Viltingas pažadas. Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ Radvilų rūmų dailės muziejuje

2021 m. sausio 2 d., Šeštadienis
Straipsnio autorius: Eglė Juocevičiūtė

2020 m. spalį Radvilų rūmų dailės muziejuje atsidarė paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji. Iš Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanotos Vladimiro Tarasovo kolekcijos“. Ši paroda žymi vieną iš šio LNDM padalinio ilgo atsinaujinimo etapų. Šis atsinaujinimas turi ilgą priešistorę ir, atrodo, turės ilgą istoriją. Dėl to ši paroda, naujojo LNDM direktoriaus ir parodos kuratoriaus Arūno Gelūno bei parodos architektų Petro Išoros ir Onos Lozuraitytės vadinama laiko kapsule, pasižymi pereinamojo laikotarpio bruožų rinkiniu – joje daug lengviau ar sunkiau perskaitomų nuorodų į praeitį ir eksperimentinių pasiūlymų ateičiai.

2018 m., muziejui dar vadovaujant Romualdui Budriui, iš Europos regioninės plėtros fondo gautas finansavimas projektui „Vilniaus Jonušo Radvilos rūmų rytų paviljono ir pietų korpuso aktualizavimas“. Pagal projektą, atkurtame Radvilų rūmų architektūriniame ansamblyje turėtų būti įrengta XV–XIX a. Vakarų Europos dailės nuolatinė ekspozicija, užsienio parodų centras, nacionalinis meno pažinimo centras bei lankytojų aptarnavimo zona. Šis projektas iš esmės tęsia dar 1958 ir 1969 m. Vilniaus miesto senamiesčio regeneravimo planuose numatytą sumanymą atstatyti visą XVII a. viduryje statytą Jonušo Radvilos rūmų kompleksą. Atstatymo idėja buvo paremta strateginiu kultūrinio turizmo plėtojimo siekiu – didžiausiuose Vilniaus rūmuose eksponuoti įspūdingiausias muziejaus kolekcijos vertybes ir taip sukurti puikų turistinį objektą. Radvilų rūmai turėjo tapti Rundalės rūmų Latvijoje bei Talino Kadriorgo istorinio rūmų ansamblių, pritaikytų muziejinei turistinei paskirčiai, atitikmenimi. Šį pastatą, kaip ir filharmonijos, Mokytojų namų ir kitus Vilniaus senamiesčio paminklinius pastatus, restauravo lenkų restauratorių firma „Budimex“. Taip lenkai išmokinėjo Lenkijos valstybinę skolą Sovietų Sąjungai. 1967-1983 m. buvo atkurtas vakarinis, vienas iš penkių rūmų paviljonų (ta pastato dalis, per kurią dabar patenkame į Radvilų muziejų), vėliau – kitas paviljonas ir juos jungianti galerija. 1989 m., Lietuvoje siautėjant nacionaliniam atgimimui, Maskva galutinai nutraukė „Budimex“ darbų vykdymą ir Lenkijos bendrovė skubiai paliko Lietuvą.

1992 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rūmus perdavė Lietuvos dailės muziejui, kuris neapleido minties rūmus visiškai atstatyti pagal lenkų paliktus planus, juos papildant savais tyrimais. Vis dėlto 2019 m. pasikeitus muziejaus vadovybei, kilo klausimų dėl „visiško atstatymo“, turint omeny tirštą ansamblio perstatinėjimo istoriją. Dėl karų su švedais rūmai niekada nebuvo visiškai baigti, XVIII a. juos niokojo karai ir gaisrai, o 1807 m. Dominykas Radvila rūmus perdavė Vilniaus labdarių draugijai, kurie juos iš esmės perstatė pagal savo poreikius. Laikotarpiu iki 1940 m. greta labdarių radosi kitų atskirų rūmų dalių savininkų – 1912 m. panaudojant rūmų nebaigtų korpusų pamatus ir sienų liekanas, pastatytas trijų aukštų pastatas su didele sale – jis 1928-aisiais išnuomotas Žydų liaudies teatrui, o apie 1930-uosius teritorijoje už buvusių pagrindinių rūmų korpusų pastatytas teatro poreikiams pritaikytas pastatas, kuriame apie 1960 m. įrengtas „Dinamo“ draugijos sporto maniežas. Kaip vyšnaitė ant rūmų rūstaus likimo pyragėlio skamba faktas, kad 1966 m. Maskvos kino studijai Vilniuje filmuojant filmą „Kaip jus dabar vadinti?“ (Как вас теперь называть?) rūmų griuvėsiai buvo dar labiau apgriauti ir juose buvo sprogdinama  pirotechnika. Be to, atstatytosios rūmų dalies interjerai iki šiol alsavo 8-9 deš. estetika, taip veikiau perkeldami lankytoją į sovietmetį, o ne į renesansinius rūmus.

