Paroda „Civitas Vilnensis. Vilnius ir vilniečiai iki 1945 m.“ galerijoje „Kunstkamera“

Nuo birželio 14 d. galerijoje „Kunstkamera“ veiks paroda „Civitas Vilnensis. Vilnius ir vilniečiai iki 1945 m.“. Tai jau antroji šio ciklo paroda. Pirmoji „Civitas Vilnensis“ paroda įvyko 2012 m.

Birželio 14 d. 14 val. galerijoje „Kunstkamera“ vyks parodos spaudos konferencija.

Prie Vilniaus temos prisiliesti galima labai įvairiai. Dažniausiai tai daroma per architektūrinę miesto ikonografiją, urbanistinius Vilniaus peizažus. Mus labiau domina žmonės, patys vilniečiai. Vilniečiai dailininkai, kurie labai mėgo keliauti ir į Vilnių parveždavo savo kelionių įspūdžių fiksacijas iš Romos (Boleslovas Buika, Kazimieras Stabrauskas), Krymo (Jalmaras Hansonas) ar Sankt Peterburgo (Juozapas Kamarauskas). Mus taip pat domina patys vilniečių portretai: Sofijos Romerienės užfiksuota garbaus amžiaus vilnietė, rankose laikanti rožančių; jaunystės tyrumą ir naivumą spinduliuojanti basakojė Vilniaus apylinkių valstietė, pavaizduota Pranciškaus Jurjevičiaus, ar įstabus Vilniaus Stepono Batoro universiteto, grafiko Jurgio Hopeno portretas, sukurtas jo mokinės Kristinos Vrublevskos. Mums įdomūs vilniečių tipažai, įamžinti Vilniuje kūrusių Juozapo Horydo, Edvardo Karniejaus ir Jono Kačmarkievičiaus. Domina ir etninis Vilniaus spalvingumas: žydų autoriai, su meile įamžinę geto ir žydų kapinių vaizdus bei paskutinius gyvenimo metus Vilniuje praleidęs karaimas Bari Egizas – akademinio portreto virtuozas. O kas dar liudija XX a. pradžios vilniečių skonį? Žinoma, buvo mėgtas natiurmorto žanras – tai iliustruojama charakteringu Marijano Kuliešos natiurmortu su vaisiais, gėlėm ir porceliano indais. Be abejonės, vilniečių tarpe visuomet buvo paklausūs lakštai iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Album de Wilna” ir Napoleono Ordos lituanistinės litografijos. Jas papildo seniausios Vilniaus vedutos – Vilniaus vaizdas iš Georgo Brauno pasaulio miestų atlaso bei Bartolomėjaus Lauvergne vilnietiškos litografijos, kurias Vladas Drėma apibūdino kaip poetiškiausius Vilniaus vaizdus. Parodoje pamatysime ir Vilniaus universiteto Dailės fakulteto kūrėjo ir pirmojo dailės profesoriaus Pranciškaus Smuglevičiaus vario raižinius iš Romos, kuriuose jis kopijavo Nerono „Domus Aureus” atrastas antikines freskas. Ką dar galėtume atrasti XX a. pradžios vilniečio bute – kažkur Pohuliankoje, su aukštom lubom ir secesiniais lipdiniais? Na, žinoma, vieną kitą žymiausio Vilniaus keramiko A. Azarevičiaus keramikos dirbinį ar Jano Bulhako sidabro bromido nuotrauką su viena ar kita Vilniaus bažnyčia. Tikėtina, rastume ir Aušros Vartų madonos „posterį”, kuris buvo būtinas kiekvieno vilniečio namų atributas. Visa tai pamatysite ir parodoje „Civitas Vilnensis. Vilnius ir vilniečiai iki 1945 m.”. Šioje parodoje pabandėme atkurti XX a. pirmųjų dešimtmečių vilniečių – kurie buvo tokie margi, skirtingų tautybių, kalbų ir tikėjimų bei vienijami visų pirma paties Vilniaus auros – meninę aplinką ir skonį. Nors praėjo daugiau nei šimtas metų, bet mums anųjų vilniečių skonis yra artimas ir suprantamas. Galbūt todėl, kad mus visus, net nutolusius laike per tiek dešimtmečių, sieja viena bendra diagnozė: Vilnius mums yra gyvenimo būdas.

Paroda galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki š.m. liepos 29 dienos.