Antano Martinaičio paroda „VIENO PAUKŠČIO ISTORIJA“ VVJ galerijoje

A.Martinaitis. „Karalių puota“ 1985-1986 m.

Kovo 6 – balandžio 7 d. VVJ galerijoje (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks Antano Martinaičio paroda „VIENO PAUKŠČIO ISTORIJA“.

Tapytojas, poetas Antanas Martinaitis (1939 – 1986) – vienas žinomiausių 6-8 tojo dešimtmečių menininkų. Aktyvus kūrėjas, pedagogas, gyvenęs ir dirbęs Kaune, unikali savo meto kultūros lauko asmenybė, palikusi ryškią žymę Lietuvos meno istorijoje.

Martinaičio pasaulėžiūrą nuo pat mažens formavo meniška šeimos aplinka, tėvo akvarelisto, karikatūristo Jono Martinaičio pavyzdys bei darbai. Motinos, kuri buvo mokytoja, skatinamas ir palaikomas anksti pradėjo piešti bei rašyti įvairius tekstus. Savo pirmąją patriotinių eilėraščių knygelę parašė ir iliustravo būdamas vos septynių metų. Brandi menininko kūryba formavosi septintojo dešimtmečio viduryje griūnant socrealizmo diktatui. Martinaitis buvo įtakojamas lietuvių dailininkų grupės ARS idėjų, postimpresionistinių, ekspresionistinių, magiškojo realizmo tapybos tradicijų. Kūryba buvo inspiruojama lietuviškojo liaudies meno formų ir iš jo ateinančios pasaulėjautos, lietuvių bei pasaulinės mitologijos, iš vaikystės atmintin grįžtančių žaidimų scenarijų bei personažų, pasakų, poezijos, lietuviškos gamtos lyrizmo. Visa tai Martinaitis unikaliai apjungė su individualiu pasaulėvaizdžiu, pasąmoninėmis ir aktyvaus gyvenimo patirtimis, jų padiktuotais vaizdiniais.  Dailininko pamėgti paukščio, žirgelio, avinėlio, puodynės, kauko, angelo, gėlių ir moters kaip magiškų, sakralizuotų ritualų dalyvės, motinos motyvai, perkeliami iš paveikslo į paveikslą, suteikė kūrybai savitą turinį.

A.Martinaitis. „Kentauro vestuvės“ 1972 m.

Martinaičio tapyba monumentali ir kartu lyriška. Jai būdingas daugiasluoksniškumas, ryški faktūra, judančios, gyvos, tarpusavyje saveikaujančios formos. Figūros, daiktų vaizdiniai, tirštai užpildantys paveikslų erdvę, sudaro vieningą visumą. Po išoriniu paveikslų margumu slypi stiprus piešinys, aiški kompozicija, tapybinė tvarka. Martinaičiui būdingas metaforiškas kalbėjimas, simbolių naudojimas, tapybos priemonėmis išreiškiama psichologinė, vidinė būsena, subtili, spalvų harmonija, tam tikras, tarsi senųjų katedrų vitražų, vidinis paveikslų švytėjimas. Koloritas paveikslo sandoroje vaidina bene pagrindinį vaidmenį, spalvomis konstruojamos formos.

Dailininko kūrybinis palikimas itin gausus. Jis apima ne tik tapybos darbus, akvareles, pasteles, piešinius, bet ir eiles, noveles, nebaigtą romaną „Amžinoji žvynė“, užrašytus pokalbius su dailininkais, laiškus, rašytus mamai, su kuria siejo labai artimas ryšys. Parodoje pristatoma tik nedidelė dalis skirtingų laikotarpių menininko kūrinių – nuo jaunystės akvarelių, nuo eskizų, piešinių, pastelių iki paskutinio gyvenimo laikotarpio tapybos darbų, taip atskleidžiant talentingo ir originalaus kūrėjo kūrybinę kelionę, kartu parodant ir menininko minties raidą, pasiruošimo galutiniam kūriniui etapus. Kūrinius lydi paties Antano Martinaičio tekstai.

Antanas Martinaitis 1964 m. baigė studijas valstybiniame dailės institute Vilniuje. Jau nuo 1965 m. pradėjo dalyvauti grupinėse parodose. Nuo 1969 m. dėstė Kauno vaikų dailės mokykloje, 1996 m. mokyklai suteiktas Antano Martinaičio vardas (Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla). Rašė eilėraščius. 1994 m. išleista menininko poezijos rinktinė „Paskui medinį arkliuką“ (Kaunas: „Nemunas“).  2010 m. ileistas Birutės Patašienės sudaryta knyga „Antanas Martinaitis. Kūrybos albumas“. 2018 m. išleista  poezijos knyga „Vienišo paukščio kelionė“ (Kaunas: „Naujasis lankas“). Po mirties, 1987 m., apdovanotas Valstybine premija.

Parodos kuratorė: Algė Gudaitytė
Parodos koordinatorė: Eglė Kielaitė
Parodos dizainerė: Kristina Norvilaitė
Parodos technikas: Rytis Urbakavičius