Vlado Eidukevičiaus 125-osioms gimimo metinėms skirta paroda „Dailininkas klajūnas“ Vilniaus paveikslų galerijoje

2016 m. vasario 17 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
Eidukevicius_Kauno panorama_Vaizdas nuo Zaliakalnio

Lietuvos dailės muziejus vasario 18 d., ketvirtadienį, 16 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaro Vlado Eidukevičiaus 125-osioms gimimo metinėms skirtą kūrybos parodą „Dailininkas klajūnas“ (veiks iki balandžio 17 d.). Lankytojams pristatoma per 100 dailininko darbų. Greta ankstesnėse parodose rodytų kūrinių eksponuojami naujai muziejų įsigyti tapytojo darbai, taip pat paveikslai iš privačių Rolando Valiūno ir Algimanto Miškinio kolekcijų. Didžiąją parodos dalį sudaro 3–4 dešimtmetyje sukurti portretai, kompozicijos, peizažai.

Parodą atidarys Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratorė Rima Rutkauskienė.

Vladas Eidukevičius (1891–1941) – vienas garsiausių tarpukario Lietuvos tapytojų, kurio kūryba yra tartum tiltas tarp klasikinės ir moderniosios tapybos. Pasak Antano Gudaičio, jis vienintelis iš lietuvių dailininkų sulydė lietuvių tapybą su Vakarų tradicijomis ir išliko savitas.

Gimė 1891 m. rugpjūčio 9 d. Juozo ir Juzefos Eidukevičių šeimoje Kaune. Buvo dar visai mažas, kai su darbo ieškančiais tėvais persikėlė į Rygą. 1906 m. mokėsi Bernhardo Borcherto studijoje, kiek vėliau įstojo į Rygos dailės mokyklą, kur tapybos mokėsi pas Janį Rozentalį. 1910–1912 m. Peterburge ir Maskvoje dailę studijavo savarankiškai, muziejuose kopijavo paveikslus.

1913–1918 m. gyveno Vokietijoje – Berlyne, Miunchene, Heidelberge. Įstojęs į Miuncheno dailės akademiją, studijavo pusę metų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kaip Rusijos pilietis, buvo internuotas. Visus karo metus teko praleisti Berlyne, lėšų pragyvenimui užsidirbdavo kopijuodamas. Pasibaigus karui, keliavo po Europą – lankėsi Olandijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Nuolat keliaudamas vis sugrįždavo į Rygą, kur surengė kelias personalines parodas. Kurį laiką buvo apsistojęs Prancūzijoje – įvairiose vietovėse. 1926 m. Paryžiuje susipažino su Kaziu Šimoniu ir Vladu Grybu. 1927 m. pradžioje užmezgė ryšius su Mstislavu Dobužinskiu, susirašinėjo su juo. 1928 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais viename iš Paryžiaus Monmartro salonų buvo surengta V. Eidukevičiaus paroda. Jai dar nepasibaigus, dailininkas iškeliavo į Bazelį, Šveicariją, po to traukiniu – į Livorną, Italiją, iš ten laivu išplaukė į Korsiką, kur, M. Dobužinskio liudijimu, jis lankėsi ne kartą. Šioje saloje nutapyti paveikslai žymi naujo kūrybinio laikotarpio pradžią. 1929 m. trumpam sugrįžo į Rygą. Dailininkas niekur neapsistodavo ilgesniam laikui, ieškodamas kūrybinių impulsų, nuolat keliavo.

1932 m. pavasarį V. Eidukevičius atvyko į Lietuvą, įsikūrė Kaune, bet ir čia gyvendamas jis kartkartėmis leisdavosi į keliones. Vis dėlto būtent Lietuvoje menininkas pajuto savo kūrybinę brandą. Autobiografijoje dailininkas rašė: „Lietuvoje man paaiškėjo darbo tikslai, subrendo technika, išsilygino dažų suderinimas, […] mano menas paūgėjo.“

Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1911 m. Surengė personalinių parodų Rygoje (1922, 1929), Paryžiuje (1928), Kaune (1934), Klaipėdoje (1939). Gyvendamas Lietuvoje, tapytojas aktyviai dalyvavo daugelyje rengiamų lietuvių dailininkų parodų. Nors ir būdamas Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, kaip tikras individualistas jis nepriklausė jokiai meninei grupuotei, atokiau laikėsi nuo tarpukario dailės tėkmės, to meto meninių sąjūdžių ir dailininkų veiklos šurmulio.

Dailininko mirties aplinkybės nėra tiksliai žinomos. Remiantis amžininkų liudijimais ir kai kuriais išlikusiais dokumentais, spėjama, kad jis žuvo 1941 m. birželio 22 arba 23 d. Aleksote, Kaune. Po mirties buvo sudarytas specialus komitetas, turėjęs pasirūpinti likusiais tapytojo paveikslais (120 vnt.).

Eidukevičius mažai tesirūpino savo paveikslų likimu, dauguma jų, matyt, liko Europos pakelėse, negrąžinamai išsibarstė. Į Kauną dailininkas atsivežė tik jaunystės kūrybos likučius. Ankstyvieji kūriniai, sprendžiant iš kiek vėlesnių, datuotų 1918 m., galėjo būti nuosaikiai apibendrintos formos, slopaus rusvo kolorito. Vėlesniuose, nutapytuose gyvenant Berlyne, jaučiama didelė vokiečių ekspresionistų įtaka, iš kurių jis perėmė energingą, plačią, pastozinę tapymo manierą. V. Eidukevičiaus kūrinių gali būti Latvijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, taip pat ir Rusijoje – ten, kur dailininkas juos palikdavo, susimokėdamas už maistą ir nakvynę. Lietuvoje nutapyti paveikslai taip pat išliko ne visi, čia saugoma tik nedidelė jo kūrybos dalis. Pats dailininkas yra pasakęs, kad jeigu surinktų visus savo paveikslus, galėtų jais nukloti kelią nuo Klaipėdos iki Palangos. Didžiausia Lietuvoje ir vertingiausia V. Eidukevičiaus kūrinių kolekcija (164 paveikslai) sukaupta Lietuvos dailės muziejuje. Dalis jo paveikslų saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (31), po vieną kūrinį yra Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos skyriuje bei Šiaulių „Aušros“ muziejuje, keletas – privačiose kolekcijose.

Lietuvoje ne kartą buvo surengtos didelės V. Eidukevičiaus kūrinių parodos – Lietuvos dailės muziejuje (1963, 1982, 1991) ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (1982). Šioje parodoje, greta anksčiau rodytų kūrinių, eksponuojami ir naujai muziejų įsigyti tapytojo darbai, taip pat paveikslai iš privačių Rolando Valiūno ir Algimanto Miškinio kolekcijų. Didžiąją parodos dalį sudaro 3–4 dešimtmetyje sukurti portretai, kompozicijos, peizažai, pasižymintys apibendrinta, klasikine ir lakoniška kompozicija, sodriu koloritu, sudėtinga daugiasluoksne faktūra. Parodoje pristatomi V. Eidukevičiaus darbai – tik maža dalelytė jo didžiulio, po Europą išblaškyto, visuomenei iki šiol nežinomo kūrybinio palikimo.

Parodos kuratorė Rima Rutkauskienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *