Author Archives: Edgaras Gerasimovičius

Straipsnio autorius:
Edgaras Gerasimovičius - dailėtyrininkas, ŠMC parodų koordinatorius

„THOMAS“. Pokalbis su Augustu Serapinu

serapinas

Augustas Serapinas – Vilniuje gyvenantis menininkas, savo įvietintais kūriniais nagrinėjantis viešumo ir paslapties ekonomijos, pogrindžio bendruomenių ir juodosios rinkos temas. Serapinas šiemet buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Metų debiuto premija, nors menininko kūryba pastaraisiais metais buvo išsamiau pristatyta užsienyje, nei Lietuvoje. Tai ir paskatino pasikalbėti apie kelis ryškesnius Serapino projektus: „The Gardens“ organizuotą parodą galerijoje „BWA Warszava“, rezidenciją „Dom Kereta“ Varšuvoje bei kūrinį „Georges“, menininko sukurtą Šiuolaikinio meno muziejui Antverpene („MuHKA“) šių metų vasarą.

Pirma apie parodą „Jakubowska 16/3 – Jakubowska 16/3“ galerijoje „BWA Warszava“. Mano galva, ji gerai atskleidžia tavo kūrybos strategiją – išprovokuoti pačią instituciją parodyti tai, ką ji įprastai slepia nuo žiūrovo akių, bet kas esmiškai lemia jos veiklą ir identitetą. Tokios idėjos principas gali pasirodyti artimas meno institucijos kritikai ir, kiek žinau, šiai parodai buvo iškilusi reali grėsmė neįvykti. Nors užsispyrimas taip gali neturėti nieko bendro su kritika. Papasakok apie šios parodos sumanymą ir eigą.

Kritika mano kūriniuose atsiranda per jungtį su lokaliais procesais. Kritika mene savaime nėra vertybė. Aišku, jei tai daroma meistriškai, ir nėra kritika vardan kritikos, niekada neturėsiu nieko prieš.

Galerijoje „BWA Warszava“ gavosi labai įtempta situacija. Iš vienos pusės viskas buvo puiku. Galerija įsikūrusi viename iš nedaugelio po antro pasaulinio karo išlikusių namų. Tai tarpukario statybos, keturių aukštų pastatas, kurio savininkas sumanė jį nuomoti galerijoms. Atvykęs apsidairyti sužinojau, kad tame pastate, antrame aukšte, tarp dviejų galerijų, gyvena senbuvis, kurio naujasis namo savininkas niekaip nesugeba iškraustyti.  Nusprendžiau nueiti pas jį. Nuo to viskas prasidėjo, visa paroda pradėjo rutuliotis aplink tą žmogų. Pradėjau filmuoti mūsų pokalbius mobiliuoju telefonu, klausdavau jo rusiškai, o jis atsakydavo man lenkiškai. Gerai nemokėjom vienas kito kalbos, bet susidraugavom. Jis daug papasakojo apie namo istoriją, savininką, gyvenimą tarp dviejų galerijų. Aprodė savo butą, kuris kardinaliai skyrėsi nuo parodinės erdvės, kurioje turėjau dirbti. Jis pasakojo, kad po karo nauja valdžia šį namą perėmė iš privačių rankų ir skyrė butus karininkų šeimoms. Pirmasis įsikraustė jo tėvas, kuris susinešė visus name likusius baldus pas save į butą. Tarp alaus bambalių, vaistų ir knygų tie baldai – antikvariniai stalai ir kėdės – stovėjo iki šiol. Jis buvo žurnalistas, dabar jau išėjęs į pensiją, gimęs ir užaugęs šiame name. Susitariau su juo ir pasiskolinau keletą daiktų iš jo kambario, esančių tiesiai virš mano ekspozicinės erdvės. Daiktus padėjau tose pačiose vietose, tik aukštu žemiau. Tarp daiktų buvo ir televizorius, per kurį norėjau parodyti nufilmuotus mūsų pokalbius. Galeristai kažkodėl nusprendė parodyti šį videoįrašą ir namo savininkui. Šis kategoriškai uždraudė jį rodyti viešai parodoje, esą ten yra atskleidžiama jam nepalanki informacija. Galeristai paprašė manęs iškirpti kelis epizodus. Aš atsisakiau, pasakiau, kad arba viskas parodoma, arba aš nedalyvauju. Galerijai buvo iškilus dilema: arba jie parodo mano video ir netenka erdvės, arba paroda neįvyksta. Jie labai dvejojo, bandė visaip išsisukti. Galiausiai jiems pavyko kažkaip įtikinti namo savininką dėl mano video. Tuo viskas ir pasibaigė, paroda įvyko, niekas apie užkulisius nesužinojo. Atsiradęs santykis su namo gyventoju man buvo daug svarbesnis, nei santykis su galeristais.

1 bwa warszawa IMG_0250

Rezidencijoje tu susidomėjai turgumi. Šis kūrinys išskirtinis tavo kūryboje, nes dažniausiai tu dirbi su meno institucijomis, jų ekspozicinėmis erdvėmis. Bet šiuo atveju tu išėjai iš parodinės erdvės į gyvą socialinį darinį. Kokios idėjos motyvavo tave šiam kūrybinio konteksto pakeitimui? Papasakok, kaip mezgėsi santykiai su vietiniais?

Aš visada žiūriu į institucijas per žmones, jų sąveiką su aplinka. Skirtingi charakterių tipai formuoja skirtingą vidinį mikroklimatą, kuris pradeda matytis ne tik žmonių tarpusavio santykiuose, bet ir daiktų judėjime. Neseniai mačiau vieną moteriškę; ofise jos niekas nemėgo dėl tam tikrų būdo savybių, jos darbo vieta atrodė kaip neprieinama tvirtovė – apsistačiusi tais aplankais, keli monitoriai, spausdintuvas… Atrodo, aklina siena, bet kai įsižiūri, pamatai kelias „angas“, pro kurias retkarčiais šmėsteli jos žlugdantis žvilgsnis. Visur, kur yra žmonės, tam tikri dalykai rutuliojasi panašiu principu. Tuo ir yra panašūs turgus ir galerija. Meno institucijose man ypač įdomu tai, kaip žmonių sąveika formuoja žiūrovui nematomos institucijos dalies vidinę dinamiką, kaip ji pradeda veikti interjerą, architektūrą, o kartais net pačias parodas. Turguje vyksta tokie pat procesai, tik kontekstas yra visai kitas. Meno institucijoje mano susidomėjimas aplinka ir žmonėmis savaime tampa meno kūriniu dėl konteksto, tuo tarpu turguje mano veikla yra orientuota į meno kontekstą, bet nebūtinai tampa meno kūriniu aplinkiniams.

Varšuvos turgus mane patraukė savo eklektiškumu. Pasirinkau šią vietą, nes ji akivaizdžiai gyvena daugialypį socialinį gyvenimą. Žinojau, kad ten yra išlikęs komunistų laikais įrengtas   gėjų klubas, kurio įėjimas yra per veidrodį, tiksliau, per veidrodines duris. Klubas yra tarnybinėse patalpose, tik žinantis tikslią vietą žmogus galėtų bandyti į jį patekti. Žinant tai žiūrėjimo kampas būnant turguje šiek tiek pasikeičia. Retkarčiais pradėjau pastebėti šmėstelinčius tos senosios kartos gėjų atstovus. Įsivaizduok tą turgaus šurmulį: kažkas ginčijasi dėl žuvies, kažkas bando nelegaliai parduoti mobilų telefoną ir panašiai. Tuo tarpu tu stovi kažkur šone ir net būdamas apsauginis prižiūri savo kišenes, stebi žmones ir netikėtai pastebi vieną pagyvenusią moterį su chemine šukuosena ir didele kumpa nosim. Dar kartą pasižiūrėjęs supranti, kad ten gal ne moteris, gal vyras? Sudvejoji, nori dar kartą žvilgtelėti, bet ji jau dingusi. Viskas įvyksta per akimirką, atrodo, tas turgaus šurmulys kelioms sekundėms tampa improvizuotu spektakliu, kuriame pats dalyvauji, bet negali suprasti savo rolės, tiesiog stovi be žado. O kai atsitokėji, vėl girdi tą patį šurmulį ir pradedi dvejoti, ar tikrai tai, ką matei, įvyko iš tiesų. Jei net dirbdamas apsauginiu likau stebėtoju, vis dėlto buvau privilegijuotas stebėtojas. Šioje vietoje akivaizdžiai jungiasi kelios socialinės sferos, vienas kitą gudriai pridengdamos, ir ši slėpimo ir dengimo sistema yra pakankamai išvystyta ir kūrybinga, kad apie ją galima būtų kalbėti meno kontekste.

Apskritai, tu kaip nors dokumentavai įvykius, kurie tau nutiko dirbant apsauginiu šiame turguje?

Budėdamas ir vaikštinėdamas po turgų pas vieną pardavėją pamačiau paveikslėlį. Tai buvo holograma. Iš vienos pusės matėsi pusnuogė moteris, iš kitos – padrikai išdėstyti Eifelio bokšto, senovinio dvaro ir prabangaus automobilio vaizdai. Paveikslėlį pakabinau apsauginių persirengimo kambaryje. Po šio įvykio pajutau, kad jie mane priėmė į savo ratą. Kol tas paveikslėlis kabės, turbūt jie mane ir prisimins.

IMG_0249

Man atrodo, kad tau svarbiau yra pats įsibrovimo į jau esamą sistemą procesas, o ne baigtinis rezultatas. Bet tavo kūriniai nėra tik santykių mezgimas, tu galiausiai eksponuoji objektus, susijusius su šiais santykiais. Papasakok apie jų organizavimą. Žinai, šachmatų figūrų išvaizda nekeičia žaidimo taisyklių ir nelemia žaidėjo strategijų ir veiksmų. Ar sutiktum su manim? Nors, mano galva, atsitiktinumas taip pat svarbus tavo kūryboje.

Aplinka, architektūra, žmonės, medžiagos, funkcionalumas, atsitiktinumus, būdai dalintis savo kūriniais, procesualumas – tai tikriausiai būtų tos sąvokos, kurios apibūdina mano kūrybą, ir kurias nuolat bandau užpildyti naujais turiniais.

Procesualumu yra paremta visa mano kūryba. Iš esmės tai nežinojimas, ką aš darau savo ego priežiūroje. Atsitiktinumas – tai x-faktorius, kuriuo aš bene labiausiai pasitikiu kuriant, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų. Tikriausiai reikia žinoti, kur statyti spąstus, kad jį pagautum. Bet tai nėra kažkas neįtikėtino, tiesiog tai dalykai, kurių dažniausiai aš pats neplanuoju, bet kuriuos pastebėjęs priimu kaip vertybes ir kūrybos medžiagą. Tarkim, mano bičiulystė su kaimynu Lenkijoje – jei nebūčiau susidraugavęs, kūrinys būtų visai kitokio pavidalo.

Meno laukas nėra vienintelė vieta, kur galima pamatyti kūrybiškumą. Tarkim, mačiau, kaip vieno namo gyventojai pavasarį savo kieme užlopė duobėtą kelią senų baldų dalimis. Išlindus saulei jie išsitraukdavo savadarbes šašlykines, padarytas iš mašinos ratlankių, šaldytuvo lentynėlių ir vonios kriauklių. Šalia buvo lauko tualetas, sukaltas iš keturių durų, kuris nevietiniams visada atrodydavo užrakintas, nes buvo sunku suprasti, kurias duris reikia atidaryti. To namo gyventojai visada saugodavo savo mašinų stovėjimo vietas nuo kitų vairuotojų. Jie turėjo pasidarę užtvaras iš pagalių ir medžio šakų, apipintų virvėmis ir plastikiniais maišais. Tokiame kieme visada pamatai naujų objektų. Jis lyg galerija, kuri neturi parodų atidarymų, kur nesuprasi, kuri paroda pasibaigė, o kuri dar neatsidarė.

Gyventojai, aplinkinių žmonių interakcija, architektūra, žmonių sąveikos, medžiagų panaudojimas. Mane žavi toks žmonių kūrybiškumas: kai neturi nieko, nei medžiagų, nei pinigų, paimi ir padarai iš to, kas yra šalia. Sprendimus diktuoja būtinybė ir funkcionalumas. Aš irgi stengiuosi vadovautis tokiu principu kurdamas meno institucijose, kur dažniau veikia galimybė, o ne būtinybė. Tai nulemia ir mano kūrinių formą. Dažniausiai tai būna interjerai iš aplink esančių daiktų, tam tikros „atmosferos“, kuriose žiūrovas kviečiamas ne tik žiūrėti, bet ir pasilikti ilgiau ir veikti kažką nesusijusio su menu. Šių interjerų elementais tampa visiems gerai pažįstami funkcionalūs daiktai, kėdės, stalai, paveikslai… Man įprasta, kad kuriu meno kūrinius veikdamas kažką kito.

