Kūno kultūra aktų salėje. Paroda „Kūnas ir tamsa“ galerijoje „Vartai“

2017 m. kovo 28 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Jogintė Bučinskaitė
Kūnas ir tamsa_21_Galerija Vartai_R. Merkliopaitė, David, 2015. Aliejus, drobė

 Šiame greitai besidėvinčių ir dar greičiau transformuojamų kūnų amžiuje, kai šie tapo rodikliu pamatuoti galias, įtakas, toleranciją, teisinę ir technologinę pažangą, o biopolitikos sąvoka šiandien vis dažniau pasitelkiama sprendžiant gimties ir mirties klausimus, didelė prabanga apie kūną kalbėti, kaip apie nedalomą abstrakčią monadą. Tai pirma mintis, apsėdanti skaitant galerijoje „Vartai“ eksponuojamos parodos „Kūnas ir tamsa“ pasakojimą. Būtent taip rekomenduojama žiūrėti į šešėliuose paskendusią parodą – kaip į pasakojimą. Nors ir išvengta hermetiškos istorijos iliuzijos, tačiau tarp pasakojimo ir vaizdavimo kaip skirtingų reikšmės perdavimo būdų nuolat kylanti įtampa parodoje dažnu atveju tampa tiesiog pažodiniu vaizdavimu.

Savo sensorišku pavadinimu paroda žadėjo pavedžioti kone po Jonathano Glazerio filmą „Po oda“ („Under the Skin“, Šveicarija, JAV, D. Britanija, 2013), sukurtą remiantis Michelio Faberio romanu. Juostoje taip pat daug kūniškumo ir tamsos, o Micos Levi garso takelis sukuria saspensišką ir antgamtišką nežinomybės atmosferą, kuri parodoje saugi ir sutramdyta, tvarkinga ir, gal net tiek pat kiek filme, surežisuota, tokia madingai juoda. Susipina čia ir dar keli aspektai: parodoje nagrinėjami tamsūs žmogaus potraukiai – vujarizmas, sadizmas, beprotybė ir egoizmas – sutampa su fantastinėje dramoje kas naktį pasikartojančiu ateiviškos veikėjos vyrų viliojimo ritualu. Vyrai skęsta klampioje naftą primenančioje anapusybėje, jų kūnai bliūkšta, lieka tik oda. Moteris ritualą kartoja tarsi mėgaudamasi pasiskolinto žmogiško kūno funkcijomis, tarsi bandydama paneigti posthumanistines, nežmogiškas savo kūno savybes, mokydamasi turėti žmogišką kūną, galų gale mokydamasi būti žmogumi.

Šis parodos sugretinimas su filmu verčia prisiminti prancūzų filosofų Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari sukurtą „kūno be organų“ sampratą, kai tokie kūnai galimi suprasti ir kaip žmogaus, ir kaip gyvūno ir kaip technologiniai, tekstiniai ar sociokultūriniai deriniai. Tokie kūnai, pasak Audronės Žukauskaitės, negali būti nagrinėjami remiantis psichoanalizės modeliu, nes neturi jokios psichologinės gelmės ir turėtų naikinti bet kokius patriarchalinius skirstymus ar klases[1]. Pasitelkdama skirtingų autorių idėjas autorė savo monografijoje „Nuo biopolitikos iki biofilosofijos“ bando užčiuopti skirtį, kokie kūnų ir gyvybės klausimai tampa politikos, o kokie filosofinio diskurso dalimi. Taigi, gyvūnų humanizavimas ir žmogaus bestializavimas įeina į biopolitikos nagrinėjamos problematikos spektrą. Parodoje atsirandantys žmogiški, daiktiški, tekstiniai, skaitmeniniai ar gyvūnų kūnai tarsi pretenduoja priartinti prie tokios absoliučių paviršių logikos, tačiau labiau nei apie kūnus, jų transformacijas ar nuolat generuojamus intensyvumus susitelkiama į kūnų psichologizavimą bei disfunkcinius kūno sekretus ir jais operuojamus potraukius, pasakojama apie moralinių ir vertybinių koordinačių išnykimą, kai kūnai telieka idealūs aistrų fasadai. Dažnai laukiniais, o parodos kontekste tamsiais įvardinami potraukiai tarsi turėtų trinti skirtis tarp žmogaus ir (laukinio) gyvūno, tačiau įsižiūrėjus atidžiau, būtent gyvūnams tokie (nesveiko kūno nesveikos sielos) veiksmai ir nėra būdingi, o iš parodai atrinktų darbų justi, kaip žmogus iškeliamas į pirmą planą.

