Žingsniamačio laukelis begalybėje. Lino Jusionio paroda „Žingsnių skaičiavimas“ Pamario galerijoje Juodkrantėje

Praėjusio amžiaus filosofijos kontekste Gilles Deleuze ir Felix Guattari akcentavo „plokštuminio“, arba „rizomatinio“ mąstymo, svarbą. Šiame paradigmų pasaulėvaizdyje reikšmės yra policentrinės, gimsta skirtingose mąstymo plotmėse ir yra nepriklausomos nuo hierarchinio vienareikšmiškumo. Šią mintį iš filosofijos sferos galima užgriebti ir Lino Jusionio kūryboje.

L. Jusionio paroda „Žingsnių skaičiavimas“ Pamario galerijoje perteikia ypatingą, gaivią atmosferą, kuri prilygsta atsipūtimui pavėsyje karštą vasaros dieną. Dailininko tapybos stilius sujungia minimalizmą, peizažo ir kinematografiškumo aspektus, kad sukurtų unikalų vizualinį naratyvą, keliantį klausimus apie autentiškumą ir patirties atkūrimo galimybes. Urbanistiniai elementai Jusionio darbuose atrodo tarsi nufilmuoti – kasdienybė sustabdoma ir išskiriama iš konteksto, taip leidžiant žiūrovui patirti laiko ir erdvės nuostabą. Kūrinių epicentre visuomet išryškėja peizažas – tai ne tik fonas, bet ir pagrindinis veikėjas, kuriam suteikiama teisė įsikūnyti į daugialypes metaforas.

Architektūriniai ir urbanistiniai peizažai L. Jusionio kūryboje įgauna naujas pateiktis, tampa tarsi jungiamaisiais tiltais, kurie per erdvės ir formos simbolių sąveiką perduoda intelektualinės ir emocinės būsenos nuotaikas bei interpretacijas. Taip jie įgauna panašumą į žmogaus pasąmonės peizažus, kurie nėra matomi, bet yra patiriami ir suponuojami. Šie peizažai išsiplečia anapus fizinio horizonto ir tampa begaline, metaforine plotme, kuri savo neapibrėžtumu pakviečia žiūrovą ne tik stebėti, bet ir tyrinėti, eiti gilyn į vaizdą, atrasti naują, neįprastą erdvę, esančią anapus matymo lauko ribos. Jusionio kūriniuose dominuojantis horizontas iš tikrųjų tarsi simbolizuoja erdvės ir laiko sąsają, o kartu sukuria ir begalybės iliuziją, artinančią kūrinius prie abstrakcijos.

Intriguoja tai, kad drobė žiūrovo regos laukui duoda tik užuominą – nedidelę vaizdo nuotrupą, primenančią apie mūsų žiūros fragmentiškumą ir subjektyvumą. Šis menininko realybės vaizdavimo būdas kviečia mus žvelgti toliau už akivaizdžiai matomų ribų ir ieškoti reikšmių ne tik pačiame kūrinyje, bet ir už jo rėmų, mūsų individualioje patirtyje ir interpretacijose. Įprastai, savotiški gyvenimo algoritmai (nurodymai, instrukcijos ir taisyklės) ir konkretizuotos mąstymo struktūros sudaro mūsų kasdienybės pamatus – jie mums nurodo, kaip veikti, ką daryti, kaip mąstyti. Tačiau Jusionio darbai skatina mus prieštarauti šiam algoritminiam determinizmui, ragina mus pasinaudoti savo laisva valia ir atskleisti savo individualų erdvės suvokimą.

Dėmesį verta atkreipti ir į tai, kad L. Jusionio kūryboje beveik nėra žmonių figūrų, tačiau jų buvimas implicitiškai jaučiamas per peizažo nuotaiką ir atmosferą. Panašu, kad tapytojas mėgina pabrėžti mus supančio pasaulio autonomiją, jo sugebėjimą egzistuoti ir kurti siužetą be žmogaus įsikišimo. Žiūrovo pozicija čia pasidaro stebėtojiška, lyg stovėtume ant dimensijos pakraščio, žvelgdami į dar iki galo nesugeneruotas tolumas. Tai atskleidžia susvetimėjimo jausmą, kurį sukelia erdvės ir laiko netolydumas. Tarsi žiūrovą nuo paveikslo siužeto atskirtų skaidrus stiklas, leidžiantis matyti, bet nejausti įtraukties. Tai yra lyg prestižinių, bet negyvenamų pastatų miestai, sukurti ne mums, bet mūsų akims. Tarp žiūrovo ir paveikslo susidaranti tuštuma yra tarsi neįveikiamas barjeras, kuris neleidžia mums visiškai įsijausti į kūrinio pasaulį, bet verčia mus nuolat likti žiūrovo, lyg per klaidą atsidūrusio šioje situacijoje, pozicijoje.

Pasak Heideggerio, skirtingos epochos turi unikalų būties suvokimą, kiekviena demonstruodama savitą pasaulio atskleidimo būdą. Jo nuomone, žmogaus protas naudoja logiką kaip priemonę sudėtingam žinių ir idėjų peizažui schematizuoti, nustatyti ribas, kelius ir ryšius tarp skirtingų sąvokų ir idėjų. Stebint dinamišką šių idėjų santykį, sukuriamas prasmingas egzistencijos supratimas. Lyg keliautojai, judantys per labirintą tarp sienų ir tvirtinimo bokštų, mes naviguojame sudėtingais keliais tarp abstrakčių sąvokų. Stebėdami gyvenimą per metaforines sienas ir langus, griežtas geometrines erdves, atrandame, kad mūsų protas linkęs prisitaikyti prie labai konkrečių struktūrų taisyklių. Jos tampa nuogos, atskleisdamos savo geometrinės tiesos grynumą. Galbūt net architektūra, su savo griežtais interjerais, siekia transcendencijos, trokšta egzistencinio nušvitimo, kuris pranoksta vien tik fizinį lygį.

L. Jusionio tapybos kūriniai įkūnija šią ontologinę paiešką. Čia žiūrovas atsiduria spekuliatyvios gravitacijos sūkuryje, kuriame jis trokšta pilnatvės jausmo, ilgisi neribotų struktūrų, tačiau šis troškimas susiduria su bauginančia tikra (arba nujaučiama) riba kūrinio pasaulyje – egzistencijos laikinumo šešėlis pateikia parodoksalų įgimtą prieštaravimą pilnatvės lūkesčiui. Stebėtojas praranda savo įprastus atraminius taškus, įprastą poziciją įprastų paradigminių universumų pasaulyje. Dėl to jo dėmesys išsisklaido į įvairias netikėtas kryptis, kiekviena kryptis siūlo naują interpretaciją, šviežią perspektyvą apie šviesos, spalvų ir formų sąveiką. Tarsi įsijungtume žingsniamačio funkciją, kuri atstumą matuoja jau ne kilometrais, bet šviesmečiais.

Lino Jusionio paroda „Žingsnių skaičiavimas“ Pamario galerijoje (L. Rėzos g. 3, Juodkrantė, Neringa) veikia iki rugsėjo 24 d.

Fotografijos: Akvilė Anglickaitė