Garsas, architektūra ir miestas festivalyje Tuned City Taline

Šiemet, kaip tikriausiai ir įprasta, liepos pradžia Taline buvo vasariškai karšta. Ir tiršta nuo asfalto kylančiais garais, turistais, centrinėse senamiesčio gatvėse niekada nesibaigiančiu judėjimu ir nenutylančiu klegesiu. Laikas, kada „kultūra“ ima stipriai pralaiminėti „natūrai“ ar bent jau su ja neatskiriamai susipina. Net jeigu tai Europos kultūros sostinės metai – kaip kad šiemet Taline. Vis dėlto, būtent kultūros sostinės programos dėka tarp pirmųjų atsitiktinai autobusų stotyje aptiktų lankstinukų radau ir visą vasarą trunkančius Christinos Kubisch (ją drąsiai galima vadinti gyvosios garso meno klasikos atstove) audio-pasivaikščiojimus (angl. audio-walks) anonsuojančius lankstinukus, kviečiančius dėvint specialias ausines lankytis įvairiose miesto vietose ir stebėti, kokius garso efektus kuria skirtingas elektromagnetines bangas skleidžiantys įtaisai. Kultūros sostinės programos rėmuose vyko ir festivalis Tuned City, radęsis kaip projektas, susidedantis iš parodos ir konferencijos, dar 2008-ais metais Berlyne. Tada ir buvo suformuluotos esminės šio, kaip vėliau paaiškėjo, tęstinio projekto teminės gairės – architektūros, urbanistikos ir garso meno kontekstų sąsajos: pradedant atidumu garso savybėms tam tikrose erdvėse, baigiant įvairius garso fenomenus veikiančiais urbanistinio planavimo klausimais. Šiemet festivalio pagrindinė dalis (neskaitant kai kurių paruošiamųjų etapų) vyko liepos 4–10 dienomis ir pasižymėjo itin intensyvia programa, kurią sudarė trijų dienų konferencija, keletas kūrybinių dirbtuvių ir įvairios meninės praktikos bei koncertai. Festivalio internetinė svetainė www.tunedcity.net pateikia itin išsamią informaciją, detaliai pristatydama kone kiekvieną dalyvį(-ę) (praktinė pastaba: naudojant kai kurias naršykles, puslapio navigacijos meniu atsiduria kiek neįprastoje vietoje – puslapio apačioje, dešinėje pusėje). Joje galima rasti ir gausią dokumentacinę medžiagą. Tad bent jau pažintinį virtualų turą festivalio pėdsakais galite patirti ir patys.

Ernst Karel ir Helen Mirra, besivaikštantys pagal Christinos Kubisch instrukcijas. Foto © John Grzinich

Festivalio pavadinimas atrodo itin koncentruotas ir „įkrautas“ galimomis reikšmėmis. Daugiaprasmis angliškas žodis „tuned“, atsidūręs greta miestą reiškiančio „city“, gali reikšti „akustiškai suderintą miestą“ pagal analogiją su suderintu instrumentu. Jis gali nusakyti ir reiškinį, kai tam tikra radijo banga yra nustatyta tam tikros stoties dažniui („tuned to BBC“) – šiuo atveju tai metaforiškai perteiktų garso nomadų ausų ir dėmesio „nustatymą“  miesto skleidžiamų garsų dažniams. „To tune in“ nusako ir „buvimą įsijungus“ (televiziją, radijo stotį), tad tai galėtų būti ir technologinė nuoroda į aktyvų „prisijungimą“ prie miesto organizmo. O prisiminus įžymųjį ir sunkiai išverčiamą psichodelinės kultūros šūkį „Turn on, tune in, drop out“, žodžių junginys Tuned City įgautų ir tam tikrą afekto būseną žyminčią prasmę. Festivaliui įvykus ir jo įspūdžiams pamažu susigulint, visos šios prasmės atrodo vertingos ne tik kaip medžiaga kalbinėms pratyboms, bet ir kaip festivalio dalyvių strategijas nusakančios paradigmos, gyvybe alsuojantys burtažodžiai.

Tad ir pagrindinė festivalio erdvė – pats miestas. Arba „miestas mieste“, turint omeny bendruomeniškas Tuned City dalyvių veiklas ir vasarojančio, pramogaujančio ir iškylaujančio kasdieninio „didžiojo“ Talino urbanistinį kontekstą. Sąmoningai ar ne, tęsdami senas geras situacionistų tradicijas ir jas peržengdami, festivalio dalyviai savais kriterijais besiremdami ir perbraižydami urbanistinės erdvės žemėlapius, išrasdami savuosius maršrutus ir įvairiais aspektais tyrinėdami savo keliavimo jais patirtis, sutelkdami dėmesį į ne dominuojančius pojūčius (visų pirma, aišku, klausos) bei pasitelkdami kolektyvines, performatyvias, dalyvavimu paremtas, įvietinto meno taktikas, apsiginklavę technologijomis ar pasitikėdami vien savo kūnais išėjo „po atviru dangumi“ arba įsteigė laikinas buveines po itin specifiškos urbanistinės architektūros objektų stogais.

Cromatico instaliacijos viduje. Fotografija – Carsten Stabenow

Garso kartografija, t.y. įvairūs būdai sudarinėti garsų žemėlapius, yra žanras, atsiradęs kartu su garso pasivaikščiojimais. Tobulėjant „garsažodžių žodynui“ – atsirandant terminams įvairiems akustiniams parametrams, efektams nusakyti, išsikristalizuojant tam tikrų garsų grupėms, jų schemoms ar standartams ir pan. – bei randantis išradingoms garsų vizualizacijoms, kartu gausėja ir audio-vaikštūnų kelionėms kryptingumo suteikiančių priemonių. Pasitelkdami audio-pasivaikščiojimo ir miesto antropologijos metodus festivalio organizatoriai inicijavo itin turiningo žemėlapio sukūrimą. Jį kūrė Talino universiteto studentai, vadovaujami Johno Grzinichiaus ir Carlo Cubero. Žemėlapyje galima rasti apie 60 vietų Taline su kiekvienos iš jų garsyno specifikos aprašymu. Jame randame vietų grupes, išskirtas pagal akustines charakteristikas (kaip antai Garsas ir interakcija, Tylos arba kontrasto salos, Eismo ir kiti agresyvūs garsai) bei siūlymus atkreipti dėmesį į tokius subtilumus kaip aidas Talino Nacionalinės bibliotekos laiptinėje, fontano garsas ir jo kismas priklausomai nuo klausančiojo pozicijos fontano atžvilgiu, ar ant tilto pravažiuojančių traukinių garsai bei jų rezonansai – visos šios vietos dažnai yra kuo nors ypatingos akustiniu požiūriu. Pagal visiškai kitokį, tačiau taip pat iš anksto numatytą scenarijų vyko grupės Ici-Mêmeiš Grenoblio vedami „aklieji pasivaikščiojimai“, kuriems pasiruošta kūrybinių dirbtuvių metu – čia būta teatrališkumo ir situacijos žaismo, mat pasivaikščiojimų dalyviai patyrė natūralių, savaiminių ir iš anksto įrašytų garsų susipynimą, sąveikavo su aplinka, o jų pojūčiai pakluso subtilioms gidų manipuliacijoms, miesto aplinką panaudojančioms kaip daugiau ar mažiau abstrakčią medžiagą patirtims kurti.

Tarp turgaus ir traukinių stoties. Ici-Même aklieji pasivaikščiojimai

Tarp turgaus ir traukinių stoties. Ici-Même aklieji pasivaikščiojimai

Ici-Même aklieji pasivaikščiojimai

Šie pasivaikščiojimai kiek priminė su festivalio programa nesusijusią patirtį – apsilankymą nedideliame ir pažintinio pobūdžio Talino mokslo centre-muziejuje AHHAA, kur, be nedidelės ekspozicijos ir keleto edukacinio pobūdžio pramogų, tuo metu vyko paroda Dialogas tamsoje. Visiškai tamsioje patalpoje lankytojai pasikliauja gidų instrukcijomis bei jų vedami eina maršrutu, kuris imituoja miesto parką, liečia jame esančius objektus, keliasi per imituojamą vandens telkinį ar upę (atraktyviausia ekskursijos vieta – kai įsijungia muliažinio motorlaivio motoras, jauti bangavimą ir vibraciją, vėją ir smulkius vandens lašus, tykštančius ant rankų ir veido – visiškoje tamsoje ši simuliacija veikia ypatingai įtikinamai). Tuomet lankytojai patenka į tokioje pat tamsoje skendinčią kavinę, kur atsigeria arbatos ar kavos ir ilgiau pasikalba su gidu (-e). Nemenką aklųjų bendruomenę subūręs projektas ne tik leidžia patirti ne-regimųjų pojūčių niuansus, bet ir suteikia galimybę bent kiek prisiliesti prie aklųjų gyvenimo kasdienybės. Mano klausimai gidei apie garsą kaip būdą jausti erdvę ir orientuotis joje pamažu virsta pokalbiu apie jos mėgavimąsi muzika ir kitų projekte dalyvaujančiųjų kolegų (-ių) muzikinius pomėgius ir gebėjimus. Grįžtant prie festivalio Tuned City, pirmąją konferencijos dieną jau minėtas Carlo Cubero pristatė savo ir Patricko McGinley vadovaujamų Talino antropologijos universiteto studentų grupės kurtą dokumentinį filmą, pasakojantį apie Kerti, nereginčios moters, gyvenimą – filmas neįprastas tuo, kad jame matome tik tamsų ekraną, o istorija pasakojama tik garsais, įrašytais Kerti kasdienėje aplinkoje.