Mindaugo Lukošaičio piešinyje naro kostiumu apsirengęs žmogus su peiliu kesinasi nupjauti vieną iš „Gyvulio“ čiuptuvų, Alfonso Budvyčio sidabro atspauduose nudirtas triušis – žmogaus jėgos ir pranašumo prieš kitas rūšis rezultatas, Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus darbe „Born Brilliant“ manipuliuojama žmonių intelektiniu gebėjimu genetiškai užprogramuoti slieką susisukti į dvigubą mazgą, idealus Davido kūnas Rūtenės Merkliopaitės drobėje ir idealiai iš ąžuolo Vytauto Viržbicko išskaptuotas biustas – paroda vis labiau atrodo žmogiška, atspindinti žmogaus sukurtą kultūrą ir politikas, įteisinančias savo kūnų pirmavimą. Tiesa, verta paminėti, kad su šviesotamsa ir didžiais žaidžiančioje parodoje išmaniai paliekama vietos ir logikai apversti, pakeisti vaidmenis ir iš naujo apmąstyti žmogiškumo kriterijus bei sąvoką, įdentifikuoti paminėtą gyvūnų humanizavimą ir žmogaus bestializavimą. Vis dėlto, kalbant apie parodoje dominuojančius kūnus čia verta prisiminti Bruno Latouro esė „Mes niekada nebuvome modernūs“, kurioje siekiama įvesti simetriškumą atsisakant antropocentrizmo ir ekocentrizmo, vienodai žvelgiant ir į žmones, ir į ne-žmones. „Kūno be organų“ samprata taip pat naikina opoziciją tarp gamtos ir kultūros, tačiau parodoje ji naikinama formaliai. Pavyzdžiui, eksponuojamas nuogas moters kūnas (Geistės Marijos Kinčinaitytės „Autoportretas“), skendintis achromatinėje augmenijoje, suprantamas jau ne kaip lygiavertė gamtos dalis, bet kaip svetimkūnis, žmogaus psichologijai priskiriamos gėdos vaizdinys, kurį šiuo atveju prireikia dangstyti užuolaidomis, tarsi dirbtinai surežisuojant paties žiūrovo virtimą vujaristu.

Užuolaidos motyvas, Lietuvos šiuolaikinio meno kontekste jau įgijęs „meninio autoritarizmo“ konotaciją, parodoje tapo suvaldytu ir elegantišku architektės Ievos Cicėnaitės dėka. Preciziškas apšvietimas prikausto žvilgsnį tik ten, kur jo reikalaujama, o užuolaidos į slėpynių žaidimą įtraukia ir paties žiūrovo kūniškumą, priversdamos po parodą kone nardyti, plačiais rankų mostais sklaidant erdves atskiriančias juodas draperijas. Tačiau nuo kiek teatrališkos prieigos dažniau pasijunti lyg vaikščiodamas po mokyklos aktų salės užkulisius, kuriuose sudėlioti būsimo spektaklio rekvizitai, na ir vienas aktas, paaugliškai, tarsi besidrovint bandytas paslėpti. Sunku nepastebėti, kad parodoje, nors ir bandančioje į kūną pažvelgti abstrakčiai, neišvengta lyčių distinkcijos. Joje lyg pagal kanoninį įsivaizdavimą turėjo atsirasti moters kūnas, ir pageidautina nuogas. Vis dėlto, įrėmintas po stiklu jis, kaip ir dalis kitų parodoje, tampa tarsi negyvu, paskiepytu, kone mumifikuotu, tad geidulingumą čia pat keičia gedulingumas.

Šiandien kūniškumo tema plečiasi su vis įvairėjančia socialine aplinka. Kol atsiranda vis naujų biopolitinių kūnų – pabėgelių, prieglobsčio prašytojų, arba neišsprendžiamos senos nereikalingų kūnų (angl. Precarious bodies) problemos, kol „vieno žmogaus organai gali tęsti gyvenimą kelių skirtingų žmonių kūnuose“[2], tol ši tema reikalauja nuolatinio aktualizavimo. Nesuproblemintas parodos turinys ją paverčia muziejine ir sunkiai pasiduodančia akylesniam kūniškumo nagrinėjimui. Įdomus skirtingų kartų menininkų pasirinkimas praplečia žvilgsnį, bet nepretenduoja nei į kūno vaizdavimo lietuvių dailėje genezę, nei į vaizduojamų kūnų palyginimą. Kartu kelia klausimą apie lietuvių autorius, kuriančius tiesiogiai su kūniškumu susijusiomis temomis – kodėl jie nebuvo įtraukti, o gal jų vaizduojami kūnai per kreivi?

Parodą galima pavadinti dekoratyvia fundamentalių tamsos ir kūno sąvokų iliustracija, kai pamažu prie tamsos priprantančios akys pastebi paslėptis, kurių viešu tapęs žmogaus kūnas turi vis mažiaus, o sąmonei tenka kurti paralelinius pasakojimus. Na, pavyzdžiui, kad pati paroda yra kūnas, o juodos užuolaidos yra ją dengianti burka arba hidžabas. Reikia pastebėti, kad tokia ekstremaliai problematiška paralelinė prieiga, tiesiogiai besisiejanti ne tik su kūnu, bet ir su nūdienos religiniu ekstremizmu ar politine negalia, mūsų lauke dažniausiai neranda vietos, nes kitaip nei Vakarų Europoje neturi tam precedentų ar kūrybinės medžiagos. Todėl nors kalbėjimas apie kūnus ir universalus, parodoje jis aiškiai atskiria tarptautinį kūną nuo lietuviškojo (Ievos Rojūtės instaliacija „Saldus žvilgsnis“), netaisyklingą nuo standartizuoto. Nenutolstama nuo idealaus kūno kultūros. Ima kirbėti mintis, kad galbūt tokia parodos režisūrinė eiga yra apgaulingas manevras – į šešėlius panardintas turinys turi padėti suprasti, kad didžiausia tamsa ir siaubas būna juk visai ne tamsiuose dalykuose.

[1] Audronė Žukauskaitė, „Nuo biopolitikos iki biofilosofijos“. Vilnius: Kitos knygos, 2016. 312 p.

[2] Ten pat.

Iliustracijoje: Rūtenė Merkliopaitė, David, 2015. Aliejus, drobė

Išsamų fotoreportažą iš parodos galerijoje Vartai galite peržiūrėti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *