Virtualus Eglės Ambrasaitės kūrinys „Žodis – ne žvirblis“

Oda atsukta prieš pasaulį jaučia jį besiliečiantį ir liečia atgal. Tiesiogiai ar metaforiškai. Kiekvienas įvykis, staigmena, prisilietimas virpina, jaudina odą, kurios paviršius kaip landšaftas identifikuojantis kas esame santykyje su kitu ir medijuojantis ką skirtingi susidūrimai su pasauliu paliko po savęs. Mūsų odos išraižytos žodžių, skaičių, simbolių kinta ir transformuojasi verčiant vidinę subjektyvybę objektu. Pametant save tarp kito žodžių – neapykantos žodžių ar meilės žodžių, paverčiančių mus geismo objektais – mes atviri pasauliui per savo odą net jei tai yra ir nepatogu, net jei nenorim ar esame grėsmėje, kad mūsų oda, subjektyvybė joje, esybė gali būti pasisavinta. Mūsų oda talpina istorijas ir žodžius, ji paviršius poezijai, kalbai, ji kaip knygos lapai. Nuo tada, o gal ir anksčiau, persikeliant istoriniu laiku, kai 19-20 a. gydytojas ir bibliofilas Ludovic Bouland galvojo, kad gali pasisavinti anoniminės moters odą ir į ją rišti knygas, kurioje vėliau rašytų, kaip galima gydyti moteriškus negalavimus. Arba Peter Greenaway’s 1996 m. filme „The Pillow Book” pagrindinis veikėjas – leidėjas savo mylimojo palaikus, odą, pavertė knyga, į kurios išskleistus puslapius vėliau galėtų įsisukti. Mūsų oda liečia pasaulį, o pasaulis ją kaip puslapius išraižo žodžiais ir istorijomis.

Eglės Ambrasaitės kūrinys „Žodis – ne žvirblis“, persikeliantis iš fizinio į virtualų, tarsi pratimas atsisakant dualistinio mąstymo ir pasineriant į santykių ir materijų kompleksiškumą bei vienas nuo kito priklausomybę. Mėginimas susigrąžinti save. Mėginimas sujungti, kas buvo atskirta, susigrąžinti tai, kas buvo pasisavinta kito žodžiais. Čia persipina materialumas ir dematerializacija, objektas ir subjektas, fiziškumas ir virtualumas, oras, vanduo, ugnis, žemė, protas, kūnas, siela. Tu ir kitas.

Eglė Ambrasaitė tarpdisciplininės kultūros atstovė: menininkė, kuratorė, tyrėja. Įtakoje tarpdisciplininių studijų (bakalauras filmų,video ir interaktyvaus meno srityje, magistrantūra politikos moksle ir besitęsianti doktarantūra lyties studijose) Eglės kūryba įgaudama kritiškumo ir šiuolaikiškumo kristalizuojasi per kalbą, tekstus, vizualinius sprendimus (video, skulptūrą, instaliaciją) bei kuratorinę praktiką Aikas Žado laboratorijoje (Žeimių dvaro sodyba). Šiuo metu pagrindinė jos meninė ir kuratorinė praktika aprėpia meilės, švelnumo, toksiškumo ir kūnų / įkūnijimų tematikas. Jos teoriniai interesai apima lytį, biopolitiką, vėlyvąjį socializmą ir postsocializmą, afekto teorijas ir tamsiąją ekologiją.

„Žodis – ne žvirblis“ žiūrėti → http://hardtocare.net/zodis-ne-zvirblis-by-egle/

Šis kūrinys yra dalis VDU menų galerijos 101 kuratorinės progamos skirtos tyrinėti meilės ir rūpestingumo temas. → www.hardtocare.net

hardtocare dizainas: Studio Cryo

Programavimas: Tomas Martinkus

„Žodis – ne žvirblis” tipografija: Gailė Pranckūnaitė

„Žodis – ne žvirblis” 3D modeliavimas: Dominykas Daunys

„Žodis – ne žvirblis” garso dizainas: Namik Emre Abus

Dalinai finansuota Lietuvos Kultūros Tarybos