Jeigu atsiribojimas nuo vizualinių įspūdžių skatina įsiklausyti į kitus pojūčius ir atkreipia dėmesį į tą realybę, kuri mums yra tarsi savaiminė duotybė, tačiau dėl mūsų įpročių dažniausiai lieka menkai įsisąmoninta, tai „dirbtinis“ garsynų maišymas toje pačioje erdvėje, kurią tuo pat metu dar ir regime, sukelia kone psichodelinį efektą. Tuned City pateikė keletą tokios meninės strategijos variacijų. Maksimas Shentelevas, įsitaisęs prekeivių pavydą kėlusioje vietoje – prie centrinio įėjimo į šalia geležinkelio stoties esantį turgų, – siūlė pasivaikščioti po prekyvietę per ausines klausantis garsų iš kitų turgaviečių, esančių Tailande, Jamaikoje, Prancūzijoje ir kitur. Vaikščiojimasis ta erdve, kurioje įrašyti garsai, kitu metu ir tų garsų klausymasis sukelia kone haliucinacinius efektus – atsiranda ir išnyksta daiktai, balsai, žmonės; regą klaidina klausa ir atvirkščiai; ausinėse girdimi, tačiau realiai nesantys objektai tampa labai ryškiai įsivaizduojami ir kone realūs. Panašiai atsitinka ir paskirtimi, sankloda bei kitomis savybėmis panašiose vietose – kaip ir Talino turguje, į kurį gana natūraliai įsiskverbia garsai iš šiai vietai egzotiško pasaulio prekyviečių. Kone hiperrealistišką ir tuo dar labiau „haliucinacinį“ poveikį sukelia Pierre-Laurent Cassière performansas Transphere (plačiau apie jį – Felicity Ford internetiniame dienoraštyje), kurį menininkas atlieka pasinaudodamas dviem tarpusavyje sujungtais įtaisais, dengiamais stikliniais gaubtais. Vienoje rankoje – kryptinis mikrofonas, galintis išskirti iš visų garsų vieno konkretaus objekto skleidžiamą garsą; kitoje rankoje – garsiakalbis, mikrofono fiksuojamus garsus iš karto nukreipiantis į norimą vietą. Galite įsivaizduoti, koks jausmas galėtų ištikti, kai žuvėdros, praskrendančios virš stogų, plasnojimą išgirstate eidama(s) šaligatviu kažkur visai prie pat. Panašias situacijas ne tik žuvėdromis sklidino Talino gatvėse Pierre-Laurrent Cassière ir kūrė, maišydamas garsus ir sukeisdamas jų sklaidos kryptis, sukeldamas praeivių nuostabą, lydimą pačių įvairiausių reakcijų, dažniausiai – žaismingų ir smalsių.

Maksims Shentelevs. Turgophonia. Fotografija – John Grzinich

Audio-pasivaikščiojimo Turgophonia metu. Fotografija – John Grzinich

Pierre-Laurent Cassière. Performansas Transphere. Fotografija – John Grzinich

Prie miesto garsynų „prijungti“ juos medijuojantys įnagiai įgalina šiuos garsynus savaip interpretuoti. Dažnai šie garsynai tampa abstrakčia medžiaga, keičiančia savąsias savybes, proporcijas, funkcijas ir dar daug ką pagal jais manipuliuojančių menininkų sumanymus. Antai Jürgeno Lehmeierio, René Risslando (eyland 07) ir Floriano Tuercke  12-os tonų filtras Taline vertė miesto garsus į sodrius harmonizuotus ištęstus garsus (priskirtinus, ko gero, taip vadinamai drone garsų kategorijai). Be šios pirminės funkcijos, ši garsus harmonizuojanti instaliacija dar ir gana įspūdingai atrodė – viešoje vietoje „išeksponuotas“ objektas priminė kažką tarp stilizuoto satelito ir futuristinės tanketės. Šio projekto dokumentacija prieinama šia nuoroda.

12-os tonų filtras. Fotografija – Rene Rissland / Jürgen Lehmeier

12-os tonų filtras. Fotografija – Rene Rissland / Jürgen Lehmeier

Dauguma šių ir dar daugybės nepaminėtų vyksmų dokumentavo Framework radijo komanda, festivalyje surengusi itin intensyvias kūrybines dirbtuves. Apie jas „iš pirmų lūpų“ galite sužinoti skaitydami Felicity Ford – vienos iš kūrybinių dirbtuvių iniciatorių – dienoraštį (1 dalis; 2 dalis). Miesto garsynų transliavimas radijo formatu beveik visada sukuria „tankią“ kinematografišką atmosferą, kurioje susilydo dokumentinis, subjektyvusis, muzikalusis garso medijos aspektas. Framework radijas kryptingai užsiima tokių garso erdvėlaikių teleportacijomis (dažniausiai iš gatvių – per studiją – į asmenines klausytojų erdves). Tuned City kontekstas tam buvo daugiau nei palankus.

Framework radijo komanda. Fotografija – John Grzinich

John Grzinich. Fotografija – Rene  Rissland / Jürgen Lehmeier

Festivalio konferencijoje nagrinėjamoms temoms daugiau nei palankios buvo ir organizatorių tam tikslui parinktos erdvės – apleistas ir šiuo metu rekonstruojamas industrinis pastatas, kuriame ateityje turėtų įsikurti kultūros centras; nuo Talino centro atokesnė vieta, kurioje didelį įspūdį daro šiuolaikinį gerokai išplėsto mastelio Stounhendžą primenantis ir kiek utopinis urbanistinis aplinkos planavimas (nors rajono namai per daug nesiskiria nuo įprastų sovietmečio laikų daugiabučių); ir konvencionaliausia konferencijos vieta – KUMU muziejaus konferencijų salė (tačiau tą konvencionalumą atsvėrė įspūdinga pastato architektūra ir festivaliui kiek neįprastas erdvės oficialumas). Konferencijos programa, kaip ir viskas šiame festivalyje, pasižymėjo gausa ir intensyvumu. Joje būta ir meninių praktikų pristatymo (pavyzdžiui, architektūrinių vizijų interpretacijų pasitelkiant garsą Justin Bennet projektuose ar savo kompleksiškumu, kontekstualumu Louise K. Wilson darbuose, kuriuose tyrinėjamos ir interpretuojamos šaltojo karo laikus menančios militaristinės bazės – vietos-vaiduokliai, į kuriuos iki šiol ne taip paprasta patekti), internetinių žemėlapių ir garsų archyvų (Peterio Cusack pristatyti kasdieninių garsų žemėlapiai ir emigrantų pasakojimai apie kartu su gyvenamąja vieta pakitusius garsynus; Udo Noll, vieno iš radio aporee iniciatoriaus, atvertas lobis – kelių tūkstančių garsų archyvas internete, sukauptas naudojant mobilaus ryšio technologijas), nepriklausomų iniciatyvų (Annos Goossens pranešimas skirtas lauko įrašų, eksperimentinės muzikos, mokslo ir meno sritis susiejančiai institucijai Q-O2 ir tarptautiniam projektui Sounds of Europe; Jaume Ferrete‘o pristatytos iniciatyvos Sons de Barselona ir The City Rings ypatingos tuo, kad jose dėmesys teikiamas garso meno populiarinimui plačiai auditorijai, pavyzdžiui – vaikams, akcentuojant edukacinį aspektą), istorinėms ir teorinėms įžvalgoms (ypač sudomino trečiąją dieną Sabine‘os von Fischer skaitytame pranešime analizuotas faktas, teigiantis, kad garso izoliavimo kamerų atsiradimas istorijos tėkmėje sutapo su radijo, garso transliacijos technologijų plitimu; šias sociologinio pobūdžio analize paremtas įžvalgas papildė Carlottos Darò istorinė su garso transliavimu sietinų idėjų, ideologinių vizijų analizė, glaudžiai susijusi su garso sklaidos komodifikacija ir standartizacija), analizės perspektyvoms, kurioms pasitelkiamos antropologijos, kultūrologijos, psichologijos mokslų bei kiti, dažnai – ne akademiniai metodai.

