Author Archives: Tomas Čiučelis ir Jurij Dobriakov

Bendrijos gimimas (II d.)

bendrija II

<…> Sekančioje šio esė dalyje imsimės bendrijos anapus virtualybės ir bandysime paanalizuoti, kokie bendrijos modeliai įmanomi mūsų kultūriniame kontekste, kokias bendrijas galime matyti utopijose ir praktikoje, palyginsime su jau egzistuojančiais pavyzdžiais JAV bei kitur.

Neatsitiktinai bendrijų problematiką pradėjome nagrinėti būtent nuo internetinių, on-line bendrijų, tačiau tuo pasąmoningai nurodome ne tiek į didesnę pastarųjų svarbą tikrovėje vykstančių socializavimosi procesų atžvilgiu, kiek akcentuojame patį pakitusį sąntykį tarp bendrijų tikrovėje ir bendrijų internete. Simbolinė struktūra, į kurią pavirsta, pavyzdžiui, draugų ratas, perkėlus jį į socialinį tinklą arba kitą darinį internete, jau nebėra traktuojama tiesiog kaip „tikrų“ socialinių sąryšių atspindys – ji tampa kažkuo daugiau. Jei anksčiau buvo galima kalbėti daugiausia apie tai, kad tikrovėje atsiradusių ir joje palaikomų bendrijų nariai bendrauja, dalinasi informacija ir kitaip kontaktuoja interneto kaip tarpininko dėka, tai dabar būtent internete atsirandančios, į jį perkeltos, jame palaikomos ir besiplečiančios bendrijos subordinuoja tikrovėje vykstančią socializaciją ir atitinkamai ima gyventi savo pačių gyvenimus kibererdvėje.

Tiems iš mūsų, kurie dalyvauja internetinių socialinių tinklų, blogų ir forumų realijose (t. y., daugumai), bendrijos sąvoka jau yra mutavusi. Daugelis žmonių tokiuose dariniuose jungiasi į, regisi, tokias pačias, kaip tikrovėje, tam tikrų interesų, tikslų, aplinkybių, veiklos, vietos, praktikos vienijamas bendruomenes, tačiau fizinio dalyvavimo ir socializavimosi tikrovėje faktorius čia jau sumažėjęs iki minimumo. Lengvumas, su kuriuo jungiamasi į naujas ir vis įvairiapusiškesnes internetines bendruomenes, iniciacijos nebuvimas ir grynai informacinis dalyvavimo internetinėse bendrijose pobūdis sukuria kažką esmingai nauja, kažkokią itin specifinę bendrabūvio kategoriją ir jauseną. Prie to prisilietėme pirmojoje teksto dalyje, tad dabar imkimės socializavimosi off-line – kaip apčiuopti jo pobūdį dabartyje?

Daugelis sociologų nurodo perėjimą iš dalyvavimo į vartojimą esant vienu iš esmingiausių XX a. visuomenėje įvykusių ir mus į XXI a. atlydėjusių pokyčių, kuris tuo pačiu nurodo ir į kokybiškai kitokį bendrijos, bendrabūvio suvokimą. Dalyvavimas ir vartojimas, net ir būdami sąlyginiais vaizdiniais, leidžia gana aiškiai įsivaizduoti pačią pokyčio kokybę. Dalyvavimas – tai horizontalus ryšys, abipusiškumas, betarpiškumas. Vartojimas – tai vertikalus ryšys, vienpusiškumas, atstovavimas.

Galima būtų pateikti vaikų kiemo pavyzdį – pvz., Lietuvos miesto kiemas (o ir pati miesto, kvartalo erdvė) jau nebėra tai, kas jis buvo dar prieš kelis dešimtmečius. „Kiemo draugų“ vaizdinys užleidžia savo pozicijas „feisbuko draugų“ vaizdiniui. Tas nedidelis kiemo vaikų būrys savo betarpišku dalyvavimu palaikydavo socialinį darinį, kuris turėjo visus, regis, įprastus bendrijos požymius: norint į jį įsijungti, būdavo reikalingas iniciacijos (susipažinimo ir pasitikėjimo įgavimo) ritualas, reikėdavo jame dalyvauti fiziškai ir, visų pirma, „priklausyti“ pačiam kiemui – t. y., būti susietam su bendrija bendru (ir, iš esmės, atsitiktinai atitekusiu) vardikliu. Iš to sekdavo ir patys socializavimosi procesai, kurių išdavos – tai ne tik mėlynės ir tepaluotos kelnės, bet ir nuovoka apie priklausymą tiek psichologinei, tiek geografinei teritorijai, kurios kiekviena kertelė tapdavo „sava“, įgaudavo simbolinę reikšmę. Kiemas atlikdavo viešosios erdvės funkciją ir tuo pačiu formuodavo aiškų ir socialiai apibrėžtą supratimą apie viešumo/privatumo santykį. Būtent betarpiškas viešosios erdvės „įveiksminimas“ savimi ir buvo toji vienintelė kiemo vaikų bendrijos egzistavimo sąlyga.

Tuo tarpu vartojamosios erdvės įveiksminimas galimas tik netiesiogiai, atstovaujant patį save per tarpininką-vartotoją, arba apsiribojant kuria nors savo funkcija. Akivaizdu, kad „kiemų tuštėjimo metas“ atėjo (juk jis atėjo?) atsiradus fizinių viešųjų erdvių konkurentui – simbolinei viešajai erdvei internete. Naujoji erdvė (kurią sunku pavadinti geresne ar blogesne – ji iš principo kitokia) jau nebegali būti vadinama „dalyvavimo“ erdve, kadangi dingsta pati dalyvavimo kategorija ir jos vietą užima atstovavimas.
Be abejo, būtasis laikas čia vartojamas greičiau sąlyginai; tuo norime pabrėžti faktą, jog dalyvavimo bendrija yra nutolusi į antrą planą ir – kas įdomu – yra tapusi savotišku opozicijos simboliu anonimiškai, individualistinei, atomizuotos globaliosios visuomenės gyvensenai.

Kažkodėl taip jau yra, kad žmogaus fantazija verčia jį tikėtis ir siekti to, kas viršija poreikį tiesiog palaikyti betarpišką egzistenciją. Fantazijos vedinas jis imasi kurti programinius gyvenimo modelius ne tik sau individualiai, bet ir bendruomenei bei – dar toliau – visuomenei (žr. Ferdinando Tönnieso koncepcijas  Gemeinschaft [„bendrija“, „bendruomenė“] ir Gesellschaft [„visuomenė“, „asociacija“]). Visuomenės vaizdinys aprėpia neapčiuopiamiausias žmonių bendrabūvio abstrakcijas ir, savo ruožtu, yra dažniausias kritikos objektas. Jei bendruomenėje tarpusavio ryšiai išreiškiami, regis, akivaizdžiais savitarpio, giminystės, draugystės principais, tai visuomenėje vyksta kur kas neapčiuopiamesni procesai. Savitarpiškumas visuomenėje praranda betarpiško bendravimo pobūdį ir tampa labai sąlygiškas, jei apskritai įmanomas, o bendrumas – numanomas, įsivaizduojamas ir projektuojamas į nepažįstamus žmones, kurių vien tik pats skaičius, nors ir ribotas, išeina už kasdienio suvokimo ribų.

