Audio žurnalas
. PDF
2024    05    17

Išgijimo būdai. Apie „Pakui Hardware“ ir Marijos Teresės Rožanskaitės parodą „Uždegimas“ Lietuvos nacionaliniame paviljone 60-ojoje Tarptautinėje Venecijos meno bienalėje (2024 m.)

Romuald Demidenko
Pakui Hardware ir Marija Teresė Rožanskaitė „Uždegimas“, 2024. Lietuvos nacionalinis paviljonas 60-ojoje Tarptautinėje meno parodoje – La Biennale di Venezia. Nuotrauka: Ugnius Gelguda. Autorių archyvas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir carlier | gebauer (Berlynas/Madridas)

Mes esame daugiau nei tiesiog paprasti liudininkai to, kas vyksta. Mes esame kūnai, per kuriuos vyksta mutacija, išliksianti ir po mūsų. Svarbiausias klausimas yra ne „kas mes esame“, o „kuo mes tapsime“. (Paul B. Preciado, autoriaus vertimas iš ispanų kalbos).

Paroda „Uždegimas“ – tai dialogas tarp 2014 m. susikūrusio menininkų Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos dueto bei tapytojos avangardistės Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007), kurios kūryba pelnyto pripažinimo Lietuvoje sulaukė visai neseniai. Ši bendradarbyste grįsta instaliacija, ją kuravo neseniai vykusioje Baltijos trienalėje kartu dirbę Valentinas Klimašauskas ir João Laia, padedami architektų Onos Lozuraitytės-Išorės ir Petro Išoros-Lozuraičio (jie drauge su menininkais įgyvendino ir kitus projektus), buvo eksponuojama istorinėje Sant’Antonin bažnyčioje. Ji sujungė skirtingas išraiškas ir apmąstymus, kylančius iš šiuolaikinio ir modernaus meno praktikos. Paroda verčia jaustis nepatogiai, bet taip pat ir siūlo galimus aljansus, pateikdama būdus, kaip suprasti dabarties ir praeities vaizdus bei įvykius. Šiuo kolektyviniu darbu siekiama pripažinti ilgalaikį sudėtingų išgyvenimų ir traumų poveikį kolektyviniam kūnui, o taip pat įžvelgti kelius, vedančius link individualių organizmų ir planetos išgijimo.

Pakui Hardware ir Marija Teresė Rožanskaitė „Uždegimas“, 2024. Lietuvos nacionalinis paviljonas 60-ojoje Tarptautinėje meno parodoje – La Biennale di Venezia. Nuotrauka: Ugnius Gelguda. Autorių archyvas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir carlier | gebauer (Berlynas/Madridas)

Daug metų uždaryta Sant’Antonin bažnyčia, kurioje pirmą kartą įsikūrė Lietuvos paviljonas, išliko slėpininga, paslėpta erdve. Savo barokine kampanile su svogūno formos kupolu, drąsiai iškilusiu virš aplinkinės Castello vietovės, šis pastatas kažuo primena Vilniaus bažnyčias. Ryšys tarp šių metų „Užsieniečiai visur – Stranieri Ovunque“, Bienalės parodos temos ir Pakui Hardware sumanyto Lietuvos paviljono karštligiško technoorganizmo, negali būti interpretuojamas vien per migruojančių kūnų ir jų geopolitinių tapatybių prizmę. Kaip ši paroda pozicionuoja save kuratoriaus Adriano Pedrosos teiginio, pasisakančio už dekolonijines perspektyvas, apimančias neheteronormatyvius subjektyvumus ir nepastebimų kūnų bei balsų įtraukimą, kontekste? Pagrindinėje parodoje galima susipažinti su pietuose gyvenančių menininkų kūriniais, kurie galėtų pasirodyti periferiniais, taip pat italų išeivijos menininkų darbais, kurių daugelis buvo mažai žinomi ir galbūt kitu atveju nebūtų demonstruojami. Kas tada būtų tie svetimieji Pakui Hardware ir Marijos Teresės Rožanskaitės kūrinio kontekste, kai jų praktikos gilinasi į su kūnu susijusias reprezentacijas ir jų skirtingų aplinkų temas?