Taip buvo ir su kūriniu „Georges“? Minėjai, kad muziejaus Antverpene techninio personalo vadovas Georges’as domėjosi pastato istorija iš architektūrinės, urbanistinės pusės. Pasinaudojai jo sukaupta medžiaga kūriniui sukurti? Apskritai, ar jis yra profesionalus architektas?

Georges’as yra „MuHKA“ techninio aptarnavimo skyriaus vadovas, dirbantis muziejuje apie dvidešimt metų. Nuvažiavęs ten daryti parodos pamačiau, kaip jis entuziastingai pasakoja apie „MuHKA“ istoriją. Taip, jis yra entuziastas, o ne profesionalas. Tuo man ir patiko jo kalbėjimas apie „MuHKA“ ir būdai, kuriais jis mane pažindino su pastato užkampiais. Pamatęs jo užsidegimą, supratau, kad tai galėtų būti gera pradžia. Pradėjau domėtis tuo, kuo domėjosi jis – pastato architektūros istorija, teritorijos landšaftu. Tapau Georges’o interesų lauko įrankiu, tam tikru tarpininku, leidusiu aktualizuoti šio žmogaus susidomėjimą „MuHKA“.

Pradėjau vaikščioti į miesto archyvą, tyrinėjau senus tos miesto vietovės planus, ieškojau senų nuotraukų. Tuo pačiu su Georges’u  tyrinėjome muziejų. Kartą  jis mane nusivedė į šoną ir pasakė: „parodysiu tau vieną vietelę, bet niekam per daug nepasakok, kad būtent aš tau ją parodžiau“. Mes nuėjom į viršutinį pastato aukštą, sustojom prie kambarėlio, į kurį niekam nevalia užeiti, nes ten stovi monitorius, kuriame matosi visų apsaugos kamerų vaizdai. Tame kambarėlyje buvo durys, kurio rakto mes ieškojome po visą muziejų ilgiau nei valandą! Atrakinęs duris pamačiau, kad priešais mane – milžiniška praraja, apie kurios egzistavimą daugelis muziejaus darbuotojų net nenutuokė. Tai buvo 17 metrų aukščio, 15 metrų gylio ir 1 metro pločio šachta. Georges’as pasiūlė man kažką padaryti ten. Reikėjo nemažai pasistengti, kad įtikintume muziejų leisti ten darbuotis ir padaryti viską, kad ši erdvė atitiktų saugos reikalavimus. Vienoje vietoje ji susisiejo su muziejaus ekspozicine erdve. Toje vietoje aš pragrioviau skylę, pro kurią lankytojai galėjo įeiti į naujai atsiradusią erdvę. Vienoje iš toje šachtoje buvusių platformų aš įrengiau kambariuką, kuriame patalpinau visą iš archyvų surinktą medžiagą. Lankytojai turėjo galimybę pamatyti šį kambarėlį tik iš apačios. Jis buvo skirtas Georges’ui, kuriam mano surinkta medžiaga buvo aktuali, jis vienintelis ir galėjo ten patekti.

IMG_0251

Tad vis dėlto kūrinio pavadinimu išdavei, kas tau išdavė šią vietą! (juokiasi) Šis kūrinys artimas kitiems tavo darbams viešojoje erdvėje, paslėptiems nuo žmonių. Apie juos sužinau tik iš kitų meno žmonių, kuriuos ten vediesi, jų padarytų nuotraukų… kitaip sakant, gandų. Panašiai yra ir su „Georges“. Georges’as yra privilegijuotas žiūrovas, kaip turbūt ir vyras, gyvenantis tarp dviejų galerijų Jakubowska 16/3, o įprastas lankytojas pamato tik parodos fragmentą.

Tiesa. Užslėptų erdvių kūriniuose man svarbi dalinimosi šiais kūriniais problema. Įsivaizduok tokią istoriją. Pabėgėliai iš Irako kažkaip nusigauna iki Turkijos. Stambule dažniausiai jiems reikia palaukti kažkiek laiko norint toliau pajudėti į Europą. Pabėgėlių srautas yra nemažas, todėl su laiku atsiranda pogrindinė infrastruktūra. Atsiranda vietos, kur tie žmonės gali pernakvoti, pavalgyti, gal kažkiek užsidirbti. Atsiranda patarimai, ką pirmiausiai reikia padaryti atsiradus šiame mieste. Ši informacija yra  slapta, ji keliauja tik iš lupų į lūpas. Bet vieną kartą kažkas sugalvoja atspausdinti visus patarimus ant lapuko, esą taip yra patogiau dalintis šia informacija. Po kažkiek laiko šį lapuką policija randa gatvėse ir gauna visą slaptą informaciją. Paslaptis – kaip ant delno. Paradoksas tame, kad norint išsaugoti paslaptį reikia nuolat ja dalintis su kitais, kad ji išliktų gyva. Bet reikia žinoti, kaip dalintis, neatskleidžiant paslapties. Neretai mano užslėptų kūrinių esme tampa pats dalinimosi principas. To pasekoje kūrinio pavidalas nuolat kinta, priklausydamas nuo mano pasirinkimo, kaip jį reprezentuoti. Čia pradeda veikti ryšiai: man patinka, kad apie juos kalba liudininkai, kad keliaudami iš lūpų į lūpas jie nuolat perinterpretuojami, kad žmonės patys susikuria tai, ką nori matyti, savo galvose.

Taip, klausimas „ką rodyti?“ neatsiejamas nuo klausimo „ko nerodyti?“. Spręsti, ko nerodyti, gali būti lygiai taip produktyvu. Bet ar nemanai, kad tokio mąstymo logika yra ikonoklastiška? Apskritai, kaip stengiesi savo kūriniuose išlaikyti pusiausvyrą tarp kalbos ir vaizdo?

Kalba neabejotinai yra svarbi, bet mano kūriniuose gal svarbiau ne kalba apskritai, o istorijų pasakojimas. Galiu vien jas pasakodamas visai neblogai pristatyti savo kūrinius. Ir gyvas, neverbalinis kūrinio patyrimas, ir klausymas apie jį yra svarbūs – tai skirtingi dalykai bet apie juos abu galvoju nuo pat pradžių. Pavyzdžiui, turiu pasidaręs hamaką viename Vilniaus nuotekų vamzdžių. Būnant jame atsiveria vaizdas į upę, kurios garsas susilieja su vamzdžiu tekančio šaltinio čiurlenimu. Galėčiau nemažai papasakoti apie šią vietą, gal net labai įdomiai ir jautriai, bet tai niekada neprilygs fizinei patirčiai, kuri leidžia visai kitaip vertinti kūrinį. Šią vietą naudoju kaip atspirties tašką pradėdamas kalbėti apie savo kūrybinę praktiką, tai yra pagrindinė jos funkcija. Todėl visada stengiuosi nusivesti žmones ten. Bet, turėčiau pabrėžti, yra ir tokių erdvių, apie kurias geriau kalbėti, negu parodyti. Kartais nusivesti žmogų pamatyti vieną ar kitą kūrinį yra per daug pavojinga. Dažnai mano kūrybos veiksmai atsiduria ties legalumo riba, ir kartais ją peržengia.

IMG_0248

Nuotraukos Augusto Serapino ir MuHKA

Atminties perdirbimo studijoje: Rossellos Biscotti paroda „Pirma antraštinė dalis: Bendrijos uždaviniai“ ŠMC

Alfredas Hitchcockas, kalbėdamas apie įtampos kūrimo kine principus, pateikė tokį pavyzdį: keturi žmonės prie stalo kalba apie nereikšmingus dalykus; staiga nuobodų pokalbį baigia bombos sprogimas, kartu nutraukiantis ir veikėjų gyvenimus. Rezultatas – auditorija patiria šoką 10-čiai sekundžių. Dabar įsivaizduokite tą pačią situaciją, tik auditorijai buvo pranešta, kad bomba sprogs po 5 minučių. Nuobodūs personažų pokalbiai žiūrovo galvoje pavirsta įtempta drama, perpildyta laukimu ir viltimi. Hitchcockas sako, skirtumas tarp šių situacijų yra tas, kad antrajame variante negalima, jog bomba sprogtų. Šiuo atveju auditorija patirs pyktį, kad režisierius nesuteikė jiems  galimybės atsidust iš palengvėjimo. Detonacija turi įvykti tada, kai vienas iš personažų pamato sprogmenis ir paskutine sekundę išmeta juos pro langą. Kitaip sakant, „pačiu laiku“.[1]