Nepaisant fantazminės tokių bendrabūvio formų, kaip „nacija“, „tauta“ ir pan. prigimties, jos vis tik yra svarbiausios žmonių likimų valdytojos. Tiesa, joms neretai priskiriami „nežmoniškumo“, „antihumaniškumo” ir panašūs epitetai. Vienaip ar kitaip esame priversti suvokti, kad visuomenė – tai tas nematomas taisyklių, normų, išmokstamų vertybių ir simbolinių ryšių antstatas, kuriam palaikyti reikalingos visai ne simbolinės, o fizinės ir psichologinės (bendrai tariant – baigtinės) žmogaus jėgos. Tie, kas atsisako mokėti tokią vizuomenės fantazmo palaikymo kainą, imasi savo alternatyvių projektų, kuriuose bendrus sprendimus individualioms problemoms keičia individualiais (arba būtent bendruomeniniais) sprendimais bendroms problemoms (pvz., valstybinę sveikatos apsaugą keičia į etnomedicinos praktikas, socializavimąsi  miesto kultūroje – į alternatyvios gyvensenos bendruomenę atokiame gamtos kampelyje ir pan.).

Tiesa, kalbėti apie aktyvias, daugiau ar mažiau sąmoningai organizuotas ir į visuomenės užribį pasitraukusias bendrijas Lietuvos kontekste sunku. Daugiau tokių alternatyvia gyvensena ir kontrkultūrine pozicija pagrįstų bendrijų yra JAV, kur tam yra palankios sąlygos geografine ir istorine-kultūrine prasme. Pavyzdžiui, Lietuvoje kol kas nelengva įsivaizduoti tokią autsaiderių komuną, kaip The Mesa, kur žmonės, nebeturintys ką prarasti ar tiesiog nerandantys sau vietos konformistinėje visuomenėje, gyvena faktiškai už įstatymo ribų ir patys kuria bendrabūvio normas (arba viskas tiesiog vyksta spontaniškai ir neretai chaotiškai). Mūsų šalyje tiesiog fiziškai būtų sunku rasti vietą, kurios įstatymo galia nepasiektų dėl nepalankaus landšafto, ir kur būtų galima nuosekliai įgyvendinti alternatyvios bendruomeninės gyvensenos projektą ar bent jau įsteigti „laikinąją autonominę zoną“.

Mieste gi skvotų įkūrimo bandymus ir kitokias anarchistines praktikas iš kultūrinės erdvės išstūmė loftų klasteriai, kur bendrabūvis, vėlgi, remiasi vartojimu daug labiau nei dalyvavimu (net jei kalbame apie įvairius „nekomercinius“ daiktų turgelius ir panašias iniciatyvas). Šia prasme jos yra virtualios net nepaisant to, kad jų nariai susitinka ir bendrauja fiziškai. Prisiminus klasikinį fetišizmo apibrėžimą (žmonės bendrauja nebe tiesiogiai, o per daiktus), galima konstatuoti, kad dauguma dabartinių bendrijų Lietuvoje (ypač Vilniuje) yra iš esmės fetišistinės, nes jos „gamina“ ne idėjų, o prekių (tiek materialių, tiek įsivaizduojamų) mainus. Tai visgi nėra ta bendrija, apie kurią mes norime kalbėti ir kurios gimimą trokštame išvysti.

Ar yra kitokių scenarijų? Visų pirma, gyventi toliau nuo „meinstryminės“ visuomenės ir rekonstruoti istorinę ikimodernią baltų gyvenseną mėgina neopagonys-romuviečiai. Jie gyvena nuošaliose sodybose ir stengiasi nesinaudoti įprastais moderniosios visuomenės atributais. Tačiau ar yra įmanoma tokio pobūdžio bendrija be rekonstrukcijos elemento, gyvenanti pilnai dabartyje ir besinaudojanti visomis šios dabarties teikiamomis galimybėmis, bet vis tik kritiškai vertinanti jos apraiškas ir kurianti savą autonominę kultūrinę realybę iš pačios savo narių energijos?

Kažkas panašaus, atrodo, galėjo gimti Žeimių dvare, kur du ten gyvenantys menininkai buvo įkurę įsivaizduojamą Žeimių estetinės minties ir anonimiškumo technikumą – utopinį šiuolaikinio meno projektą, kuris turėjo tikros dalyvavimo bendrijos potencialą. Deja, pastarasis nebuvo išnaudotas iki galo, ir utopija liko tik… utopija.

Kartais bendrija beveik gimsta ten, kur žmonės susirenka kartu kokia nors proga vienoje patalpoje. Tai yra neprognozuojama, bet dažniausiai įvyksta tada, kai tie žmonės išsikalba/išsisemia iki ypatingo intelektualinio svaigulio būsenos. Tas jausmas yra su niekuo nesupainiojamas, bet kartu ir dažniausiai labai neilgalaikis. Tokį jausmą buvo galima patirti Šiauliuose vykusio festivalio „Virus 11“ konferencijos metu, kai, aplinkoje ir žiniasklaidoje siautėjant „kiaulių gripui“, ankštame rūsyje susirinkę žmonės diskutavo apie įvairias kultūrine infekcijas ir susijusius dalykus. Tai buvo kažkas be galo keista ir tuo pačiu beveik nepatogiai tikra. Norisi tikėti, kad užčiuopus šią būseną ir kažkokiu būdu pratęsus bei „užfiksavus“ ją, gali gimti ilgalaikė produktyvi bendrija, kuri pagaliau materializuos kažką, ko mes dar nesame regėję, ir ko labai ilgimės.

Bendrija – tai būdas dalyvauti pasaulyje, o bendrijos ilgesys – tai tuo pačiu ir paties pasaulio ilgesys. Pasaulio, kuriame žmogus gali atsisakyti ideologinių/visuomeninių fantazmų vardan kažkokio dar nepažinto buvimo kartu su…

Bendrijos gimimas (I d.)

