Vilniaus transformacija: Sauliaus Paukščio fotografijos ir fotografikos paroda Liuksemburge

Balandžio 30 d. Europos Sąjungos Audito rūmuose Liuksemburge yra atidaroma lietuvių fotomenininko Sauliaus Paukščio paroda „Vilniaus kaleidoskopai“ („Kaleidoscopes of Vilnius“), skirta Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 20-mečiui paminėti.

Parodoje Vilnius yra pristatomas dviem žvilgsniais: pirmojoje dalyje pristatomi darbai yra realizuoti senoviniu fotografijų spausdinimo būdu – vadinamu „Vandyke brown“ spausdinimu. Fotografinis atvaizdas yra ryškinamas ne tamsiame kambarėlyje, bet šviesoje, o jam naudojami chemikalai yra geležies amonio citratas ir sidabro nitratas. Tokiu būdu išgautos Vilniaus senosios architektūros fotografijos yra itin kontrastingos, jose yra užaštrinta šviesotamsa, nupaveiksluotų paviršių faktūra, ir jos stokoja modernioms nespalvotoms nuotraukoms būdingų pusšešėlių. Išgautas rezultatas itin primena autentiškas istorines nuotraukas, taip primindamas legendinius Abdono Korzono (1824–1874), Vilhelmo Zacharčiko (1841–1869) ir Jano Bulhako (1876–1950) darbus ar kitas visiems puikiai pažįstamas, daugybę kartų matytas istorines miesto fotografijas. Vieninteliai tikrąjį S. Paukščio nuotraukų sukūrimo laiką išduodantys ženklai yra kadre užfiksuoti gatvės grafičiai, modernios gatvių ar aikščių dangos ir šiuolaikiniai apželdinimo sprendimai. Tačiau be šių atidesnę akį pagaunančių ženklų yra kuriama sostinėje sustojusio laiko iliuzija. Nuotraukos pristato nediskutuotinai ikoninius Vilniaus vaizdus, daugybę kartų vaizduotus įvairių laikmečių atvirukuose – Vilniaus Šventųjų Pranciškaus Asyžiečio, Bernardino Sieniečio bei Šv. Onos bažnyčių ir bernardinų vienuolyno statinių ansamblį, klasicistinę miesto rotušę, Užupio tiltą su virš namų iškylančia Šv. Baltramiejaus bažnyčia. Nepaisant to, autorius istoriškumo iliuziją turinčioms fotografijoms ieškojo ir, atrodytų, visų pamirštų ir dėl to autentiškai išlikusių, bet ir laiko patiną bei nutrupėjimus atspindinčių vaizdų: nuotraukose matome pirkliui Abraomui Šurui priklausiusio namo Geležinkelio gatvėje, bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio varpinės ar basųjų karmelitų vienuolyno pakraščių kadrus.

Pasirinkta nuotraukų atlikimo technika atliepia tematinius parodos aspektus – fotografija savo pradžioje nebuvo išrasta kaip meninis vaizdų fiksavimo būdas, tačiau greitai ji tapo viena iš stipriausių meno šakų. Iš fotografinio atvaizdo visada tikėtasi estetikos, kol fotografija vėl ėmė tarnauti utilitariems tikslams – ji tapo vizualine masinės žiniasklaidos, reklamos ir socialinių tinklų priemone. Šiandieniniame pasaulyje padaryti fotografinį atvaizdą bet kokiems tikslams yra be galo paprasta. Tačiau senąja technika ryškintais darbais fotografas S. Paukštys komunikuoja vienetinio darbo idėją: senovine technika atspausdinti darbai iš tiesų nėra lengvai tiražuojami ir negali būti lengvabūdiškai dalinami. Lygiai taip pat amžiais egzistavęs Lietuvos sostinės Vilniaus įvaizdis priklauso nuo to, kad skirtingos kartos geba matyti ir įsisąmoninti lygiai tuos pačius ikoninius sostinės vaizdus, kuriuos iš esmės kuria vienetinė, ne replikuota, ne statybos technologijomis, o žmonių rankomis formuota istorinė miesto architektūra. Istorinis Vilnius iš esmės buvo statytas kaip 21 vienuoliją pakankamai mažoje teritorijoje talpinantis miestas, o patys religiniai centrai buvo tiek uždari, vienuolius ir vienuoles nuo visuomenės atribojantys kompleksai, tiek atviri visuomenei ansambliai su ligoninėmis, vaistinėmis, mokyklomis, bibliotekomis, dirbtuvėmis, arklidėmis, spausdyklomis, aludėmis ir kepyklomis. Šis pusiau uždaras, dalinai atviras gyvenimo būdas šiandieną yra visiškai dingęs, o į Vilniaus istorinius pastatus mes žvelgiame kaip į antrinį simbolį – architektūriniai ansambliai mums nebereiškia vietos, kurioje renkamės tai veiklai, kuriai jie buvo statyti, tačiau jie reikšmingi dėl to, jog žymi turtingą miesto istoriją ir sieja mus su praėjusių kartų paveldu. Senoji miesto architektūra tarnauja kaip komunikacinis ženklas, primenantis mums apie turtingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, tačiau visuomenė pasąmoniškai reikalauja, kad tokie mūsų istorijos atvaizdai turėtų ir meninę pretenziją. Pats istorinis Vilnius yra suvokiamas kaip meno objektas, kuris yra fiksuojamas antriniuose meno kūriniuose – fotografijose. Tačiau Vilnius taip pat yra ir šiuolaikinis miestas, turintis naujų utilitarių bei praktinių poreikių. Taigi, pristatomi S. Paukščio darbai taip pat verčia klausti, kodėl miesto istoriškumas geriausiai atsiskleidžia vietose, kurias šiuolaikinė visuomenė tarytum pamiršo ir nespėjo jų transformuoti pagal savo kartos matymą bei poreikius, ir kodėl senovę atskleidžiančių kadrų mieste galiausiai tenka ieškoti specialiai. Ar Vilnius taip pakito, jog mieste viskas yra perpanaudota naujoms paskirtims?

Būtent antrojoje parodos dalyje, kurioje pristatomi fotodarbai yra sukurti remiantis visiškai priešinga ideologija, Vilnius yra pristatomas nebe kaip paskirčių ar sudėtingų socialinių santykių istorijos produktas, bet grynoji forma. Pristatomi kūriniai priklauso nebe fotografijos, o fotografikos žanrui, kuomet įvairūs gerai žinomų istorinių pastatų atvaizdai fotokoliažuose yra dėliojami į įmantrų mozaikas ar mandalas primenantį piešinį. Skaitmeninių nuotraukų fotomontažo technika atliktuose darbuose į visiems vilniečiams kasdien matomus statinius yra kviečiama žiūrėti kaip į grynąsias estetines formas – gėrėtis baroko architektūros vinguriuojančiais siluetais ir nuo konteksto atribotu dekoru, tarsi jis būtų tiesiog įmantrus audinio raštas ar ornamentas. Gotikos bažnyčių mūro bei čerpių margumu yra raginama gėrėtis tarsi jis būtų viską padengiantis matricos tinklelis. Įvairių miesto bažnyčių smaigaliai yra komponuojami į kone laimės rato stipinus. Visas miestas šiuose fotodarbuose nustoja savo aiškios lokacijos, paskirties ir apibrėžties ir yra perteikiamas tarsi praeivio sąmonėje besimaišantys įspaudai. Darbuose Vilnius yra perteikiamas per judesį – kaleidoskopo vaizdiniai paprastai yra besimainantys akyse, tačiau statiškuose fotografiniuose darbuose toks judesio įspūdis yra fiksuotas per pulsuojantį atsikartojančių vertikalių ir horizontalių linijų ritmą arba įvairiai išvartytų horizonto linijų šokį. Realistiškas istorinių vietų spalvingumas yra transformuotas į sintetinius magentos, ciano, salotinės, indigo ir kitus ryškius atspalvius, kurie dėliojami išskaidytos šviesos kontrastingumo (angl. iridescence) principu, tarsi vaivorykštinėje benzino dėmėje matomas miesto atspindys. Šis spalvinis komponavimas dar labiau išryškina haliucinogeninę, nuo loginių kategorijų atribotą vietos pajautą ir savo esme atkartoja šiuo metu itin populiarius vaporvawe vizualinės subkultūros vaizdinius, o kartu – ir japonų menininko Hirō Isono (1945–2013) darbus, o turinio prasme – fantasmagoriškai eklektiškus architektūros įvaizdžius, atsispindinčius konceptualaus menininko Kris Kuksi (g. 1973) instaliacijose ir skulptūros darbuose. Panašiai kaip ir minėti menininkai, parodoje pristatomuose kūriniuose S. Paukštys mėgaujasi fotografija nebe kaip žiūros, pasaulio matymo, o kaip pasaulio konstravimo menu.

Prieš dvidešimtmetį Vilnius oficialiai tapo viena iš Europos Sąjungos sostinių, o miestui dinamiškai keičiantis mes esame priversti permąstyti, kokią vietą mūsų sąmonėje ir jausenoje atlieka sostinės praeitis. Liuksemburge pristatomi S. Paukščio darbai pirmiausia ragina klausti, koks Vilnius egzistuoja šiuolaikinės visuomenės galvose ir pristato sostinę tarsi ne realybėje, bet greičiau praeivių sąmonėje egzistuojantį asmeninį vietoženklių, simbolių ir formų žemėlapį. Mūsų atmintyje, intuicijoje ir fantazijose egzistuojantis Vilnius yra ženkliai kitoks nei utilitarių poreikių nulemtas miestas, tačiau kas galėtų paneigti, kad toks keistų vaizdinių pripildytas miestas yra nuo realybės visiškai atsietas, tačiau pats tikriausias sostinės veidas. Iki liepos 16 d. veiksiančios parodos globėja yra Europos Audito rūmų narė Laima Liucija Andrikienė.

Teksto autorius: menotyrininkas Gytis Oržikauskas