Kūryba kaip „double bind“ situacija, arba procesas kuriant dviese. Pokalbis su Vilte Bražiūnaite ir Tomu Sinkevičiumi

2015 m. rugpjūčio 7 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Jogintė Bučinskaitė

 vilte_tomas

Jei neseniai galerijoje ar parodų salėje teko matyti anamorfinį, o paprasčiau tariant  gerokai padidintą nei įprastas stalą, greičiausiai tai buvo jaunų menininkų Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus instaliacijos „A Romance of Many Dimensions“ dalis. Stalas nori nenori verčia prieiti prie jo arčiau ir pasimatuoti stalviršio aukštį su viršugalviu, palįsti po stalu, aplink jį apeiti, abejoti jo santykiu su realybe ir realybės santykiu su juo. Ši šizofrenuojanti situacija, kai nesutampa mūsų suvokiamo ir patiriamo stalo savybės, veda prie literatūroje apibrėžiamo „dvigubo ryšio“ (double bind) sąvokos. Ne tik apie nagrinėjamas dvejopas kūrybos reikšmes, ar tarsi kvadratu pakeltą stalą, po kuriuo sėdi du jauni menininkai, šiuo metu kuriantys per atstumą, pokalbis su Vilte Bražiūnaite ir Tomu Sinkevičiumi.

Abu baigėte Vilniaus dailės akademiją – kaip vertinate įgytas patirtis ir žinias, atsižvelgiant į tai, kad magistrantūros studijos pasisuko dar skirtingiau – Tomas pasirinko studijuoti Švedijoje, Viltė – Vienoje. Kodėl? Ar jaunam menininkui nebepakanka vieno įgyto profesinio profilio, ar skirties tarp profilių paprasčiausiai tiesiog nebeliko?

Fotografijos ir medijos meno studijos buvo įdomios, tačiau kritiškai jas įvertinti padėjo studijos užsienio meno mokyklose. Fine Art programa yra skirtingų medijų samplaika, tad dirbdami ties savo projektu studentai yra skatinami analizuoti meno kūrinį/procesą iš įvairių perspektyvų ar meno tradicijų. Supratome, kad Vilniaus dailės akademijoje studijos nėra pakankamai integruotos į šiuolaikinius meno kontekstus ir yra ryškus atotrūkis tarp meno studijų ir už akademijos ribų vykstančios meno praktikos.

Kalbant apie savo asmenines patirtis akademijoje, fotografijos ir medijų meno katedros funkcionalumą dažnai lemia personalo asmeniniai santykiai ir nuotaikų kaita. Abu esame sulaukę miglotų, pasyviai agresyvių komentarų, kurių kilmė ir priežastys mums iki šiol yra neaiškios. Taip pat tenka pripažinti, kad akademijoje vis dar yra darbuotojų ir dėstytojų, kurių seksistinės ar homofobinės asmeninės pažiūros tampa metodologijos dalimi.. Studentai pasyvūs, vengia diskutuoti ir dirbti socialinėmis, politinėmis temomis. Tiek Stokholmo, tiek Vienos akademijose, kuriose yra tekę mokytis, studentai yra skatinami save pozicionuoti, o politinis aktyvumas yra tarsi neatsiejamas nuo studijų. Turbūt visos šios patirtys ir lėmė mūsų pasirinkimą tęsti studijas užsienyje.

Vis dėlto turbūt tiek Švedijoje, tiek kitur dar neįsitvirtinę kūrėjai susiduria su panašiomis problemomis susijusiomis su pragyvenimu ir nerimu dėl ateities perspektyvų. Sunku kalbėti apie tikslesnius skirtumus, tačiau galėčiau išskirti, kad menų institucijose mažiau juntama hierarchija, taip pat pastebiu stipresnį studentų norą kolaboruotis.

Nors teko matyti darbų, pvz. Viltės „Untitled“, kurie tarsi atsiskiria nuo Jūsų tandemo, vis dėlto–  kaip ir kodėl atsirado poreikis kurti dviese ir, beje, kaip suprantu, vis dar išlieka net ir per atstumą. Ar ir toliau įsivaizduojate save kaip kūrybinį tandemą? Kas tame pasiteisina, o kas trukdo?

Bendradarbiauti pradėjome ,,Migruojančių akademijų” projekto state in between metu. Du atsitiktiniai objektai – plastikinė kulka, rasta Berlyne, ir kontaktinė kortelė iš branduolinių ginklų tyrimo institucijos Stokholme tapo atspirtimi spekuliatyvios istorijos kūrimui. Mąstydami apie šių objektų socialinį kontekstą, kūrėme galimus naratyvus. Bendri interesai paskatino sujungti jėgas bakalauriniam projektui – instaliacijai „A Romance of Many Dimensions“. Šiuo metu tęsiame bendradarbiavimą, to pradžia yra video darbas „Axles&Planes“, kurį pristatėme balandį.

Kaip vyksta bendradarbiavimas, kai gyvenate skirtingose šalyse? Kaip dalijimasis idėjomis virsta į galutinius rezultatus?

Dažniausiai mes bendraujame nuotoliniu būdu per skype/viber/facebook, kur ir aptariame detales, kartais susitinkame gyvai Lietuvoje. Deja, darbą kartais apsunkina finansavimo stoka ir galimybė atsidurti toje pačioje vietoje instaliuojant parodą ar priimant sprendimus. Projektus vystome išnaudodami situaciją, kad esame dviese, aptariame vienas kito nuomones.

Ryškiausias Jūsų kaip tandemo prisistatymas – instaliacija „A Romance of Many Dimensions“. Jau pačiame jo aprašyme teigiama, kad „tyrinėjama yranti fizikinė erdvė, kurioje daiktai tėra daiktų simuliacija“, „kuriama nauja, Jean Baudrillard simuliakrų teorijai artima hiperreali erdvė“. Atrodo, kad daugeliui jaunų kūrėjų ir tyrėjų atsitrenkus į tikrovės ir simuliuotos/medijuotos realybės temas, kaip vėjaraupiais būdinga persirgti Jean‘o Baudrillard‘o „Simuliakrais ir simuliacijomis“ ar Marshall‘o McLuhan‘o „Kaip suprasti medijas“. Tačiau neabejotinai kiekvieno persirgimas būna skirtingas. Ką naujo, atsirėmus į šias temas, Jums kaip menininkams pavyko atrasti ir kodėl atrodė vis dar būtina jas permąstyti?

DSC_0517

Instaliacija A Romance of Many Dimensions, JMVMC, Vilnius, 2014

Vizualumo problematiką mes pradėjome nagrinėti studijuodami dailės akademijoje ir ieškodami teorinės atramos savo kūriniams susidomėjome ne tik Jean Baudrillard simuliakro ir simuliacijos procesais, bet ir į objektus orientuota filosofija. Šios teorijos nagrinėja reprezentaciją kaip tam tikrą meninę taktiką. Reprezentacija kaip problema tikriausiai užsilikus nuo antikinių laikų, kuri vis iš naujo aktualizuojama įvairių šiuolaikinių autorių ir kaip tik šiuo metu ŠMC „Nubrozdinti vaizdai“ parodoje pristatomi menininkai nagrinėja šią temą.

Apie visuomenę J. Baudrillard‘as kalbėjo: „Mes susiduriame su šia sistema dvilypėje, neišsprendžiamoje double bind situacijoje – visai kaip vaikai, susidūrę su suaugusiųjų pasaulio reikalavimais. Iš jų reikalaujama būti savarankiškais, atsakingais, laisvais ir sąmoningais subjektais ir kartu – nuolankiais, inertiškais, paklusniais, prisitaikančiais objektais“ (Baudrillard, 2009:102).

Ši ištrauka man priminė Jūsų anamorfinio stalo (iš instaliacijos „A Romance of Many Dimensions“) metaforą – tarsi vis labiau augantys, tačiau patys sau besiilginantys stalo kojas. Ar nesuklysiu sakydama, kad į šizofreniją vedanti prieštarų pilna double bind situacija, labai būdinga ir Jūsų kūrybai? Dvejopas įsipareigojimas tarsi nepalieka ne tik kūryboje dviese, bet ir kūrybos turinyje?