Daugeliui gerai žinomą kinematografijos pamoką priminiau, norėdamas ją papildyti trečiu pavyzdžiu: įsivaizduokite tą pačią situaciją su prie stalo sėdinčiais veikėjais ir auditorija, žinančia, kad bomba sprogs po penkių minučių. Bet ji taip ir nesprogsta… Nesprogsta ir po penkiolikos minučių, ir po valandos, kol galiausiai auditorija apie ją pamiršta ir lieka tik abstraktus nerimo jausmas, užklotas kitomis pasakojimo peripetijomis, ir, galbūt, tik atsitiktinai iškilusi užuomina apie žadėtą sprogimą priverčia jį prisiminti, o gal ir apskritai suabejoti, ar jis buvo žadėtas.

Trečią situaciją norėčiau pateikti kaip terpę, kurioje kalbėsiu apie Rossellos Biscotti paroda Pirma antraštinė dalis: Bendrijos uždaviniai, ŠMC. Trūkumo, gal net kiek nepatogaus neužbaigtumo ir abejonės jausmai, persmelkę pačią parodą, kaip ir įspūdis jog ji praėjo lyg nepastebėta, buvo paskata parašyti tekstą jai pasibaigus. Laiko distancija ir Biscotti kūrinių tyli išraiška, kurią, galbūt, dar labiau pritildė Alex Cecchetti performansų maratonas ir kiek užsibuvusi marga Šiuolaikinio Indijos meno paroda, suteikė galimybę užkloti atmintyje likusias „bendrijos uždavinių“ detales nauja informacija, tikruosius faktus paverčiant gandais arba atvirkščiai.

Pirma antraštinė dalis: Bendrijos uždaviniai – besitęsiantis Biscotti projektas, skirtas atominei energetikai, o kūriniai parodoje tiesiogiai susiję su sovietiniu branduoliniu paveldu posovietinėse šalyse. Nuo socializmo laikų likusios atominės jėgainės, dar ilgą laiką buvo pagrindiniai energijos šaltiniai daugeliui nepriklausomybę atgavusių Europos valstybių, o „černobylinių“ jėgainių atsisakymas sukėlė lėtą Rytų Europos energetinės ekonomikos persitvarkymo procesą. Šitaip senosios sovietinės atominės elektrinės, kurių veikla stabdoma, bet formaliai darbas jose vyksta, tapo politinių ir ekonominių pokyčių epicentrais, spragomis istorijos perspektyvoje, heterotopijomis su savo heterochronijomis, kuriuose greta ateities vizijų vietą surado įvairūs fantazmai ir paranoja.

Šiose laiko spragose atsiradusias neurotines situacijas, Biscotti pristato be ironijos ir didaktikos, o greičiau remdamasi principais primenančiai mokslinio darbo metodus. 2006 m. instaliacija „Saulė Šviečia Kijeve“, pasakoja istoriją apie dokumentininką, Vladimirą Ševčenką, kurio filmavimo komanda pirmieji, praėjus keletui valandų po Černobylio AE reaktoriaus sprogimo 1986 m. atvyko juostoje užfiksuotį padėties. Ševčenkos filmas pavadinimu „Černobylis – sunkių savaičių kronika“, kuriam medžiaga „Raudonojoje zonoje“ buvo kaupta 100 dienų, dėl cenzūros institucijų vilkinimo pasirodė tik 1987 m., o po mėnesio autorius mirė nuo apšvitinimo komplikacijų. [2] 2006 metais, minint Černobylio tragedijos 20-metį, filmas buvo transliuojamas per Ukrainos televiziją su amžininkų ir autoriaus bendradarbių komentarais apie Ševčenkos asmenybę ir filmo kūrimą, bet prieš 20 metų cenzūros atmesta medžiaga nebuvo pristatyta.