Pakui Hardware, „Uždegimas“, 2023. Nuotrauka: Ugnius Gelguda. Autorių archyvas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir carlier | gebauer (Berlynas/Madridas)

Mąstau apie „svetimkūnį“, arba vokiškai „Fremdkörper“, – terminą, vartojamą apibūdinti nepageidaujamą ir invazišką objektą, kuris patenka į žmogaus ar nežmogaus kūną. Jo poveikis skiriasi priklausomai nuo dydžio: objektas gali prasiskverbti per odą, įsigerti, sudirginti ar pažeisti organus arba likti išvis nepastebėtas, kol organizmas į jį sureaguos. Tarkime, kad šis ypatingas subjektas ar objektas išlieka ir plečia savo įtaką, galiausiai bandydamas užimti visą planetą, todėl pasireiškia įvairiais simptomais. Jei nutiktų toks scenarijus, tai kokias alternatyvias priemones, kurios labai skiriasi nuo naudojamų atliekant medicininius tyrimus, galėtume pasitelkti, kad nustatytumėme, kam gresia didžiausias pavojus? Tai itin svarbu turint omenyje, kad kas kažkada buvo laikoma „svetimu“ ar nepažįstamu, vis labiau plinta, todėl darosi vis sudėtingiau tiksliai numatyti galimus pavojus, jei jie apskritai egzistuoja.

Pakui Hardware, kurių paroda Venecijoje žymi dešimtį dueto aktyvios bendradarbystės metų, dažnai savo kūryboje skiria dėmesio „kapitalui, keliaujančiam per kūną ir medžiagas“1. Firminis dueto stilius, gerai žinomas už Baltijos šalių ribų, susiformavo per pastarąjį dešimtmetį, derinant organiškai atrodančias ir sintetines medžiagas, nagrinėjant skirtingas teorijas ir pristatymų formatus, o galiausiai – sukuriant platformas akivaizdžiai skirtingoms idėjoms ir kūnams susijungti. Jų biomorfinės skulptūrinės instaliacijos primena sintetines ląsteles ar organus ir (dažnai posthumanistinius) organizmus, kartu su aplinka ir sistemomis, kuriose jie gyvuoja, rezonuoja su gyvų būtybių ar jų priedėlių savybėmis. Taip pat užsimena apie mechanines konstrukcijas ar jų liekanas. Per tai duetas Pakui Hardware gilinasi į tokias temas kaip biopolitika, technoautomatizacija, akceleracija ir kiti šiuolaikinės egzistencijos aspektai. Vienas iš jų atspirties taškų, kaip įžangoje nurodo kuratoriai, yra Rupa Marya ir Raj Patel knyga „Inflamed: Deep Medicine and the Anatomy of Injustice“ (liet. „Liepsnojantys. Gilioji medicina bei neteisybės anatomija“), išleista 2021 m. Joje nagrinėjama, kaip socialiniai ir politiniai procesai susipina su fizinėmis manifestacijomis pažeidžiamuose žmogaus kūnuose, pabrėžiant uždegiminį procesą kaip natūralią reakciją į nepalankias išorės sąlygas. Ši koncepcija nagrinėja, kaip politiniai pokyčiai siejasi su procesais mūsų kūne, iliustruojant jų panašumus. Uždegiminis procesas yra senas ir natūralus kūno atsakas į nesveikas sąlygas, ir to galime rasti tiek šiuolaikiniame, tiek istoriniame kontekste. Kitaip tariant, priešingai nei užkoduota vakarietiškame mąstyme, kalbama ne apie atskirų organų, o ištisų sistemų gydymą, nes būsenos veikia visą kūną, o ne jo fragmentus.

Pakui Hardware ir Marija Teresė Rožanskaitė „Uždegimas“, 2024. Lietuvos nacionalinis paviljonas 60-ojoje Tarptautinėje meno parodoje – La Biennale di Venezia. Nuotrauka: Ugnius Gelguda. Autorių archyvas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir carlier | gebauer (Berlynas/Madridas)
Pakui Hardware ir Marija Teresė Rožanskaitė „Uždegimas“, 2024. Lietuvos nacionalinis paviljonas 60-ojoje Tarptautinėje meno parodoje – La Biennale di Venezia. Nuotrauka: Ugnius Gelguda. Autorių archyvas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir carlier | gebauer (Berlynas/Madridas)

Pakui Hardware sukurta instaliacija apima ir pagerbia Marijos Teresės Rožanskaitės tapybą. Šis pristatymas galbūt atkartoja temas, nagrinėtas kai kuriose jos žymiausiose aliejinės tapybos serijose, pvz., „Rentgenogramos“ (1977–1983). Ji sukurta dar septintajame dešimtmetyje menininkei susidomėjus medicina, ir toliau vystėsi du dešimtmečius. Bėgant metams, Rožanskaitė sugebėjo suformuoti unikalų kūrybinį kelią, sutelkdama dėmesį į kūnus ir kaip objektus, ir kaip subjektus. Taip pat nagrinėdama globos sampratas sovietinėje okupacijoje, to meto medicinos technologijas ir jos priespaudos sistemas, be kita ko, galiausiai išplėtusi kūrybinę praktiką į kitas medijas. Vaikystėje ji susidūrė su tragišku tėvo likimu, tremtimi į Sibirą, badu. Šios patirtys formavo menininkės savimonę kelerius metus po grįžimo į Lietuvą, kai ji galiausiai įstojo į Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija) ir nelengvai prisitaikė prie jo bendruomenės.

Parodos „Nesibaigiančios kovos“, kurią taip pat kuravo Klimašauskas ir Laia, lydinčiame leidinyje skaitome: „Rožanskaitei labai svarbus pats žiūrėjimo procesas – ne tik į paveikslą, bet ir kiaurai jį, taip atveriant vidines kūrinio erdves.“2 Ir iš tiesų, žiūrovo žvilgsnis yra toks pat svarbus, kaip ir kai kurių pavaizduotų figūrų: susikaupusių, tylių ir ieškančių diagnozės – tiek tiriamųjų, tiek kontroliuojančių. Menininkės kūriniai turi jiems būdingą stilių: vaizduojamiems kūnams ir patalpoms, dažniausiai operacijų ar sveikimo erdvėms, slaugos patalpoms, ji pasitelkė drąsius spalvų derinius ir specifinius kontūrus, sukurdama stebėtinai nesterilią, beveik pop stiliaus atmosferą.

Jos jautrumas akivaizdus net ir beveik abstrakčiuose tapybos kūriniuose, tokiuose kaip „Kosminė kompozicija“ (1979) ir „Fantastinė kompozicija“ (1979), eksponuojamuose netoli įėjimo į parodą. Taip pat modernistiniuose figūriniuose darbuose „Liga“ (1985) ir „Armatūriniai strypai“ 1986), kurie pastatyti labiau centre esančiose talpiose stiklinėse dėžutėse ir nušviesti fluorescencinės šviesos. Rožanskaitės kūriniai pasižymi aiškiu jos pasirinktų scenų nuoseklumu ir beveik skulptūrine kokybe, žadinančia savotišką apčiuopiamą buvimą. Nors buvo pripažinta tik po mirties, Rožanskaitė tapo sektinu pavyzdžiu jaunesnės kartos menininkams, kurie ieško atskaitos taškų pas kūrėjus, gebančius peržengti laiko ribas. Pastaraisiais metais Rožanskaitės kūryba buvo eksponuota ne kartą, įskaitant parodas Šiuolaikinio meno centre ir Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, o visai neseniai – Kumu dailės muziejuje Taline, tačiau jos kūrybos pristatymas Venecijoje reiškia potencialą, kad ją pastebės ir pamatys platesnė visuomenė.

Pakui Hardware didelės apimties instaliacija „Uždegimas“, primenanti „technoorganizmą“, kaip teigta pranešime spaudai, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje debiutavo 2023-iųjų pabaigoje, o šios serijos dalys buvo įtrauktos į pirmąją dueto personalinę parodą Madride šių metų pradžioje kartu su serija „Apdorota karščiu“ (2024). Kaip ir ankstesnėse skulptūrinėse instaliacijose, duetas savo darbus kūrė naudodamas metalą, šiuo atveju – aliuminį; erdvinis, mastelinis piešinys derinamas su stiklu, kas jau tapo būdingu jų meninės praktikos elementu.

Marija Teresė Rožanskaitė, „Širdis“, 1987. Aliejus, drobė, 130×90 cm. Nuotrauka: Vidmantas Ilčiukas. Menininkės šeimos archyvas.
Marija Teresė Rožanskaitė, „Kosminė kompozicija“, 1979. Aliejus, kartonas, 122×105 cm. Nuotrauka: Vidmantas Ilčiukas. Menininkės šeimos archyvas.

„Uždegimas“ užvaldęs centrinę bažnyčios sceną, paversdamas ją ne tik parodos, bet ir savotiška meditacine erdve. Marmurines bažnyčios grindis iš dalies uždengė kopos, sukurtos iš smulkių perdirbto plastiko elementų, arba „žemės ydų“, kaip rašoma lydinčiame Estelle Hoy tekste3. Kai kurios instaliacijos dalys užbaigtos iš aliuminio suformuotais lapeliais, liečiančiais akmenines grindis. Šie lapeliai primena Sosnovskio barštį – invazinę augalų rūšį, kurią Pakui Hardware minėjo ir Madrido parodoje. Sąlytis su šiuo toksišku augalu gali sukelti stiprų odos sudirginimą, netgi gali pražudyti. Sosnovskio barštis daugelyje SSRS šalių ir Lenkijoje buvo įveistas XX a. viduryje kaip pašarinis augalas, tačiau greitai išaiškėjo, kad jis itin invaziškas, sunkiai išnaikinamas ir ataugantis.

Šios netaisyklingos centrinės platformos, pagamintos iš sintetikos likučių ir ištirpusių paviršių, viduryje iškyla esminiai „Uždegimo“ komponentai. Iš stiklinių „širdžių“ sklindančios lazerio projekcijos subtiliai seka efemeriškus „piešinius“ ant bažnyčios sienos. Keliaujant prie skulptūrinių piešinių, sukurtų iš metalo, greta Teresės Marijos Rožanskaitės paveikslų materializuojasi bendra meninės kontempliacijos erdvė, primenanti jos kūrybą, ypač jau minėtą paveikslą „Liga“ (1985), kuriame karminu išryškintas paciento siluetas vaizduojamas abstrakčiame pilkame fone, apsuptas kolonų ar vertikalių atraminės konstrukcijos linijų, kurios vienu metu ir apibrėžia kūną, ir jį suskaido. Taip pat kontrastuoja su erdvine instaliacija, kurioje organai ar organinės formos yra laisvesnės, elastingesnės, labiau primenančios kūnus, o ne infrastruktūros elementus, trapios, o ne standžios, jungiančios, o ne skiriančios.

Virš šios kūniškos platformos, sudėliotos iš menininkų sukurtų skulptūrų ir paveikslų, kybo lanką primenanti konstrukcija, paremta plieniniais poliais, apglėbianti lankytojus šviesos juosta. Čia matomas distopijos ir sakralumo artimumas: atstumtieji atranda naują gyvenimą, o nuskriaustieji – viltį. Be to, instaliacija suardo tradicinę senosios bažnyčios tvarką, nukreipdama judėjimą iš anksčiau buvusios neprieinamos šventovės į navą, paversdama erdvę, kurią kadaise užpildydavo parapijiečiai, interaktyviu altoriumi, sumaišydama organiškumą, technologiškumą ir uždegimiškumą.

Marija Teresė Rožanskaitė, „Širdies operacija“, 1974. Aliejus, kartonas, 240×170 cm. Pakui Hardware ir Marija Teresė Rožanskaitė, „Uždegimas“, 2024. Lietuvos nacionalinis paviljonas 60-ojoje Tarptautinėje meno parodoje – La Biennale di Venezia. Nuotrauka: Ugnius Gelguda. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekcija.
Pakui Hardware ir Marija Teresė Rožanskaitė „Uždegimas“, 2024. Lietuvos nacionalinis paviljonas 60-ojoje Tarptautinėje meno parodoje – La Biennale di Venezia. Nuotrauka: Ugnius Gelguda. Autorių archyvas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir carlier | gebauer (Berlynas/Madridas)

Rankų darbo stiklas, pagamintas amatininkų studijoje Prancūzijoje, glaudžiai susijungęs su „Uždegimo“ skulptūriniais elementais, lazeriais, spinduliuojančiais šviesą ant bažnyčios sienų, ir plastikiniais komponentais, gautais iš Vilniuje įsikūrusios įmonės, parodai pasibaigus, bus sugrąžintas į kilmės vietą. Taip pat ir Pakui Hardware sprendimas vėl bendradarbiauti su tais pačiais architektais (jų bendradarbystė prasidėjo rengiantis personalinei parodai Vienoje, MUMOK, 2016 m.) – abu šie dalykai skatina susimąstyti apie ekologinius parodos matmenis, kurie organiškai pratęsia jos pavadinimo idėją. Dueto ilgalaikis susidomėjimas ir susirūpinimas aplinkosaugos klausimais pastebimas daugybėje jų kūrybos realizacijų, kuomet kalbama apie paslėptus procesus skirtinguose kūnuose ar jų paviršiuose bei perteikiamos distopinės požmogiškojo gyvenimo vizijos.

Galbūt verta paminėti, kad kitas Lietuvos projektas, kuris apie klimato katastrofą kalbėjo kiek kitaip, buvo Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra“ (Marina), 58-ojoje tarptautinėje Venecijos bienalėje pelnęs Auksinį liūtą. Ir tai buvo tada, kai Venecijos bienalė turėjo vėliau itin taikliu tapusį pavadinimą „Kad gyventum įdomiais laikais“, tai yra, prieš pat įprasto bendravimo ir kelionių sustojimą dėl Covid-19 pandemijos. Nors tie laikai ilgainiui gali išnykti iš atminties, jų atneštas problemų kompeksiškumas išlieka. Atsižvelgiant į dabartinius geopolitinius pokyčius, tokius kaip tebevykstanti plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą arba genocidas Gazoje, keliančius iššūkį sveikatos priežiūros ir medicininės pagalbos prieinamumui, kas turi daug įtakos regiono šalims ir, žinoma, jų ekosistemoms, Pakui Hardware instaliacija ir jos apimamos temos iliustruoja, kaip daug kas pasikeitė vos per keletą metų.

Kuratorių duetas pabrėžia, kad paroda turi dvejopą kolektyvinį matmenį, pradedant nuo jos kuravimo, anksčiau minėtų architektų, kurie kurdami peizažinę instaliaciją konsultavosi su šviesų menininku Eugenijumi Sabaliausku, ir baigiant pačiu meno kūriniu. Pakui Hardware Marijos Teresės Rožanskaitės kūryba ėmė domėtis maždaug nuo 2018 m. Pirmą kartą jie ją paminėjo personalinėje parodoje „Virtuali priežiūra“ Baltijos Šiuolaikinio meno centre, kuri Covid pandemijos metu buvo surengta kaip skaitmeninė paroda, ir gyvai eksponuota tik po metų (2021 m.). Joje pateikiamas įsivaizdavimas, kaip ateityje pagal popandemines vizijas atrodys sveikatos apsauga. Galbūt šis bendradarbiavimo aspektas, labiau nei anksčiau įgyvendinti projektai, pažymėjo svarbų žingsnį jų kūrybinėje karjeroje, tačiau jis tiesiog atitinka santykinę estetiką, kuria menininkai, regis, remiasi, pastaraisiais metais užmegzdami bendradarbiavimą ir su kitais šiuolaikiniais menininkais bei kitais profesionalais, tarp jų – šokio menininke Ania Nowak ir choreografu Frédéric Gies.