Uzupis graffiti

Jei pastaruoju metu atidžiai stebėjote Lietuvos kultūros erdvę ar aktyviai joje dalyvavote, turėjote pastebėti, kad vis dažniau mąstoma apie bendrijų reiškinį, kuris pasirodo kalbose, idėjose ir projektuose vis kitu pavadinimu ir kitu pavidalu. Vėl prisimenamos komunos ir utopinės bendruomenės, įvairios pusiau legalios ir nelegalios pogrindinės erdvės ir veiklos (pavyzdžiui, Mirjam Wirz inicijuota renginių serija Flash Bar), „laikinosios autonominės zonos“ ir provincija kaip vieta „naujoms steigtims“. Vienos (įsivaizduojamos) bendrijos, nors iš pradžių ir atrodančios patrauklios bei turinčios daug potencialo, neišlaiko realybės testo ir savaime išnyksta. Kitos egzistuoja tik pokalbiuose ir niekada taip ir neįgyja apčiuopiamesnės formos. Trečios, atrodytų, sėkmingai gyvuoja, tačiau po kurio laiko tampa aišku, jog jų branduolys tėra inercija. Tačiau svarbiausia yra tai, kad egzistuoja akivaizdus, žmogiškas bendrijų poreikis, ir panašu, kad jis tik stiprės.

Gerai pagalvojus, visa tai galima buvo numatyti. Net jei nekreipiame dėmesio į dabartinę socioekonominę situaciją, neišvengiamai suvokiame ar bent jau nutuokiame, kad individualizmas ir nuolatinis bastūniškumas nebeveikia – pasikeitė ne tik pasaulis ir gyvenimo jame sąlygos, bet ir mes patys bei mūsų prioritetai. Mes imame permąstyti ir tokius, atrodytų, savaime suprantamus dalykus, kaip virtualūs socialiniai tinklai ir susiję „bendrumo palaikymo įrankiai“ – ar tai, kad juos įvaldėme, reiškia, jog žinome ir turime ką pasakyti vienas kitam? Aišku tik tai, kad pasakyti kažką vis tik norime.

Norisi kalbėti apie tai ne tik teoriškai ir atsietai, bet ir asmeniškai, nes šitie dalykai jau tapo ar tampa klausimais, kuriuos patys turime spręsti savo gyvenime. Taip pat norisi kalbėti apie bendrijas ir be vienareikšmiško politinio atspalvio – yra nemažai kitų kalbėtojų, kurie pirmiausia akcentuojančių būtent šį aspektą. Mums gi labiau rūpi bendresni dalykai. Kokia bendrija šiandien įmanoma? Tik toji Alphonso Lingio aprašyta „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“, gimstanti anapus kalbos ir kitų socialinių bendrumo mechanizmų, besiremianti tik mirtingumu kaip bendražmogiška kategorija, ar vis dėlto ir kalbanti bei veikianti, bendrais tikslais ir panašiomis vertybėmis susaistyta (bet anaiptol ne homogeniška) steigianti bendrija? Kur gimsta socialumas, ir kas tam tikrais atvejais trukdo jam gimti? Kodėl dažnai pasirenkamas nebylumas, o ne kalbėjimas? Kaip giliai socialus bendrijos gyvenimas gali ir turėtų persmelkti mūsų individualius gyvenimus?

Socialinis tinklas: kūrybingas anonimas vs normalizuotas avataras

Galima pradėti kad ir nuo internetinio socialinio tinklo pavyzdžio. Reiškinys, kuris dar prieš keletą metų buvo galybės potencialiai daugiakrypčių iniciatyvų stadijoje, dabar įgavo ne tik globalius mastelius, bet ir tapo unifikuotą vartotojų patirtį [unified user experience] atliepiančiu socializavimosi būdu be galo įvairioms žmonių grupėms. Socialinė tinklaveika [social networking], savo ruožtu, jau nebėra individualios savivokos ir sąveikavimo metodikos manifestacija, tai jau normalizacijai ir reglamentavimui pasiduodantis būvis, kuris verčia permąstyti bendravimo, bendrumo bei individualumo sampratas.

Apžvelgiant pirmąjį šio tūkstantmečio dešimtmetį, kuris sąlyginai sutampa su socialinių tinklų ir Web 2.0 geneze, negalima nepastebėti vis didesnio interneto vartotojų tapatinimosi su savo avatarais [avatars] tendencijos. Pirmosios interaktyvaus socialinio kontakto patirtys daugeliui vartotojų pažįstamos kaip anonimiškos – t. y., medijuotos niekuo su savo tikruoju referentu nesusijusio avataro: tai ir neasmeniniai slapyvardžiai [nicknames], ir klaidinanti informacija asmeniniuose profiliuose [personal profiles], ir, atitinkamai, nenuspėjamos bei įprastinėms bendravimo sampratoms iššūkį metančios interakcijos. Poreikis (būtent poreikis) likti anonimiškam simbolinėje erdvėje, naudotis virtualiosios terpės resursais pasitelkiant naujas, iki šiol neegzistavusias fikcijų kūrimo galimybes, be abejo, turi racijos, ir šios koncepcijos apraiškas galima aptikti, pavyzdžiui, J. Lennono ir Y. Ono 1969 metų performanse, kurio metu jie deklaravo absoliučios komunikacijos [total communication] idėją. Taigi, toks absoliučios komunikacijos būvis šiandien vis tik tapo įmanomas socialinio tinklo pavidalu, nes tam pagaliau atsirado, regis, idealiausi resursai – internetas.

Sąmoningas ir sistemingas nesitapatinimas su savo simboliniu reprezentantu šioje erdvėje mums suponuoja (mažų mažiausiai) vieną svarbų vaizdinį: tai nauja, savarankiška, naujas komunikavimo formas steigianti simbolinė realybė, kuri atsiranda tarp jos gyvavimą palaikančių dalyvių kaip sąmoningai suvokiamas tarpininkas. Identifikacijos joje vengiantis asmuo peržengia patį avataro kaip tikrojo, vienintelio „aš“ atstovo idėją ir žvelgia į socialines interakcijas internete kaip į kraštutinį fantazminės personos būvį su visu fantazminiu bei perversiniu turiniu, kuriuo ji neišvengiamai operuoja. Taigi, fiziniame pasaulyje funkcionuojantis asmuo lieka už anoniminio šydo, kuris, kaip maskuojantysis kombinezonas Richardo Linklaterio filme Neįžvelgiamas pasaulis [A Scanner Darkly] (2006), nuolat keičia savo pavidalus.

Ši anonimiškumo strategija skatina kurti naujus komunikavimo kodus, simbolines realybes, šiboletus, žaidimus, tačiau ji visiškai nepasiteisino susidūrusi su normalizavimo ir unifikavimo iššūkiais, atsiradusiais kartu su poreikiu integruoti internetines realybes į „neprijungtąsias“ [offline] socialines interakcijas. Šiame taške tapatinimasis su savo avataru, regis, tapo normalizuotos interakcijos sąlyga. Begalė žmonių staiga (prisiminkime, kokiais tempais išaugo Facebook vartotojų skaičius) aptiko save esančius bendrame tinkle, kuris įgalina juos bet kada susisiekti su bet kuo ir perduoti bet ką, tuo pačiu atsakant už interakciją savo tikrojo asmens vardu.

