. PDF
2024    07    18

Kaip man su Tavimi gera. Paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ MO muziejuje

Ieva Gražytė
Erikos Gablytės nuotrauka

„Ir dabar netgi mano senas kūnas, jo senas kūnas: prisiglaudi, ir viskas… Kaip vienas. Dviese tampam vienu. Nepaisant tokio amžiaus. Jis sako, kad nenorėtų gyventi, jeigu neturėtų manęs. Pragyvenus penkiasdešimt metų. Aš galvoju, gal tas mano baikštumas gyvenime – gal aš saugojau ne tiek save, kiek saugojau mus abu. Mudu abudu”, – Vitalius

Šių metų balandį MO muziejuje buvo paminėta neeilinių mylimųjų jungtuvių šventė. Penkiasdešimt dvejus  metus kartu gyvenančios poros simbolinė ceremonija nuo dešimties kitų šiame muziejuje įvykusių vestuvių skyrėsi ne tik brandžiu tuoktuvininkų amžiumi, bet ir teisinėmis subtilybėmis. Poros liudininkais tapo daugiau nei dvidešimt vienas tūkstantis žmonių, tačiau partnerystė teisiškai paskelbta negaliojančia. Vitalius ir Albinas kartu pragyveno homoseksualioms poroms pavojingą sovietmetį, tačiau atkovojus šalies nepriklausomybę, poros teisės nebuvo apsaugotos. Nestebina visuomenės pasipriešinimas tos pačios lyties santuokoms, kai ištisus dešimtmečius regione „nesimylėjo“ net skirtingų lyčių žmonės. 

Į tariamai neegzistuojantį regiono žmonių seksualumą referuoja šiuo metu MO muziejuje esančios parodos „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“. Česlovo Lukensko kūrinio pavadinimu pradėta, Ingos Lāce, Adomo Narkevičiaus ir Rebekos Põldsam kuruota paroda –  Baltijos šalių regiono seksualumo kultūros, lyčių vaidmenų bei šių reiškinių transformacijos vizualiame mene apžvalga. Regiono, visą amžių praleidusio sovietų okupacijoje, kurios metu pasitaikė daugybė nebūtų dalykų. Paroda akcentuoja reiškinius, kurių egzistavimą ignoruojame ir šiandien. Todėl ekspozicijoje atsisakyta chronologiško kūrinių išdėstymo, o Baltijos šalių regionas pristatomas kaip visuma, neišskiriant esminių skirtumų, lengviausiai pastebimų teisės reglamentuose, nes Lietuva liko vienintele regiono šalimi be jau minėto tos pačios lyties asmenų partnerystės įstatymo. „Štai kas pas mus yra“ tipo parodoje išskiriamos sritys, kuriose seksualumo kultūrai buvo ir tebėra palikta vietos konkrečiose vietose, kūnams atliekant mechaniškas gimdymo, valgymo, logistikos ir įvairias darbo funkcijas, užtikrinant seksualumo raiškos kontrolę. Taigi, nors apie seksualumą ir nekalbėta, šiose erdvėse jis buvo vaizduojamas.

Parodos „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ ekspozicijos fragmentas. Jono Balsevičiaus nuotrauka

Dalies žmonių nuomone, su kūnu siejamas seksualumas buvo ir tebėra svarbus tik tiek, kiek jis svarbus reprodukcijai, todėl pagrindinė vieta, kurioje padoru su juo susidurti tiesiogiai, kad ir ne itin patraukliomis aplinkybėmis – gydytojo kabinetas. Būtent šioje erdvėje seksualumo normatyvumas siejamas su lytiškumu ir biologiniu žmogaus vystymusi. Birželio pabaigoje publikuotame Rasos Navickaitės interviu su gydytoju A. Alekseičiku, vieninteliu psichiatru Lietuvoje, atvirai kalbančiu apie tai, kad sovietmečiu „gydė“ homoseksualius žmones, sukrėtė lietuviškos kultūrinės periodinės spaudos skaitytojus. Tyrimo tikslais imtas transkribuotas interviu perskaitomas kaip dramaturginis sketch’as ne tiek apie regiono istoriją, o kiek  apie šiandieninę realybę, kupiną selektyvaus dvasingumo ir skylėtos logikos, skirtos pagrįsti nepatogias bendrabūvio sistemos taisykles. Tai, kad žmogaus seksualumas buvo „gydomas“ psichologo kabinete, nepalieka abejonių, kad kūniški malonumai prasideda dvasioje. Į tai dėmesį atkreipė ir parodos kuratoriai, ekspozicijos pradžioje išskyrę psichologizuotus Marijos Teresės Rožanskaitės ir Loretos Lapienytės paveikslus, kuriuose šmėsteli ir medicinos gydytojų emocijos. Pastebima, kad darbas su žmogaus kūnu, nors ir atliekančiu aiškias jam priskirtas funkcijas, nėra nepriekaištingai sureguliuotos mašinos taisymas. Išimtinai žmogiškos savybės, tarp jų ir seksualumas, buvo suvokiamos kaip ydos, neleidžiančios planinei ekonomikai veikti, o dabar – kaip efektyvios ekonominės progresijos silpnybė. Tokioje kūno kultūros visuomenėje, kurioje tik atliekame fizinės ištvermės ir galios normatyvus, užtikrindami, kad mes kaip mašinos veikiame be priekaištų ir renkamės treniruoti racionalias ir suprantamas moralės bei etikos kategorijas, o ne jausmų raumenis, neproduktyvūs seksualiniai santykiai paprasčiausiai nereikalingi. 