1-oji konferencijos diena. Fotografija – John Grzinich

3-ioji konferencijos diena. Sabine von Fischer. Fotografija – John Grzinich

3-ioji konferencijos diena. Unsworn Industrines. Fotografija – John Grzinich

Tačiau į Taliną mane, visų pirma, atviliojo koncertų programa – kaip, beje, ir daugelį platesnės auditorijos klausytojų. Kaip išduoda ir šios programos pavadinimas – Speaking with Spaces (liet. Besikalbant su erdvėmis) – pagrindinis jai tekęs akcentas susijęs su vietų, kur šie koncertai vyko, ypatingumu. Tad šia prasme, „koncertinė“ festivalio dalis puikiai įsiliejo į visų kitų meninių praktikų kontekstą. Kita vertus, joje būta ir tam tikro kontrasto, kitoniškumo, atsirandančio iš scenos magijos. Kolektyviniuose eksperimentuose, tyrimuose, žaidimuose, akcijose, patirties dalybose, diskusijose malonumą ir pasitenkinimą teikia pirmiausiai bendruomeniški atradimai, visiems prieinami per dalyvavimą ir demokratišką įsitraukimą, o meninėje praktikoje ar pačioje medijoje glūdinčios paslaptys dekonstruojamos, žaidybiškai interpretuojamos, kūrybiškai perduodamos. Tuo tarpu ketvirtąja – nematoma – siena, už kurios esti scena ir vyksta ritualas su visais jam priklausančiais atributais (pavyzdžiui, stipria autorystės mitologija bei charizma) atribota paslaptis taip ir lieka iki galo neprieinama, nepažini, ir galbūt kaip tik tai didžiąja dalimi lemia scenos įtaigą. Kaip kad melancholija stipriausia tada, kai jos objektas neapčiuopiamas ir neprieinamas dabartyje, o kartais – ir išvis išnykęs, apgaubtas „tuščiu“, tačiau kartu ir visaapimančiu ilgesiu, estetinio susižavėjimo sąlyga dažnai būna šis nuotolis, atidėjimas, širma, ir, tam tikra prasme, vienatvė. Tuned City atveju šios dvi radikaliai skirtingos patirčių rūšys itin paryškino viena kitos charakterį.

Maja S.K. Ratkje Rotermann sandėlyje

Galbūt todėl, kad po intensyvios kolektyvinių veiklų dienotvarkės koncertuose papuldavai į autoritetingai, pasitikinčiai, stebinančiai garsu „užvaldytas“ erdves. Violončelistas Charles Curtis pasitiko klausytojus kone Talino senamiesčio centre esančiame rotondos formos pastate – buvusiame arklių malūne, kur atliko tiek garsumo, tiek melodingumo prasme santūrų įžymiosios Eliane Radigue kūrinį Naldjorlak – meditatyvią, ilgai besitęsiančių to paties tono garsų kupiną kompoziciją, kurios akustiniai atspindžiai subtiliai sukosi vidinėmis rotondos sienomis ratu.

Charles Curtis. Fotografija – John Grzinich

Charlemange Palestine sau įprasta maniera įsitaisė prie stebėtinai įspūdingos Šv. Nikolajaus (est. Niguliste) bažnyčios vargonų, kur, iš pradžių pasitikęs klausytojus braukdamas pirštu per taurę su vandeniu ir žaismingai giedodamas falcetu, vėliau iš lėto, sluoksnis po sluoksnio sumezgė ilgai tęsiamų, sodrių vargonų garsų masę, kurios garsumą sustiprino tarp klausytojų įtaisytos kolonėlės – gotiškai į dangų šaunančioje Šv. Nikolajaus bažnyčios erdvėje Charlemange Palestine grojimas sukūrė savo „tankumu“ sakraliniams ritualams artimą atmosferą.

Charlemagne Palestine. Fotografija – John Grzinich

Charlemange Palestine Šv. Nikolajaus (est. Niguliste) bažnyčioje. Fotografija – John Grzinich

Thomas Ankersmith buvo viena pastebimiausių festivalio figūrų. Jis atliko keletą konkrečioms vietoms skirtų performansų – ypatinga akustika pasižyminčiai skulptūrinei-architektūrinei konstrukcijai Chromatico, buvusiems kultūros ir sporto rūmams Linnahall –bei koncertą jau minėtame rekonstruojamame industriniame pastate, būsimame kultūros centre Kultuurikatel. Performansai buvo tuo pačiu ir interaktyvios situacijos, akustikos testai, kurių metu saksofonu grojantis Th. Ankersmith, pasirinkęs tam tikrą maršrutą po erdves, kartu tapo ir vedliu paskui jį sekančiai bei į garsų akustinių savybių kismą įsiklausančiai publikai. Panašaus pobūdžio – ir netgi kompocizijos – Th. Ankersmitho performanso dokumentaciją – taip pat iš Talino – internete yra paskelbusi britų leidybinė kompanija Touch (sekdami nuoroda galite parsisiųsti įrašą). Tuo tarpu koncerto metu Th. Ankersmith‘as, pasitelkęs klausytojus iš visų pusių gaubiančią garso sistemą bei keletą paslėptų kolonėlių, midi sintezatorių ir saksofoną, derino paveikias fizines garso charakteristikas, rezonuojantį patalpos skambesį bei improvizacinę kompozicinę logiką.

Thomas Ankersmit. Fotografija – John Grzinich

Prieš Thomo Ankersmitho performansą. Fotografija – John Grzinich

Prieš Thomo Ankersmitho performansą. Fotografija – John Grzinich

Thomas Ankersmith Cromatico instaliacijos viduje. Fotografija – John Grzinich

Norvegų garso menininkė Maja S.K. Ratkje visada žavėjo virtuozišku, ekspresyviu, transgresyviu balso ir jį apsupančios, transformuojančios mašinerijos panaudojimu, ir giliu, psichodeliškai paveikiu garsų audiniu. Jos koncertas įvyko didžiuliame, tuščiame betoniniame kube Rotermann kvartale, kuriame anksčiau būta pramoninio sandėlio. Maja S.K. Ratkje, sukūrusi scenoje ypatingo, ekspresyvaus iškilmingumo atmosferą ir lengvai šiurpą keliantį šnabždesių, aštrių rečitatyvų, hipnotiško dainavimo, niūniavimo, laidų, mikrofonų ir kitų įtaisų keliamų krebždesių, traškesių, triukšmo sluoksnių, gaudesio garsyną, virpino pastatą, paversdama jį patį drebančiu gigantišku instrumentu.

Maja S.K. Ratkje. Fotografija – John Grzinich

Rotermann sandėlys. Fotografija – Carsten Stabenow

Tuned City teikė gausybę bendruomeniniais patirties ir žinių mainais grįstų inspiracijų ir sutelkė menininkus, teoretikus ir kitus garso medija pačiais įvairiausiais aspektais besidominčius festivalio dalyvius. Būtent bendrumo jausmas čia buvo labiausiai juntamas – jis liudijo, kad temos, su kuriomis čia susiduriama ir kuriomis gyvenama, leidžia suburti globalią, labai dinamišką, lanksčią ir tarpdisciplininėms raiškoms atvirą bendruomenę, kurioje vienaip ar kitaip dera įvairios asmeninės ar kolektyvinės patirtys, situacijos, kontekstai. O festivalio judesys į viešas erdves ir miesto aplinką leido išbandyti laikinas įprasto urbanistinio gyvenimo ritmo alternatyvas ar tiesiog atkreipti dėmesį į tai, kas nesąmoningai glūdi mūsų įpročiuose. Šiuo atveju visas šias praktikas į vieną kontekstą subūrė garsas. Kaip gana įprasta medijų kultūros renginiams, toks principas neišvengiamai nulemia šiokį tokį formalizmą, t.y. išskirtinį dėmesį pačiai medijai, jos charakteristikoms bei potencialioms panaudojimo galimybėms. Tačiau Tuned City programos gausa ir įvairovė teikė ypatingai platų pasirinkimų spektrą ir vienaip ar kitaip atitiko skirtingiausius lūkesčius. Net jeigu jau galima kalbėti apie tokio pobūdžio festivalius kaip tam tikrą besiformuojantį žanrą (kuo kol kas galima būtų abejoti), Taline vykęs Tuned City šiame kontekste atrodo kaip išties išskirtinis įvykis.