Globalus „normalizuotų avatarų“ sambūvis yra absoliučiai unikalus tuo, kaip jame funkcionuoja ir mutuoja asmeninės reprezentacijos. Čia galima imtis naujo rakurso ir vaizdingumo dėlei atlikti inversiją su McLuhano teze „medijos yra žmonių tęsiniai“ – tokiu atveju, ar ne mes patys esame tie aktyvų socialinį gyvenimą gyvenančių avatarų tęsiniai tikrovėje? Besinaudodami sąsajomis tinklaveikai nepastebime daugybės interakcijų, kurios vyksta jau be mūsų įsikišimo. Pačios sąsajos jau nebėra paprasti dariniai, skirti žmonėms komunikuoti su mašinomis. Jos tampa kompleksiškomis struktūromis, kurios tarpusavyje sąveikauja labiau, nei patys jas „vartojantys“ žmonės – štai čia galima aptikti tą techno-futuristinę baimę, jog netruks ateiti diena, kuomet ši sąveika ims dominuoti ir sąsajos taps savarankiškos. Ar tai nebus ta diena, kuomet mus reprezentuojantys avatarai iš tikrųjų „atgis“ ir – turėdami visus reikiamus duomenis apie mus, informaciją apie tarpusavio interakcijas – imsis savarankiško gyvenimo?

Šiapus ir anapus virtualybės

Taigi, šie klausimai tuo pačiu grąžina prie dichotomijos „šiapus/anapus socialinės medijos“ ir ragina pamąstyti apie pačios žmonių (ne jų avatarų) bendruomenės ribas, apie dalyvavimo bendrabūvyje pobūdžius. Aukščiau aptarto bendrabūvio medijuotose erdvėse palydovas – tavo paties dalyvavimo delegavimas avatarui. Šis manevras, savo ruožtu, istorijoje turi precedentų – pvz., Renesanso laikais Italijos bažnyčiose buvo populiarios dar gyvus šalies didikus reprezentuojančios natūralaus dydžio vaškinės „maldos lėlės“, kurios „melsdavosi“ šiems joje nesant: tai atvejai, kuomet situacijos pavidalas, jos „atrodymas“ tikroviška, bendruomenėje yra pripažįstamas kaip savaime pakankamas ir simboliškai motyvuotas.

Galima tarti, jog mūsų pačių avatarų formuojamos bendrijos mums yra dar nepažintos ir galbūt net svetimos, o realybės, atsirandančios nuolat papildant socialinėse interakcijose dalyvaujantį turinį, reikalauja naujų, dar neatsiradusių būdų kalbėti apie jas. Galbūt dėl to dažnas palydovas bendravimo, komentavimo, vertinimo įrankiais aprūpintose virtualiose iniciatyvose yra… dalyvių tyla?

Iš vienos pusės, socialinių interakcijų delegavimas avatarams atliepia sąmoningą mūsų siekiamybę perkelti šias interakcijas ir reiškinius į tikrovę, tuo pat metu suvokiant, kad toks veiksmas neįmanomas bent jau psichologiškai – internetinės bendrijos, kad ir kokios įvairios bebūtų, visuomet yra „sterilios“ žmogiškojo „neišbaigtumo“ ar tiesioginių frustracijų prasme, tuo tarpu tikrovėje viso to niekad negalime išvengti. Pavyzdžiui, užduokime paprasčiausią (ir ne kartą mintyse, be abejo, nuskambėjusį) klausimą: ar visi mūsų „draugai“ Facebook socialiniame tinkle yra mūsų draugai? Žinoma, suvokiame, kad čia jau reikalingos naujos kategorijos ir apibrėžtys, kad čia netinka įprastiniai bendravimo vaizdiniai.

Tačiau, kita vertus, socialinis tinklas internete jau be mūsų sąmoningų pastangų generuoja savotišką „perteklinę energiją“ savo iki galo neapčiuopiamomis, pasąmoninėmis, netyčinėmis interakcijomis tarp avatarų – ir visa tai akumuliuojasi jau nebe intelektualiai apmąstomų ir interpretuojamų asmeninių patirčių, o greičiau skaitmeninių, kompiuteriais apdorojamų duomenų pavidalu. Tokiu atveju atsakymas į klausimą „Kas pajėgus šiuos duomenis apdoroti?“ yra vienareikšmiškas: tikrai ne mes.

Taip pat pakankamai akivaizdus yra atsakymas į klausimą „Ar stipri, motyvuota, produktyvi bendrija gali gimti toje įprastinėje virtualios socialinės tinklaveikos formoje, kuri egzistuoja šiandien?“ – jis turėtų skambėti taip: vargu. Ir taip yra nepaisant fakto, kad visi instrumentai tam, atrodytų, yra (nors didelių abejonių kelia jau minėta tų instrumentų ir būdų apie juos mąstyti unifikacija). Reikia dar kartą pabrėžti, kad problema glūdi veikiau pačiame „gyvų“ dalyvių santykyje su savo tęsiniais socialiniuose tinkluose ir erdve, kurioje šie tęsiniai tarpsta. Vietoje to, kad būtų pilnai išnaudojamas tų naujųjų instrumentų potencialas (jau nekalbant apie poetišką, kūrybingą nelanksčių ir pernelyg unifikuojančių aspektų virtualiuose tinkluose „nulaužimą“ [hacking] bei kritiškos distancijos su savo avatarais išlaikymą), šiose erdvėse mes vis labiau esame linkę simuliuoti tą patį veiksmą, kurį sėkmingai atliekame ir kitur – tiesiog iš inercijos atsiliepiame į neartikuliuotą, daugiabalsį „pasaulio murmesį“, taip leisdami jam ir toliau nuolat generuoti patį save, plėstis į skaitmeninę begalybę.

Taigi, arba mes turime ieškoti visiškai kitokio (mažesnio, labiau susitelkusio, transgresyviu ir kritišku kūrybiškumu grįsto) virtualių bendruomenių modelio (kas tam tikromis formomis ir tam tikru mastu galbūt ir vyksta jau šiandien), arba/ir ieškoti gyvybingų ir produktyvių bendrijų gimimo vietos visai kitur. Sprendžiant iš to, ką šiandien kalba ir rašo daugelis žmonių, pirminis impulsas vis dažniau verčia juos ieškoti „tikrumo“ ir bendrumo anapus įvairių simbolinės reprezentacijos sistemų – interneto, televizijos, kartais net kino, literatūros ir kalbos apskritai. Tačiau, kaip jau rašėme kitur, mums atrodo, kad problemą kelia anaiptol ne pačios simbolinės realybės, o tai, kad vengiama arba nemokama kritiškai ir kūrybiškai jų preparuoti, tuo apnuoginant jų „netikrumą“ bei, atitinkamai, manifestuojant tai, kas iš tikrųjų vyksta mūsų gyvenime ir mūsų visuomenėje.

Fantazija? Taip, ačiū.

Kitaip tariant, tęsdami ir tikslindami ankstesniuose tekstuose pradėtą teminę liniją, mes teigiame, kad bendrijos – tiek šiapus, tiek anapus virtualios erdvės – gimsta būtent kolektyvinėse fantazijose, „bendrose realybėse“ [shared realities], fikcijose, nuo kurių yra nutolta per kritinį atstumą ir kuriomis yra operuojama sąmoningai. Šių kolektyvinių fiktyvių realybių gimdomi naratyvai būtent kaip steigiantis kūrybinis turinys (bet ne kaip apgaulinga ir dezorientuojanti „tikro daikto“ simuliacija) yra „įrašomi“ atgal į kitas tikrovėje tarpstančias simbolines realybes, jie sugrįžta į mūsų bendravimą ir tokiu būdu stimuliuoja atsinaujinimą, transformacijas ir produktyvias mutacijas.

Praktikoje visa tai nėra labai paprasta ir lengva. Žinome pavyzdžių, kai pradinė fantazija (stipri vizionieriška idėja, įsivaizduojama vieta ir pan.), veikianti kaip ašis, aplink kurią susiburia bendrijos nariai, vėliau dėl asmeninių priežasčių yra numarinama jos iniciatoriaus ar iniciatorių, todėl dezintegruojasi ir pati bendrija (be abejo, palankiomis aplinkybėmis jos buvę nariai gali suformuoti naują bendriją aplink kitą „centrą“). Tad viena svarbiausių problemų ir yra ši: kaip užtikrinti tai, kad nauja simbolinė realybė kaip bendrijos pagrindas vienodai „priklausytų“ (simboline ir intelektualine prasme) visiems šios bendrijos nariams ir netaptų „privačia fantazija“, kurią kontroliuoja tik vienas ar keli žmonės.

Imantis kalbėti apie fantaziją kaip apie steigiamąjį turinį, taip pat negalima pamiršti apie tai, jog anaiptol ne kiekviena fantazija gali palaikyti kūrybingą, nerepresinį bendruomeninį būvį; atributas, kuris orientuoja bendrabūvį, glūdi pačius individus subordinuojančiose vertybėse. Juk mes, vienaip ar kitaip, visuomet atskiriame mums artimas fantazijos apraiškas (tebūnie tai literatūros kūrinys, kinas, ar tas pats bendruomenę suburiantis vaizdinys) nuo nepriimtinų, atstumiančių, nepasitenkinimą keliančių – nors visa tai, galų gale, tėra „tik“ fantazija, kaukė. Vertybės nurodo, kaip tokie įsivaizduojami vaizdiniai referuoja į asmeninius potyrius, kaip jie įprasmina mūsų pasąmoninį turinį ir kaip manifestuoja/represuoja patį žmogiškumo supratimą.

Antroje šio esė dalyje imsimės bendrijos anapus virtualybės ir bandysime paanalizuoti, kokie bendrijos modeliai įmanomi mūsų kultūriniame kontekste, kokias bendrijas galime matyti utopijose ir praktikoje, palyginsime su jau egzistuojančiais pavyzdžiais JAV bei kitur.

Nuotrauka viršuje – Evaldo Liutkaus.

Sveiki atvykę į savo karasą, arba Kažkas tikrai įvyks

kates_lopsys

Žodžiai yra problematiški. Pats kalbėjimas yra komplikuotas reikalas. Jacquesas Lacanas vienoje savo TV paskaitų 8-jame dešimtmetyje pasakė: „Je dis toujours la verite: pas toute…“ – aš visada kalbu tiesą, bet ne visą. Pasakyti visos tiesos mes negalime dėl materialių priežasčių: neturime tiek daug žodžių, o ir jų reikšmių skaičius ribotas. Tačiau, nepaisant to, nuolat yra ištariamas „tačiau“ ir toji „tiesa“ vis tik bandoma išsakyti – kaskart vis kitokia, bet ne mažiau svari. Kaskart to imasi vis nauja karta. Šįkart eilė atėjo ir mūsų kartai.

Pirmiausia išsiaiškinkime, kas gi tie „mes“ ir kas toji „karta“? Iš pažiūros tą sunku suprasti, bet lengva nujausti („Трудно понять, легко догадаться“ – dainavo „5nizza“). Kuo daugiau mąstome apie tai, kas suformuoja atskirą ir savo vidinį bendrumą suvokiančią kultūrinę kartą, tuo sunkiau surasti ir įtikinamai apibrėžti svarbiausią siejantį elementą. Panašus amžius dar nebūtinai garantuoja ideologinį, psichologinį ir kultūrinį panašumą. Bendras gyvenamas laikotarpis? Bet vieni jį jaučia ir įsisavina vienaip, kiti – visiškai kitaip. Gali atrodyti, kad turime pakankamai didelį sau artimų bendraamžių žmonių ratą, kurį sutvirtina bendras tapatybės jausmas, tačiau vieną dieną staiga pastebime milžiniškus skirtumus, verčiančius suabejoti pačia „kartos“ kategorija.

Ir vis dėlto galima pakankamai tvirtai pasakyti, kad aktyvi ir sąmoninga karta, jei ji apskritai egzistuoja, gimsta būtent kalbėjime – tiek apie save pačią, tiek apie savo gyvenamą aplinką. Ir būtent šis kalbėjimas, kad ir koks ribotas bebūtų, parodo, ar ši konkreti karta yra gyvybinga ir turinti teisę į individualų balsą.

– Jurijau, gali priminti, kaip Kurto Vonneguto romane „Katės lopšys“ skamba toji frazė apie karasą?

– Kodėl ją prisiminei? Lietuviškame vertime ji skamba taip:

Jeigu pastebėsi, kad be jokios logiškos priežasties tavo gyvenimas persipynęs su kažkieno kito, – rašo Bokononas, – galimas daiktas, tas žmogus yra iš tavo karaso.

– Taip, būtent – persipynęs. Prisiminiau, nes pagalvojau, ar žodžiu „karta“ tikrai galima apibūdinti tai, ką mes čia norime apibūdinti. Kartos sąvoka, be savo istorinių implikacijų, turi ir kažką biologiško, kažkokį papildomą dėmenį, kuris leidžia pavadinti „viena karta“ ir artimus draugus, ir visiškai nesusijusius, nors ir bendraamžius žmones. Kai sakau „karta“, galvoju apie tikslumą, bet ir atstumą. Ar tau Vonneguto karasas nėra kažkas neapibrėžto, bet tuo pačiu ir įtraukiančio? Kažkas, kas neįvyksta be tavo dalyvavimo?

– Trumpame Bokonono pasaže yra du „svorio centrai“ – tai tavo pabrėžtas dalyvis „persipynęs“ ir busimojo laiko veiksmažodis „pastebėsi“. Taigi, taip – karasas pradeda egzistuoti kaip tau asmeniškai aktualus reiškinys tada, kai pastebi tą „persipynimą“. Be abejo, ta aplinkybė, kad jis pasireiškia kaip kažkas neturinčio logiškos priežasties, yra taip pat labai svarbi. Ji nurodo ne tiek į misticizmą, kiek į tai, kas karasas nėra. Reikia prisiminti tai, kad „Katės lopšyje“ Vonnegutas naudoja ir grandfaliono – netikro karaso – sąvoką. Grandfalionai yra politinės partijos, etninės grupės, interneto bendruomenės, institucijos ir kiti dariniai, iš pirmo žvilgsnio turintys tvirtą „logišką“ pagrindą, bet iš tikrųjų esantys tik „tai, kas lieka, kai numauni žievelę balionui“. Iš esmės ta formali „karta“, kurią apibrėžia daugiausia sociologiniai parametrai, taip pat yra grandfalionas, tariama bendrija, kurios pavieniai nariai iš tiesų turi mažai ką bendro, nėra „persipynę“. Tuo tarpu karaso tinklai, nors ir turi visiems nariams bendrą tikslą, yra žymiai sunkiau simbolizuojami. Vis dėlto, pastebėdami Bokonono aprašytus simptomus ir suvokdami, kad tai yra kažkas svarbaus, mes dairomės aplinkui ir stengiamės pamatyti, kur driekiasi mūsų karaso teritorija, o kur nėra net jo pėdsakų. Ir bandome apie tai kalbėti.

„Kas, kam, kur, kaip, apie ką ir kodėl kalba?“ – dairymasis aplink mums prasideda būtent nuo šių klausimų. Absoliutus visa ko medijavimas mūsų gyvenimuose verčia reflektuoti būtent taip – kvestionuojant kiekvieną realybę taip, kaip niekas to nedarydavo iki šiol. Kodėl? Nes seniau nebuvo interneto. Ir tokių techno-tempų. Ir globalių PR kampanijų. Ir virtualiųjų realybių. Ir teorijų apie visa tai. Ir taip toliau. „Kas man ten apie tai kalba ir kodėl?“ – orientacinis klausimų paketas virtualybės kaubojams/ėms, tau ir man.

Keistas laikmetis tas XXI a. pirmasis dešimtmetis. Jame daug įdomių dalykų. Ir net nebūtina kelti kojos iš Lietuvos, kad tai pamatytume – čia kalbame tiems, kas kalba šia kalba. Yra žmonių, kurie viską, kas Lietuvos kultūroje atsirado po 90-ųjų, sarkastiškai įvardina kaip, pvz., „visos tos medijos“ ir yra nenusiteikę diskutuoti apie tai. Yra žmonių, kurie įvairiausiais sumetimais operuoja tokiomis batalinėmis sąvokomis, kaip „amžinosios vertybės“. Yra kultūros veikėjų, kurie neturi mobiliųjų telefonų ir savo atžalų prašo, kad šie už juos patikrintų elektroninį paštą, bet tuo pačiu nestokoja kompetencijos kalbėdami apie „visą tą šiuolaikinį meną“ (neseniai per LRT nugirsta ir kita versija: „tas vadinamasis kontemporare menas“). Bet štai yra ir daugybė tokių, kurie visa tai stebi. Na, žinoma, dabar tik stebėti neįmanoma – jie tuo pačiu ir dalyvauja. Tačiau tai žmonės, kurių neapleidžia keistas pojūtis, jog gyvename masiškai neišnaudojamų galimybių terpėse. Galimybių kalbėti. Galimybių kvestionuoti. Galimybių aptikti save visose tose medijuojamo gyvenimo apraiškose, kurios bando įtikinti savo tikroviškumu.

Jei pastarąją žmonių grupę suvoksime kaip atskirą karasą, dar tik pradedantį pažintį su pačiu savimi, galime mėginti nupiešti jo „portretą“. Be abejo, tai bus tik eskizas, bet dabar yra pats laikas pradėti. Ne dėl abstraktaus smalsumo, bet turint visiškai konkretų tikslą – paskatinti šiuos žmones pamatyti, kad jų gyvenimai iš tiesų yra persipynę, ir sukurti įsivaizduojamą, bet labai reikšmingą vietą, kurioje šis bendrumas bus aktyviai suvokiamas – vietą, kur bus galima be dvejonių pasakyti: „Sveiki atvykę į savo karasą.“ Šito nereikėtų suvokti vien metafiziškai – priešingai, šis suvokimas turi kasdienę praktinę reikšmę. Mes, šio karaso nariai, esame tie, kurie kurs savo laikmečio ir savo pačių aktualiąją realybę, ir kur kas geriau būtų tai daryti kartu, atkreipiant dėmesį į vienas kito iniciatyvas, prisidedant prie spontaniškos, neinstitucinės, atviros kultūros reiškinių gimimo. Tai yra alternatyva jau esamų nelanksčių institucijų ar kitų karasų atstovų simbolinės legitimacijos siekimui, kurio liūdnas pasekmes mes, deja, dažnai matome savo aplinkoje ir savo pačių gyvenime.

Grįžtant prie labai svarbios medijuotos realybės ir fikcijų temos, reikia pasakyti, kad mūsų karaso nariai neįsivaizduoja savo kasdienybės be medijavimo instrumentarijaus, tačiau yra linkę visuomet abejoti ir nepasitikėti juo iki galo. Tik tokio nuolatinio konflikto sąlygomis šioje srityje ir gali gimti kažkas vertingo. Mums nereikia medijuotų fikcijų, kurios atlieka tik „terapinę“ apgaulingo juslių masažo funkciją, neskatindamos jokios kritinės refleksijos. Mes nebenorime būti virtualiuose socialiniuose tinkluose tam, kad viso labo keistumėmės tarpusavyje neįpareigojančiais turinio fragmentais ir taip nuolat plėstume gundančio nereikšmingumo teritoriją. Deja, šiuo metu vienintelė esminė šių terpių tendencija yra slopinti tikrai gyvybingus, provokuojančius signalus iš aplinkos ir nuolat nuraminti vartotojus: niekas esminio tikrai neįvyks.

– Tomai, o kokia turi būti fikcija, kad ji ne tik atvirai pasakytų mums, kas iš tikrųjų vyksta aplink mus, bet ir veiktų kaip įvykio pažadas? Ir kokie toje fikcijoje turėtume būti mes? Juk visai be fikcijos mes nebegalime gyventi.

