Svajonės išpildymas viename kubiniame metre smėlio. Pokalbis su menininke ir kuratore Simona Agota Martinkus

Menininkė ir kuratorė Simona Agota Martinkus – kūrėja, kurios darbai jungia meną, mokslą ir edukaciją. Jos kuruojama jungtinė menininkų paroda „⦋S⦌MĖLY“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose veikė iki sausio 19 d. Šiame pokalbyje Simona pasakoja apie savo kūrybinį kelią, meno paveldo išsaugojimo svarbą, jūrinės kultūros akcentavimą ir tai, kaip miestai gali atrasti savo unikalų balsą šiuolaikinio meno kontekste.

Dažnai, kai kalbama apie Lietuvos miestų ar regionų išskirtinumą, atrodo, kad šios temos dirbtinai pabrėžiamos arba pritempiamos. Tačiau Klaipėdos atveju tai tikrai akivaizdu – tai uostamiestis, turintis unikalią dvigubą lietuviškos ir vokiškos istorijos dalį. Vis dėlto šiuolaikiniame mene šis Klaipėdos išskirtinumas, kaip jūrinio miesto, atrodo, nėra plačiai analizuojamas. Kaip tu gvildenai šią temą savo kuruotoje parodoje? Kokius aspektus akcentavai, ir kaip atrinkai menininkus, kurie geriausiai atliepia šią specifiką?

Šią parodą labai taikliai galima apibūdinti kaip skirtą jūrinės kultūros akcentavimui. Praėjusiais metais Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose mano kuruota paroda „Lietuvos Karinės jūrų pajėgos – NATO – 20 metų kartu!“ parodė, kiek žmonės dar mažai pažįsta ir supranta ne tik jūrinę kultūrą, bet ir tam tikras profesijas ar, pavyzdžiui, pajūrio priežiūros svarbą. Todėl norėjosi atskleisti daugiau ekologinių aspektų, kuriuos galime matyti kaip simbolius ar naratyvus, susijusius su mūsų regionu. Pavyzdžiui, gintaras, smėlis, smilga, vanduo ir, žinoma, jūrinis dumblis. Tai tie elementai, kurie tampa kūrybos atspirties taškais šioje parodoje dalyvaujantiems menininkams. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai labai paprasti, kasdieniai dalykai, kurių dažnai nepastebime net lankydamiesi paplūdimyje. Tačiau jie gali atskleisti kur kas daugiau, kai yra išskirti iš natūralios aplinkos ir pateikti per naują, netikėtą prizmę.

Kodėl pasirinkti būtent šie menininkai? Jie yra glaudžiai susiję su Klaipėda – tiek per asmeninę patirtį, tiek per ilgametį darbą jūrinės kultūros temose. Pavyzdžiui, Linas Kutavičius jau seniai tyrinėja formų ir šviesos sąveikas, o gintaras jam tapo tarsi tiriamuoju kūnu, per kurį sklinda šviesa. Šis elementas padeda kalbėti ne tik apie istoriją, bet ir apie mūsų identitetą kaip jūrinės valstybės, apie tai, ką mums suteikia jūra. Smėlis savo ruožtu taip pat tampa simboliu – jis primena apie nykstančius paplūdimius, žmogaus sukurtos chemijos ir gamtos ryšį (nepatogų dialogą / konfiktą). Smėlio grūdelis čia suvokiamas kaip pradžios ir pabaigos taškas, iš kurio galima sukurti daugybę dalykų, tokių kaip stiklas ar jūrinė smilga. Dar vienas parodos akcentas – laumžirgis Vytauto Juozėno darbe, interpretuotas šiek tiek kitaip, bet taip pat atspindintis gamtos apsuptį ir žmogaus ryšį su ja. Nors menininkas pats negyvena Klaipėdoje, jo ryšys su miestu yra akivaizdus per atliktus darbus – tiek fotografinius, tiek filmavimo projektus, įskaitant darbą su pilnametražiais filmais. Jis aktyviai stebi aplinką pro savo objektyvą, žvelgdamas į ją unikaliu, savitu požiūriu. Vytautas buvo pakviestas neatsitiktinai – jis ne tik pajaučia šią aplinką, bet ir sugeba ją perteikti iš tam tikro atstumo, tarsi žvelgdamas iš šalies.

Jūrinis dumblis ir ekologija Arūnės Baronaitės kūrinyje – tai dar vienas svarbus aspektas. Kalbama apie mūsų žemę, kuri kenčia nuo įvairių aplinkos veiksnių – požeminių vandenų, lietaus, pramonės ir autotransporto taršos, neatsakingai žmonių atsikratomų gamtoje šiukšlių. Ypatingai dėmesį reikėtų atkreipti į vis dar po pasaulinių karų likusius nedetonuotus „reliktus“ – karo šiukšles, kurios kaip tiksinčios bombos vis sparčiau irsta ir skverbiasi į aplinką. Baltijos jūros ekologinė situacija yra katastrofiška… Todėl kyla klausimų apie užterštumą, šiukšles paplūdimiuose ir apskritai mūsų santykį su vieta, kurioje gyvename. Paroda kviečia ne tik pažvelgti į šiuos elementus, bet ir susimąstyti apie jų reikšmę tiek gamtai, tiek žmogui.

Paroda „⦋S⦌MĖLY“ intriguoja menininkų ir mokslininkų bendradarbiavimo idėja. Kaip tu matai meno ir mokslo sinergijos potencialą šiandieninėje visuomenėje? Ar menininkai gali padėti mokslininkams atrasti naujų įžvalgų, ar, priešingai, mokslas gali atverti naujas kūrybos kryptis? Pavyzdžiui, pandemijos pradžioje mokslininkai, tyrinėdami koronaviruso genomą, sukūrė melodiją, pagrįstą viruso genetine seka. Šis metodas leido geriau suprasti viruso struktūrą ir galimas silpnąsias vietas.

Manau, tai veikia kryžminiu principu. Jei kažkas iš pirmo žvilgsnio atrodo neintriguojančiai, pradėjus gilintis, tyrinėti mokslinę dalį, viskas įgauna daug gilesnę prasmę. Lygiai taip pat mes, remdamiesi moksliniais tyrimais, kuriame vizualias instaliacijas, kviesdami visuomenę patirti vieną ar kitą temą. Būna ir atvirkščiai – sukurtas meno kūrinys, įkvėptas mokslinio teksto, pats gali padiktuoti naujas įžvalgas ar net paskatinti tolesnius tyrimus. Tai, manau, yra natūralus mokslinių ir meninių procesų persipynimas. Mokslas ir menas vienas kitą papildo, leidžia atrasti platesnes reikšmes, prasmes ir naujus horizontus. Šis susijungimas, o ne atskirtis, yra svarbiausias dalykas. Be to, menininkai dažnai supaprastina mokslinę kalbą, kad ją suprastų ir paprastas žmogus, nesigilinantis į konkrečią temą. Per trumpą laiką menas gali perteikti sudėtingas idėjas paprastais būdais, todėl mes vis labiau galime pažinti ir patirti savo aplinką.

Kaip, tavo nuomone, ši paroda gali paskatinti žiūrovus permąstyti savo santykį su gamta ir atsakomybę už aplinkos pokyčius? Koks turėtų būti meno vaidmuo šiuolaikinėse ekologinėse diskusijose? Niujorke esantis „Klimato laikrodis“ rodo, kad iki negrįžtamų klimato pokyčių liko truputį daugiau nei 4 metai…

Žinoti, kada kažkas gali įvykti, ir bandyti tai keisti, jei dar įmanoma, – štai kas yra esmė. Esamos klimato problematikos nelikviduosime, tačiau galime keisti savo ir visuomenės įpročius, juos formuoti, pradedant atliekų rūšiavimu, vandens taupymu buityje ir darbe, dažnesniu pasirinkimu rinktis viešąjį transportą ar dviratį. Tai drąsa būti atsakingam už savo aplinką. Visos mano organizuojamos ar kuruojamos parodos yra tarsi mįslės, tarsi rebusai, kviečiantys juos išspręsti ir patirti. Pavyzdžiui, šioje parodoje viena iš mano idėjų buvo parodyti, kaip atrodo vienas kubinis metras – tarsi išpildžiau vieną savo vaikystės svajonę, eksponuodama vieną kubinį metrą vizualiai ir apčiuopiamai. Tai vizualus būdas padėti vaikams nuo mažens suprasti detales, kurios atrodo paprastos, bet turi didelę reikšmę. Pavyzdžiui, kiek vandens sunaudojame ir kodėl svarbu jį taupyti. Tokie vizualiniai sprendimai ne tik ugdo vaikų suvokimą, bet ir perduoda žinutę jų tėvams. Vaikai pradeda sakyti: „Reikia taupyti vandenį, reikia užsukti čiaupą.“ Tai atrodo kaip mažas žingsnelis, bet, jei užkrėsime vaikus „taupymo virusu“, jie kitaip žvelgs į aplinką. Jau nuo mažens mokyti nešiotis daugkartinį maišelį, rinkti šiukšles gamtoje ir jas rūšiuoti – tai turėtų tapti norma. Visas pasaulis keičiasi, todėl ir visuomenė turi keistis, reaguoti į vykstančius reiškinius.

Prieš dešimt metų retai kas galvojo, į kokį konteinerį išmeta atliekas, o dabar dauguma jau turi gebėjimą tinkamai rūšiuoti ir suprasti, kaip paruošti pakuotes. Iš pradžių tai atrodo sudėtinga, bet su laiku tampa įpročiu, o rezultatai pradeda džiuginti. Tas pats ir su vandens taupymu. Nors sakoma, kad vanduo yra perdirbamas ir perfiltruojamas, tačiau energijos sąnaudos šiam procesui yra didelės, ypač jei vanduo yra smarkiai užterštas. Taupydami vandenį, taupome ir energiją bei kitus resursus – tai gilesnė šio klausimo prasmė.