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Dėl tokio pastato istorijos daugiasluoksniškumo bei atėjus naujai muziejaus vadovybei kiek pakitus šio padalinio funkcijos supratimui, pristatant naujai rengiamą muziejinę erdvę visuomenei buvo surengta ne viena diskusija: rugsėjo 18–20 d. Radvilų rūmų kieme vyko festivalis visai šeimai „1000 J. Radvilos meno kūrinių, o spalio 20 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vyko tarptautinis forumas „Meno skonis rytojaus muziejuje“. 2021 m. pradžioje paskelbus architektūrinį konkursą, renkant ir išrinkus laimėtoją, manau, tų diskusijų bus dar ne viena. Telieka tikėtis, kad šį kartą diskusijos padės sukurti daugumai įtinkančią ir lankytojus žavinčią erdvę, o ne nuvarys visus diskutantus į neviltį.

Šiame kontekste žiūrint į „Protesto meno“ parodą, žavingos erdvės viltis liepsnoja pakankamai stipriai. Kita vertus, dvejus metus veiksianti paroda yra stiprus pirmas teiginys, provokuojantis kišti savo trigrašį ir dalintis pastebėjimais. Kadangi kalbėdami apie Radvilų rūmų muziejaus ateitį, muziejaus atstovai akcentuoja jų siekį sukurti turistams patrauklią erdvę, mintis nuklydo štai kur. Prieš aštuonerius metus pradėjusi dirbti NDG ekskursijų vadove ir vesdama ekskursijas užsieniečių grupėms po pastovią ekspoziciją, atlikinėdavau pseudotyrimą, galvoje registruodama momentus, kada jų veiduose išryškės palengvėjimas, nes jie galų gale išvys tai, ko tikėjosi iš mūsų krašto dailės muziejaus. Vieniems palengvėjimą suteikdavo Sankt Peterburge ugdyti rusų realistai, kitiems – lenkų simbolizmas Ruščico ar lenkų avangardas Kairiūkščio darbuose, keliems – Leger įtaka Ušinsko drobėse. Tiesa, labiausiai pralinksmino vienas šveicaras, kuris išsišiepė nuo ausies iki ausies pamatęs Petro Rimšos „Artoją“, nes jo tėvas iš Lietuvos yra gavęs šios skulptūros repliką kaip dovaną už sovietinės okupacijos metu saugotus ir 10 deš. Lietuvai atiduotus lietuvių kūrėjų dailės kūrinius. Vis dėlto didžiausią atpažinimo malonumą matydavau salėje, kurioje buvo eksponuojami keli socrealistiniai kūriniai. Įvykus vienokiam ar kitokiam atpažinimui, užsieniečiai labiau atsipalaiduodavo, nes turėdavo kaip pozicionuoti visus kitus, jiems netikėtus kūrinius.

Be abejo, yra kategorija užsieniečių, kurie tikėdavosi nonkonformistinio konceptualizmo, bet jo NDG negaudavo ir nušvitusių jų veidų taip ir nepamatydavau. Šiai muziejaus lankytojų grupei Tarasovo kolekcijos paroda turėtų sukelti lengvą ekstazę. Joje gali rasti pasaulyje labai gerai žinomų kūrėjų (Iljos Kabakovo, Igorio ir Svetlanos Kopystianskių, Viktoro Pivovarovo ir kt.) atpažįstamu braižu kurtų kūrinių. Tuo tarpu galbūt mažiau girdėtos lietuvių, latvių, estų nonkomformistų pavardės ne taip glumina, kai atpažįsti išgrynintą, cenzūrai nepataikaujančią estetiką. Bėdą matau tame, kad į parodą atėjus be didelio žinojimo bagažo, ji tampa sunkiai perskaitoma kaip pasakojimas, o ne kaip atskiri įdomūs ar vizualiai įspūdingi kūriniai. Net ir įpratus mėgautis vakarietiškojo konceptualizmo sąmoningai neraiškiomis parodomis, Maskvos konceptualistų darbų skaitymui reikia arba būti patyrus sovietinės lozunginės kalbos bereikšmybę, arba būti skaičius Epsteiną, Yurchaką, Groysą, Thom ar kitus teoretikus, aiškinusius sovietinės kalbos, sovietinės realybės ir sovietinės savivokos santykį.

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Beveik nesant tyrimų apie Lietuvos ir Rusijos menininkų ryšius sovietmečiu bei mano kartos dailėtyrininkams nedaug žinant apie neoficialiąją Rusijos meno sceną, Tarasovo kolekcija prašosi gerai sukramtytos kontekstinės informacijos. Turiu išsakyti didelį dėkingumą Ramintai Jurėnaitei, parengusiai išsamų tekstą 2020 m. 12-am „Kultūros barų“ numeryje, kuriame rašydama apie „Protesto meno“ parodą, išsamiai paaiškina skirtingas Maskvos konceptualistų grupių ir Leningrado nonkomformistų naudotas strategijas bei jų ryšius su estais. Atrodo, jog parodos erdvėje atsiradusios bent kelios kontekstinės nuorodos, perkeltos iš „archyvinio-kontekstinio“ kambarėlio arčiau menininkų kūrinių, paties Tarasovo pasakojimų apie draugus dailininkus ir jų kūrinius detalės, pačių menininkų citatos (vaizdžiai panaudotos Jurėnaitės tekste) ar jų eilėraščių, Tarasovo perduotų kartu su dailės kūriniais, fragmentai parodoje nubrėžtų aiškesnius punktyrus, kuriais būtų galima remtis pirmą kartą susidūrus su šiais meno procesais.