– Pats terminas „fikcija“ iš pažiūros velka paskui save panašų neigiamų konotacijų šleifą, kaip ir „propaganda“ bei „manipuliacija“. Tačiau pravartu atidžiau įsižiūrėti į mus motyvuojančius, mąstyti skatinančius reiškinius ir nepasiduoti instinktyviam norui fikciją tuojau pat priskirti „netiesos“ kategorijai. Fikcijomis galima pavadinti faktiškai bet kokią manipuliaciją patirtimi, o ideologinį manipuliacijų poveikį bei šio poveikio metodiką galime pavadinti propaganda – ir visa tai mus supa nuolat. Tačiau mes juk suvokiame, kad problema atsiranda, kuomet fikcija, vietoje to, kad aiškiai deklaruotų savo dirbtinumą, įgauna apgaulingai į tikrovę panašias formas.

Vaizdingu skirtingų fikcijų pavyzdžiu galėtų būti klasikinė, neskaitmeninė animacija ir dabartinės kompiuterinės animacijos produkcija. Net vizualiosios kultūros studijomis neužsiimantis žmogus suvokia, jog kokybinė tendencija kurti vis realistiškesnes patirtis animacijoje yra kažkas a priori savaime suprantama ir su kuo galima tapatinti technologinį vystymąsi apskritai. Tačiau ar be šio „savaime suprantamo“ veržimosi realizmo link yra dar ir kitų galimų trajektorijų? Ir galbūt jos turi visiškai kitą logiką? Pavyzdžiui, tiems iš mūsų, kas gimė dar tarybiniais laikais (taip, dauguma), labai gerai žinomas „tarybinių multikų“ terminas. Tai kažkas, kas yra kur kas mažiau realistiška antropomorfizmo ir garso bei vaizdo efektų prasme, tačiau, nepaisant to, fokusas įvyksta ir ašara išspaudžiama.

„Nerealistinės fikcijos“ galia, be abejo, slypi ne jos mimetiniame sluoksnyje. Tai kažkas, kas yra įkrauta simboliniu turiniu, kuris turi būti apdorotas „viduje“. Jei antropomorfinė tendencija ir hiperrealizmas technologijose apskritai yra išorinės raidos padariniai, tuomet „nerealistinė fikcija“ yra labiau vidinės raidos stimuliatorius, o jos objektas yra ne antropomorfiškas robotas ir net ne kitas žmogus, o tu pats. Kai fikcija siekia maksimaliai priartėti prie autentiškos patirties ir kone perimti jos vietą (pavyzdžiui antropomorfinėje robotikoje), tuomet pažanga (nebūtina šį žodį suvokti senamadiškai) kuriama paties žmogaus išorėje nuo jo nepriklausančio objekto pavidalu. Jei tokios fikcijos vektoriaus kryptis – „tikrovės link“, tuomet šis jos judesys yra pasmerktas būti amžinu ir niekad nepasiekiančiu tikslo. Žinoma, gali išaušti diena, kuomet interakcija su antropomorfišku androidu galiausiai prilygs dviejų gyvų žmonių bendravimo patirčiai – ir šis siekis jau daugiau nei pusę šimtmečio katalizuoja didžiulius technologinės raidos šuolius, – tačiau kas tokiu atveju pasikeis pačiame žmoguje? Ar tai yra aiškiai suvoktas tikslas?

Mes, sukinėdamiesi ratais, vis grįžtame prie žmogaus, kuris vis tik naudojasi fikcijomis kaip psichologinės navigacijos ir savęs suvokimo įranga.

– Ar atsimeni, ką Andre Bazinas, pats faktiškai būdamas kinematografinio realizmo „kardinolu“, sakė apie siekį visiškai tobulai imituoti tikrovę kino juostoje? Kinas yra pajėgus atskleisti kažkokias svarbias mūsų gyvenimo savybes tiek, kiek jis išlieka su gyvenimu pilnai nesusitapatinančia meno forma. Galime pratęsti: tas dėsnis galioja ir bet kuriam kitam fikcijos „formatui“ – nuo „Pietų parko“ animacijos iki „Facebook“ tinklo. Jei fikcija pretenduoja į pirminės tikrovės vietą („Facebook“ atveju – tai komunikavimo ir dalyvavimo iliuzijos) ir jai beveik pavyksta mus apgauti, visų pirma pati fikcija praranda savo prasmę kaip meno forma (ar, kaip tu sakai, savęs suvokimo įranga). Tačiau tada ir tikrovė kaip nepakeičiamas dalykas taip pat praranda savo prasmę ir kontūrus – bent jau dezorientuotų fikcijos „vartotojų“ sąmonėje.

Juk tie „vartotojai“ mums ir yra svarbiausias elementas, ar ne? Kalbėdami apie „netikroviškus“, mūsų neapgaunančius animacinius personažus, iš esmės kalbame apie tinkamą psichologinę distanciją. Apie tą pačią sveiką distanciją turėtume kalbėti ir tuomet, kai nukreipiame žvilgsnį į naujesnes fikcijos formas, kuriose personažais tampame mes patys – tuos pačius socialinius tinklus, tinklaraščius, internetines komentavimo sistemas. Kuomet žmogus, kuriantis savo virtualią fikcinę tapatybę, suvokia, kad „ten“ jau nebėra visiškai tas pats jis, kuris vaikšto, valgo, miega ir kalba „čia“, ir sugeba kūrybiškai pasinaudoti tuo skirtumu distancijuodamasis nuo savo nevirtualaus „aš“ su visomis jo jautriomis subtilybėmis, fikcija tampa produktyvia, o ne destruktyvia. Tai, ką mes su tavimi mėginame daryti savo tinklaraštyje – fikcinio Ilfo ir Petrovo Huculų vardo palapinių miestelio metraštyje (http://ilfandpetrov.wordpress.com), o kiti mūsų karaso nariai daro savo projektuose, ir yra tai, apie ką kalba Bazinas – produktyvi „netikra“ fikcija, pasakanti apie mūsų dabartinį gyvenimą daugiau, nei ta daugybė fantazmų, kurie mums kasdien pateikiami kaip „tikras daiktas“.

Fikcija įgyja konstruktyvią galią, kai yra atpažįstama ir įvardinama kaip tokia. Lygiai ta pati dinamika veikia ir fikcijos pusseserės – atminties – atveju. Atmintis tampa aktyviu steigiančiu elementu tada, kai yra atpažįstama ir reflektuojama. Atsimenami ir neatsimenami dalykai vienija ir atskiria žmones. Aktualizuota ir aktyvuota atmintis yra kertinis to karaso, apie kurį mes čia kalbame, akmuo. Kitaip tariant, tai, kas tu esi, yra tai, ką tu atsimeni. Pasitelkus psichoanalizę ir įvedus pasąmonės dimensiją, galima praplėsti šią formulę ir pridurti: tu esi tai, ką atsimeni, ir tai, ką pamiršai (bet kas vis dar persekioja tave represuotu pavidalu).