Edukacija taip pat vaidina esminį vaidmenį šioje parodoje. Svarbu turėti žmogų, kuris padėtų žiūrovui „skaityti“ parodą – suprasti, ką mato, kaip įsigilinti į dalykus. Ir tai nėra tik parodų salėse. Edukacija vykdoma ir bibliotekose, mokyklose bei kitose švietimo įstaigose, tačiau dažniau yra atliepiama kiekybė, o ne kokybė. Specialistai gali neturėti reikiamos kvalifikacijos, pedagoginių gebėjimų ar žinių, reikalingų giluminiam edukaciniam darbui. Edukatorius per vos 45 minutes gali pakeisti jauno žmogaus požiūrį ir įkvėpti jį domėtis tam tikra tema. Pavyzdžiui, šioje parodoje yra video iš Audriaus Rakausko „Gustavo enciklopedijos“ 2002 metų vasario mėnesio laidos apie stiklą. Per 25 minutes buvo parodyta, kaip gimsta stiklas, kokia jo cheminė sudėtis, demonstruojami spalvoto stiklo – vitražo gamybiniai procesai ir kaip vystosi technologijos Lietuvoje. Ši serija padarė didelę įtaką man pačiai – jis buvo viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau stiklo kūrėjos kelią. Kartais užtenka vos kelių minučių, kad tikras profesionalas įkvėptų jauną žmogų ir padėtų jam atrasti kryptį gyvenime.

Tu jau ne vienerius metus giliniesi į vitražų palikimo temą. Lietuvoje vitražų situacija, deja, yra paradoksalus – plačiai nuskambėjo, kai 1974 m. Kazio Morkūno sukurtas vitražas „Trys mūzos“ buvo rastas striptizo klubo patalpose Vilniuje.

Dar įdomiau, kad internete, skelbimų portaluose, galima rasti parduodamų vitražų. Aš pati, tyrinėdama šią temą, skambinau žmonėms, kurie buvo įdėję tokius skelbimus, ir paaiškėjo, kad tai dažnai yra buvusių visuomeninių pastatų vitražai. Jų likimas tampa graudus – neatsakingai išmontuojami, jie paliekami netinkamomis sąlygomis,, dažniausiai rūsiuose, kur dėl drėgmės metalinės konstrukcijos rūdija, stiklas deformuojasi, ir patys vitražai yra pamažu nurašomi. Didelė problema – požiūrio ir atsakomybės trūkumas. Daugelis nesivargina kreiptis į autorinių teisių organizacijas ar specialistus, nes tai reikalauja daug laiko ir pastangų. Vitražai dažnai būna monumentalūs, sukurti konkrečioms erdvėms, todėl juos perkelti ar restauruoti tampa sudėtinga ir nuostolinga. Tačiau šiandieninės technologijos suteikia tam galimybių. Pavyzdžiui, Jūrų muziejaus administracinėse patalpose buvę vitražai buvo įtraukti į restauravimo projektą ir pritaikyti naujai – iš langų stiklo jie buvo perkelti į apšviečiamas sieneles. Tokiu būdu ne tik išsaugomas vitražo meninis paveldas, bet ir sukuriamas naujas ryšys su erdve.

Taip pat Tiltų gatvėje, Klaipėdoje, „Žaliosios vaistinės“ vitražai prieš penkiolika metų buvo restauruoti ir apsaugoti stiklo paketais, naudojant mecenatų Aido ir Dainos Kaveckių skirtas lėšas. Tačiau Klaipėdos klimatas – drėgnas ir rūgštingas – per tą laiką vėl padarė savo: armatūra pradėjo rūdyti, o vitražams reikia naujo remonto. Klaipėdos sąlygos negali būti lyginamos su kitais miestais, kur restauracija gali tarnauti 20–30 metų. Vis dėlto problema neapsiriboja tik klimatu. Dažnai pastatų savininkai nesupranta vitražų meninės vertės. Jie nesigilina į tai, ką turi, ir dažnai nesirūpina jų priežiūra. Todėl manau, kad būtina kalbėti apie vitražų reikšmę, pabrėžti jų išsaugojimo svarbą. Aš pati stengiuosi būti tas „skardus balsas“, kuris per edukacijas, ekskursijas ar parodas kalba apie tai, kodėl reikia saugoti vitražus ar bent jau atlikti jų fotografinę fiksaciją. Tai – mūsų kultūros paveldas, kurį būtina puoselėti ir perduoti.

Be to, Lietuva turi kuo didžiuotis. Lietuvos kūrėjai, tokie kaip Algimantas Stoškus ar Stasys Ušinskas, buvo pirmieji, kurie sukūrė luitinį vitražą su betono konstrukcijomis ir pademonstravo jį Maskvos parodoje. Deja, okupacijos laikotarpiu visi šie išradimai buvo priskirti Sovietų Sąjungos laimėjimams. Pavyzdžiui, Stoškaus sukurtas „Baltijos vitražas“ Klaipėdoje – storaluitis, betoninis, užimantis daugiau nei 70 m², yra įtrauktas į UNESCO paveldą, tačiau mes apie tai beveik nieko nežinome ir tuo nesididžiuojame. Todėl aš siekiu sujudinti šią temą ir atkreipti dėmesį į vitražų likimą. Jie yra ne tik aukštos meninės vertės, bet ir mūsų istorijos bei kultūros dalis, kuriai reikia skirti daugiau dėmesio, resursų ir supratimo.

Kelionė po įvairius pastatus dažnai atskleidžia, kaip meno vertybės Lietuvoje kartais lieka nepastebėtos. Po nepriklausomybės daugybė pastatų su kūriniais tapo privačia nuosavybe, tačiau jų savininkai dažnai nesupranta tų kūrinių meninės ir istorinės svarbos. Jie tiesiog vadovaujasi dokumentais ar nuosavybės teisėmis ir nesivargina ieškoti menininkų ar institucijų, galinčių tinkamai įvertinti ir išsaugoti tuos darbus. Dažnai galvojama, kad kūriniai yra „praėjusio okupacijos ir buvusios santvarkos laikotarpio atspindžiai“, todėl jų saugojimas atrodo nebūtinas. Dabartinėje politinėje ir geopolitinėje situacijoje menai, sukurti tam tikru laikotarpiu, dažnai yra nuvertinami, cenzūruojami ar niekinami. Tačiau retai įsigilinama į faktą, kad tuo metu kūrė lietuviai, kurie naudojo Ezopo kalbą, simbolius ir mitologiją, kad išreikštų savo tautiškumą ir laisvės troškimą. Šie kūriniai, kaip, pavyzdžiui, Stasio Ušinsko vitražas „Eglė žalčių karalienė“ Kretingos rajono kultūros centre, dažnai kalba apie ornamentiką, spalvų ritmiką ir gamtos elementus, visiškai apeinant politinius aspektus. Savo magistro darbe pabrėžiau, kad svarbu atskirti meninę kūrybą nuo politinio užsakymo ir įvertinti lietuvių menininkų gebėjimą subtiliai perteikti tautinę tapatybę.

Ypač įdomūs yra Klaipėdos krašto vitražai, kurie, priešingai nei dažnai manoma, nekalba apie laikmečio politines struktūras. Jie yra labiau konceptualūs ir abstraktūs, dažnai įkvėpti gamtos – pavyzdžiui, vandens judėjimo. Dažnai pasirenkami mėlyni atspalviai, simbolizuojantys jūros ir aplinkos inspiraciją. Šiame kontekste paroda „⦋S⦌MĖLY“ taip pat atskleidžia aplinkos įtaką kūrybai. Pavyzdžiui, Vytauto Juozėno darbuose matome vizualinius sprendimus, įkvėptus gamtos, – besisukančias smilgas. Jos tarsi atspindi vietą, kurioje autorius gyvena – Karoliniškes, kur tarp pastatų iškyla televizijos bokštas. Smilgos tampa mažais televizijos bokštais, perteikiančiais patriotiškumą ir laikmečio simboliką. Įdomu tai, kad Vytautas gimė dieną prieš nepriklausomybės paskelbimą, patirdamas tik paskutinę okupacijos dieną. Televizijos bokštas jam yra svarbus simbolis, susijęs su Sausio 13-osios įvykiais ir mūsų tautos istorija. Smilgelės čia tampa metafora – kaip jos sukasi aplink savo ašį, taip ir žmogus nuolat juda, keičiasi, o kartais tam reikia išorinio prisilietimo, kad įgautume naują pagreitį. Ši paralelė taip pat aktuali kalbant apie žmogaus vidinę būseną, meno terapiją ir susidūrimą su depresija. Smilgelių jūra kviečia apmąstyti, medituoti, leistis į vidinius svarstymus. Neapibrėžtumas – smilgelių instaliacija, kviečianti mąstyti be ribos ir ieškoti visų artimų sau temų, atliepiant žmogaus įgytas patirtis ir suformuotas vertybes.

Parodoje nėra griežtų temų ar gairių – lankytojai kviečiami patys atrasti ryšį su kūriniais. Gintaro projekcijos, smilgelės ar per mikroskopą stebimas vanduo skatina asmenišką patyrimą, meditaciją ir sąmoningą refleksiją. Tai leidžia parodos dalyviui įsitraukti interaktyviai, apmąstyti santykį su aplinka ir savimi.

Vienas iš tavo darbo segmentų – vaikščiojimas ant stiklo šukių – susietas ne tik su meditacija ir meno terapija, bet ir su skausmingu praradimų įamžinimu, primenančiu apie nykstantį vitražo palikimą. Kaip tau asmeniškai pavyko įgyti gebėjimą žengti stiklu, išlaikant vidinę ramybę performanso metu? Ar tai procesas, reikalaujantis kantrybės ir psichologinės ištvermės, o gal tai vis dėlto simbolinė kančia, kurią reikia pereiti?

Kai viskas prasidėjo, sunkiausia buvo priimti sprendimą – ar tikrai noriu įsitraukti į šį procesą ir „eiti stiklu“. Vienas iš pirmųjų žingsnių buvo surinkti reikalingą stiklą ir tiesiog jį sudaužyti. Tai tapo savotiška meditacija, paleidimo aktu, kuris leido ne tik man pačiai, bet ir kitiems dalyvavusiems menininkams išlaisvinti emocijas, atrasti kažką naujo. Stiklo daužymas nebuvo tik fizinis veiksmas – tai tapo simboliniu perėjimu, jungiančiu kūrėjus, kurie tuo metu išgyveno sudėtingus gyvenimo laikotarpius.

Ši idėja sulaukė netikėtos reakcijos. Pavyzdžiui, stiklo rinkimas iš barų, kur dirbo mano bičiuliai ir pažįstami, tapo ne tik praktiniu, bet ir socialiniu aktu. Žmonės matė mane su stiklo maišais ir klausdavo, ką su tuo darau. Namie pradėjo kauptis stiklo tonos, o kartu atėjo mintis, kad visą šį procesą reikia paversti kūrybine kelione – nuo stiklo daužymo iki galutinio rezultato. Nepaisant šio bendruomeniško aspekto, teko susidurti su daug kliūčių. Gavau net grasinimų telefonu ir gyvai, nes „kišau nosį ten, kur nereikia“. Suprantu pastatų savininkų poziciją – jie nenori papildomų rūpesčių, kai kalba eina apie didelius pinigus ir projektus. Vitražo išsaugojimas dažnai reiškia daugiau išlaidų, ilgesnį statybų laiką, kranus, kurie reikalingi darbų atlikimui ir vitražo išmontavimui. Jie nenorėjo vargintis, nes visuomenė dabar itin vartotojiška, o nauji pastatai dygsta kaip grybai po lietaus.

Dar viena problema – mūsų šalyje nėra tinkamų įstatymų, saugančių tokius kūrinius, kaip vitražai. Šiuo metu leidinių ar katalogų, kurie dokumentuotų šiuos darbus ir būtų surinkti į selekciją, deja, nėra. Aš nesakau, kad visus juos reikia fiziškai išsaugoti, suprantu, kad tam trūksta lėšų ir yra kitų prioritetų. Tačiau mes galėtume bent jau užfiksuoti ir fotografuoti šiuos darbus, kad ateities kartos turėtų informaciją apie tai, kas egzistavo. Bandome tai daryti, bet susiduriame su uždarumu. Ne visi pastatų savininkai noriai leidžia fotografuoti, kyla klausimų, kur bus publikuotos nuotraukos. Tačiau ši informacija galėtų padėti ateities kartoms suprasti, kokie kūriniai buvo vienose ar kitose vietose. Juk kai kurie pastatai jau nugriauti ar perstatyti, o kartu prarandami ir su jais susiję prisiminimai.

Tai, ką mes dabar dokumentuotume, būtų tarsi archeologija – padėtume ateities kartoms tyrinėti mūsų kultūrinį paveldą. Ši informacija galėtų padėti ne tik suprasti vieno ar kito regiono istoriją, bet ir žmonių tapatybę. Juk tas stiklas – tai dalis istorijos, dalis žmonių gyvenimų, jų prisiminimų. Jis gyveno dešimtmečius, jį matė daugybė žmonių. Kai kurie net yra su juo susieję savo asmenines istorijas. Todėl svarbu ne tik išsaugoti šią atmintį, bet ir suteikti galimybę ateities kartoms pažinti ir suprasti, kas buvo prieš juos.

Vitražas, ant kurio galima lipti, tampa ne tik kūrybinio proceso dalimi, bet ir savotiška terapija. Stiklo daužymas jau pats savaime yra emocijų paleidimas, tačiau lipimas ant jo – tai gilesnis patyrimas. Pavyzdžiui, dirbdama su paaugliais, kurie linkę save žaloti, pastebėjau, kad jie mieliau renkasi lipti ant stiklo dėžutėje, nei žaloti save. Stiklo patyrimas tampa ir fiziniu, ir emociniu iššūkiu – adrenalino pliūpsnis, kai lipi ant aštrios medžiagos, stimuliuoja nervinius taškus pėdose, o baimės ir pavojaus ribos perlipimas suteikia naują patyrimo kokybę. Kiekvienas vaikas gauna savo dėžutę su stiklu, ant kurio gali lipti, tyrinėti, dalintis potyriais. Tėvų grįžtamasis ryšys parodė, kad tai tikrai veiksminga – nors savęs žalojimo problema neišnyko, vaikai dabar dažniau renkasi atsidaryti stiklo dėžutę ir lipti ant šukių, o ne žaloti save. Tai mažas, bet reikšmingas žingsnis į priekį, kuris, manau, turėtų būti plačiau įtrauktas į meno terapijos praktikas.

Šis procesas man asmeniškai atvėrė daug galimybių – tiek dirbant su paaugliais, tiek eksperimentuojant su stiklu edukacinėse programose, pavyzdžiui, Vinetu kaime. Medituoti, lipti ant stiklo ir atrasti techniką, kuri jungia pasitikėjimą bei saugumo jausmą, yra neįkainojama patirtis. Visa tai susiję ir su vitražo saugojimu – tiek fizine, tiek simboline prasme. Video medžiagoje, pavyzdžiui, užfiksuota Klaipėdos Atgimimo aikštė paskutinį kartą prieš rekonstrukciją, kur vitražas tampa ne tik vizualiu kūriniu, bet ir meditacine, refleksijos priemone. Ateitis kartais atrodo archajiška – grįžtame prie pradžių. Kaip ir stiklas, kuris prasideda nuo smėlio grūdelio, po devynių šimtmečių vėl tampa smėliu. Tas ratas – nuo stiklo iki smėlio – puikiai iliustruoja, kaip viskas gamtoje grįžta į pradžią. Šiame procese mes atrandame būdų, kaip spręsti problemas, augti kaip žmonės ir gerinti savo vidinę būseną bei aplinką. Viskas sugrįžta prie esmės – stiklas, žarijos, smėlis. Tai, kas atrodė praeitis, tampa mūsų dabarties ir ateities įrankiais, padedančiais susitvarkyti su gyvenimo iššūkiais.

Kaip žaidimas ir kūrybiškas eksperimentavimas gali tapti edukacijos stuburu, integruojant mokslą, meną ir istoriją, ir kokią reikšmę tai turi formuojant atsakingą, kritiškai mąstančią visuomenę, gebančią patikrinti ir interpretuoti informaciją šiuolaikiniame skaitmenizacijos amžiuje?

Žaidimas – tai būdas eksperimentuoti ir pažinti savo aplinką. Aš nuolat kviečiu žaisti, nes edukacija yra žaidimas. Kartais suaugę bijo, kad tai tik „žaidimukai“, bet iš tikrųjų tie žaidimai yra pamatiniai dalykai, kaip stuburas, ant kurio laikosi visas mokymosi procesas. Kaip ir akademiniame piešime – privalome mokėti išmatuoti, perteikti šviesą ir tamsą, kurti pagrindus, o tada jau galime reikštis kūrybiškai. Lygiai taip pat ir meninio ugdymo įstaigose – reikia išmokti pagrindines disciplinas, kad vėliau jas galėtume pritaikyti mene. Mano parodose dažnai integruojamos chemijos, istorijos, biologijos ar fizikos žinios. Dabar kalbama apie kūrybinio ugdymo procesus, kai pamokos apjungiamos su menu ir mokslu. Ši paroda yra tarsi įrankis mokytojams – jie gali nesudėtingai integruoti chemiją, istoriją ar fiziką į savo pamokas. Galima kalbėti apie okupacijos laikotarpį ir meną tuo metu, kai veikė cenzūra, arba apie mechaniką, sukimąsi, elektromagnetiką, vandenį ir ekologiją.

Parodoje taip pat pastebime skirtingus kūrybos būdus. Pavyzdžiui, moterys menininkės naudojo vizualias detales, kūrybiškai perteikė informaciją, o vyrai labiau linko į struktūrizuotus brėžinius ir tikslius skaičiavimus. Tai rodo, kad kūryba nebūtinai turi būti vienoda – kiekvienas randa savo būdą. Svarbiausia yra tikrinti informaciją ir būti atsakingam už tai, ką perduodi. Negali remtis tik „kažkur girdėjau“ – turi būti aiškūs, patikrinti šaltiniai, straipsniai su nuorodomis. Tai vienas pagrindinių dalykų, jungiančių kūrėjus – informacijos tikslumas ir pirminio šaltinio svarba.

Tai ypač svarbu akademinėje aplinkoje. Tyrimai gali būti kūrybiški, bet jų pagrindas turi būti patikrintas. Informacijos tikslumas ir pirminiai šaltiniai – svarbiausia. Skaitant mokslinius straipsnius, dirbant su faktais, išlaikome tą „stuburą“, kuris leidžia kurti ir plėsti žinias. Net ir technologijų amžiuje, kai turime dirbtinį intelektą, mes vis dar privalome tikrinti informaciją, nes tai besimokantis įrankis, kuris gali klysti. Todėl turime papildomai tikrinti faktus, atlikti tyrimus ir eksperimentus. Manau, tai mūsų, kaip visuomenės, užduotis – tikrinti, tyrinėti, augti ir padėti augti kitiems. Tik taip galime tobulėti tiek individualiai, tiek kolektyviai.

Pradėjusi savo karjerą kaip menininkė, vis dažniau save atrandi kuratorės vaidmenyje. Kaip vertini šią atsakomybę ir kaip tavo, kaip menininkės, patirtis prisideda prie tavo, kaip kuratorės, darbo?

Kuratorius, mano manymu, galerijose turėtų būti tas žmogus, kuris ne tik koordinuoja biurokratinius procesus, bet ir konceptualiai vienija menininkus. Jis turi gerai žinoti turimus resursus ir suprasti, kaip juos panaudoti, kad būtų kuo tiksliau ir aiškiau perduota mintis ar išreikšta tam tikra idėja. Kuratorius sujungia skirtingas dalis į vieną bendrą viziją. Manau, kuratoriaus ir edukatoriaus vaidmuo yra savotiškas mediatoriaus ar net spiritizmo seanso vadovo darbas – jie perteikia žinias, padeda suprasti esmę ir jungia kūrinius su lankytojų patirtimi. Tai leidžia rasti svarbiausius momentus ir elementus, kurie padeda lankytojui geriau „išlukštenti“ meno kūrinio idėją, suprasti, ką kūrėjas bandė papasakoti. Jei žiūrovas reaguoja, diskutuoja, net jei jam kūrinys nepatinka, tai reiškia, kad jis jau yra puikus žiūrovas. Svarbiausia ne tai, kad viskas patiktų, bet kad būtų reakcija – emocinė ar intelektinė. Toks menas kviečia kelti klausimus, gilintis į temas ir reflektuoti. Būtent tai, manau, ir yra šiuolaikinio meno užduotis – pakviesti į diskusiją, kelti klausimus ir skatinti refleksiją. Šiuolaikinis menas nebūtinai turi būti gražus ar malonus. Jis gali smirdėti, sukelti pasibjaurėjimą ar diskomfortą. Bet būtent tokiais momentais sužinai daugiau apie save – kaip reaguoji, kas tau svarbu, kokios ribos. Ir tai yra svarbiausia laikino meno užduotis – provokuoti, kviesti mąstyti ir atpažinti save pačiame procese.

Tai padeda suprasti, kad yra žmonių, kurie mąsto kitaip, ir tau tampa lengviau priimti aplinką, kuri žvelgia iš visai kitos perspektyvos. Kiekviena paroda, manau, ugdo gebėjimą priimti kitokį individą – žmogų, kuris mąsto, jaučia ir būna kitaip nei tu. Tai nėra vienodas modelis, kaip kapitalistinio laikotarpio standartizuotas požiūris, kur viskas tarsi vieno kirpimo ir visiems po lygiai. Šiuolaikinis menas dažnai laužo šias taisykles. Kartais tai daroma provokuojančiai, net agresyviai ar pernelyg ryškiai, būna, kad visuomenė net išsigąsta – jaučia, kad tai per daug. Pavyzdžiui, garsusis Maurizio Cattelano bananas, priklijuotas prie sienos – jis iš esmės kvestionuoja, kaip mes suvokiame vertę, kaip menas gali kainuoti tiek daug, ir kaip laikinas objektas, suvalgytas ar sunaikintas, įgauna prasmę. Tokios temos – stiprios, postmodernios – kviečia mus peržengti įprastas ribas. Kiekvieną kartą žiūrovas yra kviečiamas bent jau sau iškelti vieną ar kitą klausimą, svarstyti apie temas, kurias paroda paliečia. Ir tai, manau, yra svarbiausia – suteikti sau erdvę mąstyti ir reflektuoti.

Kalbant apie regionų specifiką, kaip, tavo manymu, jaučiasi menininkai ir kuratoriai, kurie gyvena ne sostinėje ar pagrindiniuose meno centruose, tokiuose kaip Vilnius ar Kaunas? Klaipėda, nors ir yra vienas didžiausių Lietuvos miestų, atrodo esanti tarsi „tarpinėje“ pozicijoje – nei provincija, nei centras. Kaip jauniesiems menininkams sekasi prisitaikyti prie šios situacijos?

Kaip Klaipėdoje gyvenentis žmogus, manau, kad Klaipėda turi unikalią situaciją ir tam tikrų iššūkių. Istoriškai mūsų miestas ilgą laiką nepriklausė Lietuvai, buvo vokiškas kraštas, vėliau sekė okupacijų periodai, kol galiausiai atgavome jūrą. Tai apsunkina mūsų, kaip jūrinio miesto ir valstybės, tapatybės suvokimą. Vis dar mokomės priimti šią savo dalį, ją prisijaukinti. Manau, šis procesas vyksta pamažu – per edukatorius, parodas, muziejus ir galerijas. Pastebiu, kad daug jaunimo atvyksta iš kitų miestų, ir tai suteikia vilties, kad galime padaryti stiprų žingsnį. Mes galime parodyti, kad Klaipėda yra svetingas, priimantis miestas, kuris myli savo gamtą, vandenį ir supranta savo identitetą. Tik tada galėsime patys pamilti šį miestą ir ištransliuoti jo reikšmę kitiems.

Klaipėdoje turime nemažai aktyvių menininkų, tokių kaip Arūnė Baronaitė, dainininkė Ingaja, Urtė Jasenka ar Pijus Čeikauskas. Jie yra savotiški vėliavnešiai, kurie įneša gyvybės į mūsų kultūrinį lauką. Nors Klaipėda juda lėtesniu tempu nei Vilnius ar Kaunas, tai nėra blogai – mes tiesiog turime daugiau laiko augti. Pavyzdžiui, Kaunas, būdamas Europos kultūros sostine, pademonstravo, kaip renginiai ir kultūriniai projektai gali pažadinti miestą, suteikti jam naujo spindesio. Manau, panašių pastangų reikia ir Klaipėdoje, tačiau turime atsisakyti paviršutiniškumo. Vietoj gausybės festivalių, tokių kaip silkės ar apskritai žuvies festivaliai, galėtume sutelkti dėmesį į vizualiuosius menus, įtraukti tarptautinius menininkus ir kurti renginių ciklus, kurie turėtų gilesnę prasmę. Tai reikalauja valdžios dėmesio ir finansavimo ne tik teatrams ar koncertų salėms, bet ir mažiesiems kūrėjams, kurie tyliai papildo miestą savo kūryba.

Vienas puikių pavyzdžių – Tomas Kos (Instagrame @kosmo.so). Jis savo iniciatyva ir be finansavimo inicijavo Klaipėdoje projektą, kuris prasidėjo nuo Katino skvero. Dabar visas senamiestis yra pripildytas penkiakojo katino atvaizdų, kurie kelia nuotaiką ir perteikia miesto dvasią. Tomas pasakoja apie katinus, kurie tarsi simboliniai miesto gyventojai vaikšto Danės upės atbrailomis. Tai tapo kvietimu ir kitiems menininkams prisidėti prie šios iniciatyvos. Kiekvienas kūrė savo plytelę, mažo formato metalo pano ar kitą kūrinį, taip pamažu plėtodamas šią unikalią miesto istoriją. Viskas prasidėjo nuo vieno žmogaus kūrybinio pėdsako, kuris inspiravo kitus kurti ir dalintis. Tai puikus pavyzdys, kaip kūryba gali augti bendruomeniškai ir spontaniškai.

Tokios iniciatyvos rodo, kaip svarbu geranoriškas kvietimas ir diskusija. Jei būtų daugiau dėmesio skiriama šioms iniciatyvoms, galėtume kurti stipresnį ir labiau susijusį miestą. Pavyzdžiui, „Taško teatras“ organizavo keliones po Klaipėdos senamiestį, pasakodami istorijas per „time travel“ metodą, kuris puikiai veikia Skandinavijoje jau 30–40 metų. Klaipėdos universitetas šioje srityje yra vėliavnešys, jungia ir rengia mokymus edukatoriams, švietimo įstaigų darbuotojams. Tai yra modeliai, kurie gali veikti ir pas mus, jei juos tinkamai išplėtosime.

Mes tikrai turime resursų, reikia tik apie juos daugiau kalbėti ir turėti komunikatorių, mediatorių, kurie skleistų informaciją. Manau, viskas Klaipėdoje bus gerai – tereikia šiek tiek laiko, daugiau dėmesio ir kryptingų pastangų. Vyksmai, kurie jau dabar yra, leidžia mums pasverti, ko reikia miestui, ko reikia kultūrai. Smagu, kad vyksta įvairūs renginiai, bet turime siekti, kad tie vyksmai būtų kokybiškesni. Labai svarbu, kad šventės, kurios jau tampa tradicija, susijungtų su profesionalių menininkų įdirbiu. Ir nebūtinai tik jaunų kūrėjų – būtų įdomu įtraukti vyresniosios kartos menininkus, kurie galėtų pasidalinti savo patirtimi ir požiūriu. Jie galėtų atskleisti, kaip jų kūryba pasikeitė bėgant metams, kokį jie mato Klaipėdos miestą šiandien. Tokios diskusijos, pavyzdžiui, Lietuvos dailininkų sąjungoje, galėtų tapti platforma brandiems menininkams pasidalinti savo atradimais ir idėjomis.

Būtų nuostabu dar labiau keistis žiniomis, stiprinti bendruomenę ir kurti tvirtesnius pamatus Klaipėdos menininkams. Mūsų tikrai nėra daug, o dar nemaža dalis išvyksta į kitus miestus arba studijuoja užsienio universitetuose. Tačiau kai kurie grįžta, ir mes labai džiaugiamės jų sugrįžimu. Tuo tarpu stengiamės kurti erdves, kur būtų galima sėti kūrybos sėklas ir auginti naujas, stiprias idėjas.