Marija Teresė Rožanskaitė, Liga, 1985. Aliejus, drobė, 150×130 cm. Nuotrauka: Antanas Lukšėnas. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekcija.
Pakui Hardware ir Marija Teresė Rožanskaitė „Uždegimas“, 2024. Lietuvos nacionalinis paviljonas 60-ojoje Tarptautinėje meno parodoje – La Biennale di Venezia. Nuotrauka: Ugnius Gelguda. Autorių archyvas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir carlier | gebauer (Berlynas/Madridas)

Leidinio architektų pastaboje skaitome: „Du horizontai, hibridinio grunto reljefas ir hibridinė mašina su mechaninėmis protezinėmis galūnėmis susilieja ir suformuoja tarpinę erdvę, kurioje patalpinti Pakui Hardware ir Marijos Teresės Rožanskaitės sukurti subjektai. Šie horizontai susiduria vienas su kitu ir koegzistuoja, sudarydami kliedesių pripildytą stratigrafiją arba technoorganizmą, įspraustą į daugiaistorę Sant’Antonin bažnyčios salę. Sukurta erdvinė intervencija drąsiai pranoksta įprastą architektūrą ir veikiau turėtų būti apibūdinama kaip performatyvus kūrinys, mat norint, kad lankytojai jį tinkamai patirtų, jį reikia apeiti aplinkui. Ši architektų pagaminta instaliacija dera su Pakui Hardware ir Marijos Teresės Rožanskaitės instaliacija-tapyba. Kaip skaitome įžangoje, Onos Lozuraitytės-Išorės ir Petro Išoros-Lozuraičio dizainas remiasi Rožanskaitės 1985-ųjų metų darbu.

Marijos Teresės Rožanskaitės darbų įtraukimas į parodą nėra vien tik gestas, jis reiškia nuoširdų susidomėjimą menininkės kūryba ir veikia kaip įvairių prasmių persmelktas aktas, leidžiantis naujai pažvelgti į Pakui Hardware kūrybą, ypač kolektyvinio kūno gydymo kontekste, tiek kosminiu, tiek individualiu aspektu. Tai leidžia susidaryti platesnį vaizdą apie galimas dueto nuorodas bei susidomėjimą sudėtingais santykiais tarp kūnų ir valdžios institucijų. Lietuvos paviljono lankytojams tai padeda geriau suprasti Rožanskaitės darbus, nes ji savo kūryboje siekė parodyti nuolatinius „šiuolaikinių“ technologijų netobulumus bei praeityje kontroliuotų kūnų tariamą priežiūrą. Menininkė sugebėjo perteikti žmogaus egzistencijos trapumą ir žlugusią aplinką. Retame uždegiminių būklių atvaizdavimo kontekste į galvą ateina ir kiti menininkai, paliečiantys mutuojančių kūnų ir karštligiškų būsenų temą.

Pakui Hardware instaliacija puikiai parodo, kad tai, kas iš pažiūros skiriasi ir suvokiama egzistuojant atskirai vienas nuo kito, gali susijungti ir sukurti naujų reikšmių, o galbūt taip pat padėti mums suprasti, jog viskas galėtų atrodyti kitaip bei daryti mažiau žalos bendruomenėms ir kraštovaizdžiams, jei būtų imamasi rimtų veiksmų. Net kai menininkų darbai, vaizduojantys prieš akis besiskleidžiančius distopinius scenarijus, atrodo tik simboliškai parodantys mūsų tikrovėje vyraujančius nepatogumus, jie pasitarnauja kaip filtrai, padedantys suprasti posthumanistines šiuolaikinio gyvenimo sąlygas. Todėl gilinimasis į mutuojančių kūnų ir karštligiškų būsenų temas nebėra spėlionės, o žvilgsnis į ateitį, kuri yra arčiau išsipildymo, nei būtų galima tikėtis.

  1. Šią frazę dažnai galima rasti Pakui Hardware biografijose bei pranešimuose spaudai apie personalines ir grupines parodas. ↩︎
  2. Baltic Triennial 14: The Endless Frontier (A Reader), red. Valentinas Klimašauskas ir João Laia, Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), Vilnius and Mousse Publishing, Milan, 2022, p. 74. ↩︎
  3. Estelle Hoy, Imposter Syndrome: Pavilions Built on Faults de la Terre, in Pakui Hardware and Marija Teresė Rožanskaitė. INFLAMMATION, Pavilion of Lithuania, 60th International Art Exhibition — La Biennale di Venezia, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Mousse Publishing, 2024. ↩︎