Pavyzdžiui, tie, kas gimė 8-ojo dešimtmečio pabaigoje – 9-tojo dešimtmečio viduryje (įskaitant ir mus), šiame atminties aptarime užima specifinę vietą. Tai žmonės, kurių vaikystė atsidūrė tarybinėje santvarkoje, o branda įvyko jau po nepriklausomybės atgavimo – tie, kas dar nespėjo pabūti komjaunuoliais, netarnavo tarybinėje armijoje, nerašinėjo ant sienų „RED ARMY GO HOME“… Tačiau jie prisimena daugybę to laikotarpio kultūrinių atributų, kurie jų biografijose užima ypatingą vietą, nes tai buvo ankstyvojo gyvenimo, vaikystės patirtys. Tokiems žmonėms pakankamai gerai suvokiamos visos to laikotarpio subtilybės – pradedant politinformacija ir baigiant deficitu. Paprastai visi jie supranta rusiškai. Viena vertus, tokia atmintis efektyviai neleidžia laikyti dabarties nekintančia duotybe ideologine prasme, o kita vertus – verčia nuolat permąstyti ideologijos vietą savo patirtyse apskritai.

Kitaip sakant, tikriausiai būtent „ašinė“ lūžio patirtis verčia mus tiek nuolat (kad ir nesąmoningai) ieškoti plyšių tame, kas mums pateikiama kaip galutinės tiesos ar „savaime suprantami dalykai“, tiek nepasitikėti savo pačių (nors dažnai ne be išorinės įtakos) kuriamomis trokštamo stabilumo iliuzijomis ir komforto zonomis. Mūsų karaso žmogus dažnai nesupranta, kodėl pasaulis jam piešiamas taip schematiškai ir kodėl norima, kad mes patikėtume, jog šis toks ir yra. Kartais jis taip pat nesupranta, kodėl jam kažko trūksta, kai, atrodytų, visko pakanka. Tačiau jis tikrai žino viena: niekas nėra savaime suprantama, nereflektuotina, represuotina ir neverta dėmesio – nei tai, ką jis atsimena, nei tai, ką jis mato aplinkui, nei tai, kas jį kamuoja. Galbūt tai būtent jo atsimenamas deficitas iš tarybinių laikų yra perkeliamas į dabartį (ir iš ekonominės sistemos į asmeninę aplinkos vertinimo sistemą) ir skatina jį vertinti įvairiausius dalykus kaip vienetinius, deficitinius, vertus „stovėjimo“ jų suvokimo – ir, neišvengiamai, – atsiminimo „eilėje“.

Vienas iš tokių vienetinių dalykų yra vieta – kategorija, su kuria mūsų karasas turi labai ypatingą santykį. Kiekviena konkreti vieta mums yra kažkas daugiau, nei tiesiog vienas iš daugelio homogeniškų taškų žemėlapyje – ir čia mes kalbame ne tik apie pasaulio sostines, bet ir, tarkime, Lietuvos provinciją/as. Išeities tašku čia gali pasitarnauti sena, dar iš romėnų mitologijos atėjusi genius loci – „vietos dvasios“ – idėja. Tai, ką ji reiškia, lengviau nujausti, nei suprasti – taip pat, kaip ir su kartos sąvoka. Pernelyg nenuklystant į detales galima daryti prielaidą, kad kiekviena lokacija turi tam tikrą tik jai būdingą psichoemocinį krūvį ir jis ilgainiui tampa dominuojančiu lokacijos atributu, o žmonės – jo nešėjais, psichoemocinės programos „vykdytojais“. Geriausias būdas pajusti tokio fenomeno egzistavimą – tai psichogeografinė kelionė, kurios metu registruojamos asmeninės psichoemocinės patirtys patenkant iš vienos vietos į kitą. Tokį psichogeografinį klajoklį galima prilyginti patefono adatėlei, grojančiai specifinių vietų vibracijas. Tačiau tai anaiptol nėra individualistinės, asocialios patirtys – jos yra komunikuojamos ir turi didelę vienijančią galią. Tai galima pavadinti įvairiai – „pažintimi su vieta“, „ryšiu su žeme“ ar panašiai, tačiau pirminis impulsas psichogeografinėms patirtims, visų pirma, yra siekis aptikti save ne tik konkrečiose vietose, bet ir tarp atitinkamu būdu tas vietas išgyvenančių kitų tokių, kaip tu. Taigi, kai iškyla pasirinkimo tarp komforto ir autentikos klausimas, mūsų karasas paprastai teikia pirmenybę psichogeografinių patirčių spektro plėtimui ir renkasi kelionę į miesto/provincijos užkaborį. Tokiam pasirinkimui dažnai reikia ir drąsos – ypač, kai priimamas sprendimas pakeisti gyvenamąją vietą dėl psichogeografinių priežasčių.

– Jurijau, tu niekad negalvojai apie išvykimą iš Lietuvos?

– Kažkada galvojau – tai buvo seniai, kai atrodė, kad visa, kas gali būti įdomu, yra „ten“, o Lietuva yra pakankamai blanki ir niekuo nustebinti negalinti vieta. Kitaip tariant, tada, kai aš dar nežinojau daugybės čia manęs laukusių maršrutų ir nesupratau, kokiais būdais pati ši vieta susieja mane su mano asmenine atmintimi, kolektyvine atmintimi ir daugeliu kitų čia gyvenančių žmonių. Negaliu nepastebėti, kad daugelis išvykusių mano draugų ir pažįstamų šį ryšį prarado, o „ten“, bent jau kol kas, dar nesukūrė naujo. Anaiptol nesiruošiu fundamentalistiškai tvirtinti, kad žmogus turi numirti ten, kur gimė – paprasčiausiai suvokiu, kad vieta man ir mano karaso nariams nėra kažkas, ką galima be perstojo keisti be tam tikro psichologinio diskomforto ir atitinkamų pasekmių. Jei trokštame teigiamo grįžtamojo ryšio iš vietos, kurioje esame (kad ir kur ji bebūtų), turime suvokti, kad ji reikalauja mūsų dėmesio ir pastangų. Todėl aš, kaip ir kiti iš mano karaso, kol kas esu linkęs investuoti savo dėmesį būtent į šią vietą ir laukti. Tačiau… laukti ko?

– Laukimas pateisinamas tik tada, jei yra įvykio pažadas – priešingu atveju vyksta tiesiog nuolatinis dabarties atidėliojimas. Ir dažnai atrodo, kad šis pažadas tiesiog tvyro ore – tai tas su niekuo nesupainiojamas pažadas, kad kažkas tikrai įvyks.