Sovietų režimas buvo grindžiamas visus visuomenės gyvenimo aspektus apimančia priežiūros sistema. Siekiant užtikrinti seksualumo raiškos kontrolę, buvo ribojama ir individų lytinė raiška viešose vietose, kuriose dailininkų pavaizduoti žmonės – kasdieniški, neprimenantys propagandiniuose plakatuose esančių sovietinių vyrų ir moterų idealų. Tokį vizualų žmogiškumą parodos kuratoriai įvardija kaip dailininkų fantaziją, atsisakant vaizduoti suvaržytą viešąją erdvę ir kuriant jos alternatyvą. Vėliau minima, kad XXI amžiuje menininkai savo kūryboje „atsiėmė“ gatves ir gyvenimą jose, nors gatvės gyvenimas kaip kontr-kultūra su jai būdingomis nevaržomomis išraiškomis, tarp jų ir lyties, egzistavo ir sovietmečiu. Gatvėmis žmonės skuba į darbus, kuriuose fiziškai išbando savo kūnų galimybes. Šiuolaikinio žiūrovo žvilgsniui pasikeitus, aktualumo neprarado paveikslai, vaizduojantys kostiumuotų vyrų kūnus ar erotizuotas dirbančių kelininkų figūras. Tačiau sudomina ne „laikui nepavaldus“, amžinai įtraukiantis dirbančio žmogaus siužetas, bet galimybė pažvelgti į specifišką vyriškumą, regimą tik tarp vyrų, bei pastebėti absurdiškai sustojusį laiką, ataidintį kaip grupės ABBA dainos „money, money, money“ garso takelis. Turėtų būti juokinga turtingų vyrų pasaulyje, tačiau kone homoerotiškas vyrų dominavimas darbo aplinkoje, tarp jų – ir meno lauke, tėra nesibaigiantis tragikomiškas siužetas. Parodoje ne kartą įvardinta sovietmečio vyrų fotoklubų kultūra, nuo aktyvios kūrybos atgrasiusi to meto fotografes, yra tik viena iš begalės buvusių ir esamų vyrų dominavimo formų.  It šmaikštus pastebėjimas suveikia Auseklio Bauškenieko paveikslas „Rašomoji mašinėlė“, vaizduojantis moterį, be didelių pastangų vienu metu transkribuojančią jai iš šono diktuojamą tekstą, žindančią kūdikį bei formuojančią sau šukuoseną. Paveikslas, referuojantis į du laikotarpius – tarpukarį ir sovietmetį, lyg tarp kitko pastebi patriarchato amžinumą ir tai, kiek užduočių turi atlikti daugiafunkcė rašomoji mašinėlė.

Parodos „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ ekspozicijos fragmentas. Jono Balsevičiaus nuotrauka
Parodos „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ ekspozicijos fragmentas. Jono Balsevičiaus nuotrauka

Vienintelės viešos vietos, kuriose žmogus gali būti nuogas, tai rekreacinės erdvės – paplūdimys ir pirtis. Menkai cenzūruojamos erdvės, skirtos atsipalaiduoti, susilaukė daug sovietmečio dailininkų dėmesio. Priklausomai nuo pobūdžio, tai buvo ir saugios erdvės moterims, ir neįpareigojančios poilsiavietės šeimoms, ir pažinčių bei atsitiktinių seksualinių santykių vietos. Jose sutinkamos plačios jausmų amplitudės pastebimos ir kūrinių siužetuose. Tai ir nerimas dėl savo bei aplinkinių apnuogintų kūnų, jaučiamas estų dailininko Varmo Pirko nutapytame jaunuolio, nepritampančio prie kolektyvinių linksmybių, portrete „Vasaros atostogos“. Ir gaivališkumas, pastebimas latvių menininko Konstantino Zhukovo fotografijose. Ir greta smėlio pilių stovinčių nuogų vyrų pasididžiavimas, užfiksuotas Virgilijaus Šontos nuotraukose. Paplūdimys – lyg nevaržomos visuomenės miniatiūra, atsipalaidavusios visuomenės, leidžiančios sau mėgautis malonumais šiek tiek labiau nei įprastai. 

Gyvename be geismo, kol jo nejaučiame, panašiai kaip ir be nugaros, kol jos neskauda. Todėl susitikimai su savo paties kūnu neretai nustebina. Amžinoje subjekto ir objekto priešpriešoje nutarta, kad objektyvizuoti žmogų amoralu dar ir todėl, kad visi siekiame to paties idealo, net jei, laikotarpiui ir santvarkai besikeičiant, jo charakteristikos kito. Taip save tapatinant su idealu, o mylimąjį – su savimi, erotika užgniaužiama. Tai patvirtina ir ekspozicijoje matomi porų romantinius santykius vaizduojantys paveikslai. Juose kūnai nesiliečia, jie įpareigoti neteikti malonumo, yra kupini pakylėtos nejaukos, negalinčios racionaliai paaiškinti poreikio suartėti. Filosofas Byung-Chul Han knygoje „Eroso agonijos“ kalba apie pastaruoju metu pastebimą meilės krizę, kurią ir iššaukė nykstanti riba tarp objekto bei subjekto. Į pasiekimus orientuotas subjektas visų pirma siekia visapusiško  išsipildymo. Individai, trokštantys to paties idealo, praradę savo kitybę, praranda ir galimybę būti kitu, kaip romantiniu objektu. Han kalba apie sėkmės depresijos reiškinį, kuriame pasiekimų subjektas grimzta į save ir savyje paskęsta be jokio intereso objektui. Tai ne šiaip susvetimėjimas, o eroso pabaiga. Dirbtinio apvaisinimo, seksualizuoto dirbtinio intelekto, lengvai prieinamos pornografijos, mechaniškos masturbacijos ir dar greitesnės ejakuliacijos laikotarpyje santykiai tarp to ir kito pradedami suvokti kaip nereikalingi, nes visas socialines ir ekonomines funkcijas galime išsipildyti patys, o kitas tai tik patvirtina. Tačiau artimos mėgavimosi ir gėrėjimosi kategorijos, be paliovos liečiančios viena kitą ir per mūsų kūnus užgimstančios dvasioje, yra visapusiško išsipildymo dalis. Tam parodoje antrina ir pirmieji vaizduojamosios erotikos radiniai: Violetos Bubelytės autoportretai bei Ly Lestberg sakralios kūnų fotografijos, suteikiančios galimybę mėgautis estetizuotų aktų grožiu. Taip pat Snieguolės Michelkevičiūtės-Masevičienės vyrų aktų fotografijos, leidžiančios tiesiog gėrėtis kūno erotiškumu, be triumfuojančių idealų pozų. Parodoje mus pasitinka ir fotografo, vieno žymiausių erotikos albumų „Žydėjimas“ autoriaus Romualdo Rakausko pastebėjimas, kad kaimo žmonėms žydėjimas yra didžiausias darbymetis. Taigi, norint gėrėtis žiedais, kaip ir kūnais, reikia turėti galimybę atsitraukti nuo ekonominių funkcijų. Kaip ir norint patirti gėrėjimosi malonumą, prilygstantį moraliniams idealams, reikia brangaus laiko.

Tiršta kūrinių ir klampi kontekstų paroda bei joje sumišęs kūrinių laikas, pabrėžiantis amžiną kūno ir seksualumo reprezentacijos problematiką regione, norėjo parodyti viską. Pagrindinis kuratorių teiginys, kad „kova už politinę laisvę savaime negarantuoja socialinės ir seksualinės laisvės, lygios teisės į malonumą, saugumą ir meilę“, – dar labiau sustiprino kūrinių aktualumą. Paroda iškėlė esminį klausimą „kaip galėtume praktikuoti intymumą, fantazuoti bei kurti santykius kitaip?“ Per rūpestingą fotografių Janinos Sabaliauskaitės, Vėros Šleivytės ir kitų menininkių/ų kūrybinę praktiką bei kuratorines prieigas parodoje kreivumas (angl. queerness) naudojamas ne tik kaip kritinis žvilgsnis. Tai – ir siūloma mitologizuota  pažeidžiamo žmogaus alternatyva. Jei mes, kaip ir mūsų kūnai, toliau būsime suvokiami per atliekamas mechanines funkcijas, tarp jų ir ekonomines, ar mums užteks jėgų, ir kiek pastangų prireiks norint išpildyti jas visas? Kad dviese taptum vienu, turi jausti poreikį kitam žmogui, taigi, pripažinti savo neišsipildymą. Pažeidžiamume, toje tuščioje kreivės erdvėje, užgimsta gėrėjimosi abiem galimybė.