Ideologija Algio Mickūno nuomone atsiranda tada, kai „nežiūrima kaip pasaulis yra, bet žiūrima, kaip mes norime, kad jis būtų“. [3] Kitais žodžiais tariant, kai siekiama sukurti scenarijų sklandžiai minties eigai, kurioje kiekvienas visuomenės dalyvis atrastų jam jau pažįstamus motyvus. Biscotti istorijoje apie Vladimirą Ševčenką pasakojimo sklandumas pakeistas padrikais fragmentais neslepiant pažįstamų motyvų trūkumo. Pati instaliacija erdvėje padalinta į tris atskirus vienetus: filmą, kur didžiąją dalį laiko rodoma tamsa, kurią kartais perkerta pavieniai Ševčenkos kamera užfiksuoti kadrai, o nepatogų vaizdų stygių šiek tiek atsveria muzika ir režisieriaus artimųjų pasakojimai; taip pat, ant žemės pastatyti skaidrių projektoriai lėtai sukantys skaidres kadrus, kuriuose radiacija paliko fizinį pėdsaką – baltos šviesos blykstes; ir įrėmintą plakatą, vienoje pusėje rodantį koliažą iš įvairios su projektu susijusios vizualinės medžiagos, o kitoje, autorės korespondencijas dėl prarastos „Černobylio – sunkių savaičių kronikos“ juostos. Kūrinyje linijinis pasakojimas išskaidomas į lygiaverčių dalių triadą. Atskirus elementus apžvelgiant santykyje vienas su kitu, neatsiranda „aiški“ Ševčenkos gyvenimo istorija, bet generuojamos reikšmių ir interpretacijų virtinės. Todėl kūrinys yra nuolatiniame kitime, o jo pradžia ir pabaiga lieka sąlyginė. Vizualinio pasakojimo sklandumas, pakeistas vaizdo trūkumu ir broku, sugrąžina tai, kas palikta už kadro ir montažo – ideologines „atliekas“, kurios kaip pastabos juodraštyje atveria papildomus sluoksnius apie autoriaus asmenybę ir jo darbo principus.

Parodą prie Lietuvos konteksto priartina kita jo dalis – kūrinys iš Ignalinos AE naudotų techninių elementų, įsigytų 2011 m. vykusiuose aukcionuose. Krūva grubiai nupjautų vario laidų, pateiktų greta iš švino lydinio plokštelių ant grindų sudėto kvadratinio ornamento. Šis objektų sugretinimas mano galvoje iškilo kaip dviejų reprezentacinių kraštutinumų, mimetinio tikrovės perteikimo ir abstrakcijos, pavyzdys. Tarp šių kraštutinumų spraudžiasi visos medžiagos ir turinio santykio galimybės, ideologizuoti ir laisviausi interpretacijai projektai, jei nori, net istorinio paveldo rūšys ir muziejų tipai. Galimybėms, suspaustoms tarp kraštutinumų, suteikiama pirmenybė kaip matematiniam veiksmui įrėmintam skliaustelių. Tik priėmus šį palyginimą rimtai, darosi sunku pasakyti, kuris objektas atstovauja abstrakcijai, o kuris mėgdžiojimui… nors, tai nestabdo objektų kontraste gimstančių asociacijų ir naujų verčių.

Manau, ne man vienam pasirodė, kad Rossellos Biscotti paroda Pirma antraštinė dalis: Bendrijos uždaviniai praslinko susilaukusi per mažai dėmesio.  Parodos neužbaigtumo įspūdis iš tiesų kartoja ir leidžia pasirodyti struktūroms, organizuojančioms mitus ir scenarijus, kuriuose prasmę įgauna mūsų lūkesčiai ir baimės.

[1] Prieiga interenete: http://www.youtube.com/watch?v=DPFsuc_M_3E

[2] Pripetės miesto oficialus internetinis tinklapis, prieiga internete: http://pripyat.com/tags/khronika-likvidatsii-avarii

[3] Arūnas Sverdiolas kalbina Algį Mickūną, sud. Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Baltos Lankos, 2004, p. 175

Iliustracija viršuje: Rossella Biscotti, Kijeve šviečia saulė, 2006, filmo kadras.

Nuotraukos: Evgenia Levin.