Mąstant apie „The Romance of Many Dimensions“ instaliaciją, mums buvo svarbu atlikti tokias korekcijas, kurios šiek tiek priverstų sudvejoti erdve ir objektų funkcija. Tarsi rašybos klaida, su kuria žodis vis tiek yra perskaitomas ir suprantamas, bet sukelia nepasitikėjimą. J. Baudrillard double bind išsiskleidžia erdvėje per neįprastą geometriją ir medžiagiškumą.

Instaliacija A Romance of Many Dimensions. Video fragmentas, Umiatovskių rūmai, Vilnius, 2015

Stebint Jūsų darbus, peršasi oksimoroniškas žodžių junginys – hiperbolės minimalizmas. Apskritai neįmanoma nepastebėti oksimoroniškos Jūsų laikysenos. Iš kur ateina tokie sprendimai? Tarp ko labiausiai stengiatės išlaikyti pusiausvyrą?

Hiperbolizuotas objektas gali išlikti minimalus. Oksimoroškumas galbūt neatsiejamas nuo mūsų kūrybos medžiagiškumo, mastelio, tačiau ar jis yra pastebimas, gyvenant vaizdų pertekliuje, kai riba tarp formos ir jos reikšmės yra lengvai susiejama ir atsiejama piršto brūkštelėjimu ekrane.

Gal galite plačiau papasakoti apie naują savo projektą „Axles&Planes“? Ar tai tąsa buvusios instaliacijos, ar visiškai naujai artikuliuota tema?

Ištrauka iš Axles&Planes, 2015. Video 11 min 37 sek.

„Axles&Planes“ yra vaizdų kolekcija, kurią sudaro filmuota medžiaga iš Hawks Bluff Trail draustinio Floridoje, Lietuvos edukologijos universiteto oranžerijos ir stock vaizdų. Juos jungia performatyvūs kameros judesiai kaip tilting (liet. perspektyvos pakreipimas), panning (liet. panoraminis judesys), zooming (liet. pritraukimas). Skirtingas laikas, skirtingos vietos sugula vienoje laiko juostoje. Pasakotojos balsas komentuoja kameros judesius, taip primindamas gamtos dokumentiką, tik šis filmas pasakoja ne apie subjektą, o apie save patį.

„Axles&Planes“ yra mūsų paieškos laukas, kuriame bandome iš naujo persvarstyti laiką bei erdvę, nes reikšminio skirtumo tarp formos ir materijos jau nebėra. Įsivaizduokime laikus dar prieš kino gimimą, kai žmogaus sensorika buvo artikuliuojama per gamtą, kitais žodžiais tariant, gamta padėdavo žmogui geriau suvokti savo vietą peizaže.

DSC_2281

Axles&Planes, 2015. Ekspozicijos vaizdas

Daug kūrėjų arba išgyvena skaitmeninę apoteozę, kaip naują naujo gyvenimo tarpsnį, arba sąmoningai jį ignoruoja. Atrodo, kad jaunam, nepriklausomybės metais gimusiam kūrėjui esama situacija nėra nei apoteozė, nei tikrovės gedėjimas, tai greičiau natūrali būsena. Ar pastebite, kad Jūsų požiūris, ar net kūryba, skiriasi Jums būnant tos skaitmeninės kartos atstovais?

Technologijos suteikė galimybę papildyti žmogaus regėjimą naujais filtrais, todėl vis atsirandantys realybės sluoksniai suteikia naujų įžvalgų. Mąstydami apie kartų skirtumus ir meną sukurtą XX a. matome stiprų ryšį su fotografija, spauda ir mechaniniu būdu išgautais vaizdais. Internetas menininkams suteikė galimybę ieškoti įkvėpimo per internetines paieškos sistemas. Dabar jos yra tiek pat svarbios, kokios praeitame amžiuje buvo kameros. Nuo XXI a. jau esame pripratę, kad aukštos rezoliucijos ekranai ir glotni vartotojo sąsaja sukurs tavo gyvenimą epiškesnį, aštresnį. Geresnio gyvenimo įvaizdis per technologijas yra ne pats produktas, bet tikėjimas jomis pačiomis. Ne taip seniai pasirodžius dėvimiems išmaniesiems įrenginiams, ribos tarp virtualaus ir fizinio pasaulio iš lėto ėmė nykti, ir ketvirtoji dimensija kaip hipererdvė meta iššūkį už mūsų reliatyvaus erdvės suvokimo.

Technologijų tema tarsi tapo centriniu pasaulio klausimu, o tradicinės visuomenės kritikos teorijos tapo nebepajėgios arba lėtai besivejančios šiuolaikinę visuomenę ir jos procesus. Menas, regis, čia laimi ir dažnai apmąsto reiškinius kur kas greičiau. Ar nepastebite, kad teorija ir kritika, kaip reiškinių apmąstymo metodologija, neretai nespėja net su Jūsų pačių technologijas apmąstančių kūrėjų idėjomis? Kuo remiasi Jūsų kūrybos principai?

Galbūt visuomenės kritikos teorijos ir nenumato konkrečių atsirasiančių technologijų, paslaugų, tačiau įžvelgia tam tikras visuomenės tendencijas. Reikėtų paminėti ir XX a. 8 dešimtmetyje Gene Youngblood išsakytas mintis, kad naujųjų technologijų panaudojimas – specialiųjų efektų, kompiuterinio meno, video meno, multi-medijos aplinkų ir holografijų – reikalauja iš naujo permąstyti pasikeitusias intelekto, moralės, kūrybingumo sąvokas. Jo knyga „Expanded Cinema“ buvo pirmoji, kurioje buvo mąstoma apie video kaip meno formą, tai padarė įtaką medijų meno formavimuisi. Mąstydamas apie vaizdų įtaką XX a. 8-tame dešimtmetyje, Youngblood daugiausia rašė apie vizualinius filmų ir televizijos efektus. Šiandien mūsų suvokimas keičiasi susiduriant su virtualybe. Kalbant apie mūsų kūrybos procesą, mus buvo sudominusi ne taip seniai pasirodžiusi monografija „Kinas ir filosofija“, kurioje aktualizuotos šiuolaikinės kasdienio pasaulio teorijos, meno istorija, kino filosofija.

Atrodo, kad Jūsų postkonceptuali kūrybos pozicija suteikia daug laisvės ir savotiškai apdraudžia Jus kaip kūrėjus, bet vis dėlto kaip formuojasi jauno kūrėjo pozicija ir kokios jo atsakomybės?

Teorija ir literatūra tampa neatsiejamos nuo meno edukacijos. Meno mokyklos yra spaudžiamos būti vis labiau akademiškomis, tad kyla standartai menininko kvalifikacijai įgyti. Tam, kad atitiktų informacijos–žinių ekonomiką, menas konfigūravosi į tyrimą. Iš menininko tikimasi, kad jis sugebės lengvai artikuliuoti įvairiuose diskursuose, šiandien nė viena meno mugė neįvyksta be artist talks ir konferencijų programų. Turbūt, kad ir kokios teorijos pasekėju bebūtum, tampi atsakingas dėl egzistuojančių ir galimų savo kūrybos reikšmių, esi apsvarstomas ir matomas tiek meno istorijos, tiek institucijų kontekste. Medijų meno studijos turi būti nuolat permąstomos ir atsinaujinančios, kad išliktų aktualios. Tą patį linkę daryti ir menininkai dirbantys šiame lauke.

Kokie Jūsų ateities planai ir kokių temų norite imtis?

Ateities planus kol kas siejame su magistro studijomis Stokholme ir Vienoje. Toliau tęsiame darbą „Axles and Planes“, kurio dalis buvo pristatyta projekto „BRINGSURFACE“ metu. Domimės ekologijos kritika, kuri aptariama Timothy Morton darbuose „Ecology Without Nature“ (2007) ir „The Ecological Thought“ (2010).

Straipsnio autorius:
Jogintė Bučinskaitė - kultūros žurnalistė ir tekstų autorė. Baigė žurnalistikos ir kultūros vadybos bei politikos studijas. Ketverius metus dirba Lietuvos nacionalinėje televizijoje. Rengia video pasakojimus apie kultūros ir meno procesus, domisi praktinėmis ir teorinėmis meno komunikacijos sąveikomis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *