė ateitis (Your emotional future) – pasiruošiau iš anksto. Plačiau pasidomėjau apie autorių (Olafuras Eliassonas, danas/islandas, gyvenantis tarp Kopenhagos ir Berlyno, pastarajame įkūręs Erdvinių eksperimentų institutą (Institut für Raumexperimente) prie Berlyno dailės akademijos), peržiūrėjau prieinamus interviu, fotoreportažus iš jo parodų. Kaip vėliau supratau – tai nebuvo būtina. Kontekstualizuoti ir konceptualizuoti savo patirtis po apsilankymo parodoje, suformuluoti jų reikšmes ir perduoti tokią kaspinu perrištą informaciją kitiems – toks buvo planas, bet jį sužlugdė nepažįstamas vaikas pačiame pirmame galerijos „kambary“. Jo nuostaba, atradimo džiaugsmas, naivumas ir požiūris į instaliacijas kaip į žaidimą man tikriausiai pasirodė priimtinesni nei ankstesnės intencijos. Kad toliau po parodą vaikščiojau kaip maža, viskuo besistebinti mergaitė, supratau tik išėjusi iš meno centro pastato ir atsidūrusi kažkurioje tolimoje Kijevo dalyje. Kiek pamenu, įdomioji parodos dalis buvo kambariai, pripildyti įvairių fizinių savybių ir vandens gaivos. Ryškios šviesos akino, o blyksniai tamsoje leido pamatyti tai, ko paprastai negalėtum. Suvaldytų fizikos dėsnių ir vaizduotės derinys visada turi tam tikro žavesio. Gali pagauti save tyrinėjantį vandens čiurkšlės parabolę sutrūkinėjančią į lašus, vaivorykštės atsiradimą arba daugiasluoksnio savo šešėlio šokį. Be to, momentinės vandens skulptūros šviesos blyksniuose arba akinančiomis spalvų masėmis užpildytas oras pakylėja, jei įsijauti. Vienintelis pasiruošimas tam galėjo būti atsipalaidavimas, nusiteikimas ir leidimas sau pasiduoti išorinėms įtakoms saugioje galerijos erdvėje.

Eliassonas ir realybė. Vis dėlto, tuo pačiu metu ir tose pačiose erdvėse viskas galėjo atrodyti nuobodu, kaip ir daugelio Pinčiuko mėgstamų pasaulio bestselerių (Damien Hirst, Takashi Murakami, Jeff  Koons) ekspozicijų metu. Galima įeiti į galeriją trykštant žiniomis ir pareikšti – na, taip, akinantis rūkas kambaryje jau buvo padarytas Anthony Gormley’io (Blind light, 2007), tik Eliassonas pridėjo spalvų ir pavadino šiek tiek kitaip (Your blind movement, 2010). Panašią vaivorykštę (Beauty, 1993) mačiau edukacinėje parodoje apie šviesą Vilniaus geležinkelio stoty prieš porą metų. Tikriausiai atitikmenų galima rasti kiekvienam darbui. Be to, galima eiti toliau ir kritikuoti autoriaus (ir, galiausiai, ne jo vieno) antropocentriškai arogantiškas intencijas: „dalyvaujant eksperimentuose galime mesti iššūkius normoms pagal kurias gyvename ir taip produkuoti realybę.“ Visų pirma – kas yra realybė (teorinė fizika turi įvairių įdomių, bet neįrodytų atsakymų)? Antra – kad ir kas ji būtų, meninės instaliacijos galerijoje, manau, neužtenka jos produkavimui. Tiesą pasakius, instaliacijos neužtenka net norint produkuoti žmogiškai suvokiamą realybę – juk jai rastis nepalikta jokios laisvės. Tu negali net užeiti į savo žvaigždišką namą (Your star house, 2011), tiek giliai, kiek tau norėtųsi. Nuolat stebimas apsaugos tu nepadarysi nė vieno žingsnio, kuris nebuvo iš anksto numatytas, o jei bandysi, būsi sudrausmintas arba išprašytas lauk. Tiesa, tai panašu į apsaugotą protesto zoną lauke, bet ir ten neaišku kas tikra, o kas suvaidinta.

Emocinė praeitis. Parodos pavadinimas – Tavo emocinė ateitis (Your emotional future) skamba lyg kvietimas sugerti pojūčius, pasiekiamus jos erdvėse ir papildyti jais savo emocinę praeitį. Nuėjau ir negrįžtamai pasiėmiau, šiek tiek iš ten, šiek tiek iš protestuojančiųjų gatvėje ir savitos Chreščiatik estetikos pakeliui. Kai kurių vėliausių darbų pavadinimai (Your felt future, 2011, Your uncertain shadow, 2010, ir kitų) nurodo, kad jie egzistuos ir kažką duos tik priklausomai nuo to, ar ten atsidursite. Pats seniausias iš parodoje eksponuojamų darbų – vaivorykštė ant vandens purslų (Beauty, 1993) man tapo šios ir visų kitų aplankytų ir neaplankytų parodų metafora. Vaivorykštė egzistuoja tik tada, kai esi toje erdvėje ir žiūri į vandenį tam tikru kampu. Bet tai nėra realybės produkavimas (beje, gana dažnai vaikystėje dariau vaivorykštes su laistymo žarna, niekas nevažiavo iš kito miesto pažiūrėti). Manau realybė slypi dėsniuose kaip galimybė leidusi Eliassonui padaryti vaivorykštę ir man ją pamatyti.

Iliustracija viršuje: Olafur Eliasson, Tavo juntama ateitis, 2011. Menininko nuosavybė, neugerriemschneider, Berlynas, Tanya Bonakdar Gallery, Niujorkas. © Olafur Eliasson 2011. Nuotrauka: Dmitry Baranov;  PinchukArtCentre nuosavybė.

Olafur Eliasson, Modelis belaikiam sodui, 2011. Menininko nuosavybė, neugerriemschneider, Berlynas, Tanya Bonakdar Gallery, Niujorkas. © Olafur Eliasson 2011. Nuotrauka: Dmitry Baranov;  PinchukArtCentre nuosavybė.

Olafur Eliasson, Grožis, 1993. Menininko nuosavybė, neugerriemschneider, Berlynas, Tanya Bonakdar Gallery, Niujorkas. © Olafur Eliasson 2011. Nuotrauka: Dmitry Baranov;  PinchukArtCentre nuosavybė.