Erik Bulatov. Gyvenu – matau. 1986. Popierius, spalvoti pieštukai. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Skaitmenino Irena Aleksienė

2018 m. kartu su Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene kuruodamos parodą „Tyliosios kolekcijos“ NDG, ieškojome sovietmečio Lietuvoje pradėtų kaupti ir iki mūsų dienų išlikusių moderniosios dailės kūrinių kolekcijų. Bendraujant su kolekcininkais ar jų palikuonimis, ryškėjo, ką kolekcija pasakoja apie ją kūrusį žmogų: apie jo ar jos specifinį pažįstamų, patarėjų ratą, dailininkų ir kolekcininkų bendravimo dinamiką, estetines ir etines vertybes, išsikeltą kultūros sklaidos misiją sovietinėje ir posovietinėje epochose ar uždaros asmeninės oazės poreikį. Tarasovo kolekcija – tai dovanų rinkinys, kuris radosi kaip glaudaus ir kūrybingo santykio su Maskvos, Leningrado, Vilniaus dailės pasauliais pasekmė. To glaudaus santykio istorijai papasakoti, mano galva, parodoje ar šiuo metu rengiamame parodą lydinčiame leidinyje reiktų rasti vietos. Jau išleistame kolekcijos kataloge prancūzų kuratorius Jean-Hubert Martin pasakoja istoriją apie tai, kaip Tarasovas, su GTČ trio važiuodamas į gastroles į Paryžių, būgnuose perveždavo Kabakovo laiškus, eskizus ir instrukcijas, kaip instaliuoti jo kūrinius, nes Kabakovo į užsienį neišleisdavo. Jau vien šis vienas faktas man atrodo labai raiškus norint sukurti ano laiko atmosferą parodos lankytojų vaizduotėse. Alfonsas Andriuškevičius Tarasovą ir jo kolekciją yra įvardinęs kaip vieną pagrindinių jungčių tarp Lietuvos seminonkomformistų ir Rusijos undergroundo, tad reikia tikėtis, kad atsidariusi paroda įkvėps tyrėjus šį teiginį išplėtoti, nes parodoje skoningai išryškinti formalūs ryšiai tarp skirtingų menininkų bendruomenių kelia žinojimo troškulį.

Itin paveikią, virš kasdienybės pakylėtą atmosferą parodos pasakojimui sukuria Išoros ir Lozuraitytės kurta architektūra. Jie projektui suteikė juvelyrinės precizikos pradedant parodinės erdvės tūrio skaidymu ir baigiant pastato paveldo elementų įjungimu. Nedidelėje parodai skirtoje patalpoje erdviai sutilpo pusė iš 500 muziejui padovanotų kūrinių, ir tai lėmė išradingai eksponavimui pritaikytos masyvios medinės sijos ir stiklinis kūrinių saugyklos tūris. Kabakovo albumas „Skrendantis Komarovas“ (1973-1981), išeksponuotas ant ilgosios, eismą Vilniaus senamiestyje trumpam sustabdžiusios sijos, aktyviausiai įsirėžia į parodos ramybę, o kartu pasiūlo raktą skaityti architektūrą. Taip, kaip ir Kabakovo personažai, architektūros elementai parodoje levituoja, nerodydami poreikio remtis į juos supančią aplinką – jie pakilę nuo grindų, atitrūkę nuo sienų. Tai vienu metu komentaras apie šią parodą kaip laikiną, pereinamojo laikotarpio reiškinį, o kartu ir apie nonkomformistinio meno kūrėjų savipozicionavimo strategiją. Levitavimo kosminėje kapsulėje jausmą kelia ir nuo paros meto priklausanti šviesa, sklindanti iš už ir iš po ekspozicinių sienų. Vienas iš erdvės pasiūlytų paveldo elementų – 10 deš. įrengti pusapvalės arkos formos praėjimai tarp salių – šioje atmosferoje mus nukelia ne renesansinius Radvilų rūmus, o veikiau į siurrealistinius de Chirico paveikslus. O „paveldinės“ tamsaus lakuoto medžio durys, perimtos iš 9 deš. interjero (bet perkeltos ant patogios naudoti naujos konstrukcijos), savo estetika veda jau link Twin Peakso paslaptingumo. Pastato paveldo įtraukimo ir eksponavimo strategija labai sėkmingai pritaikyta ir muziejaus hole – atnaujinant grindis išpjovus gabalą teraco, jis panaudotas pakylai, kuri esant poreikiui gali tapti stalu. Prisėsti galima ant LNDM restauratorių išradingai „įlaminuoto“ gabalo XIX a. sijos, išimtos renovuojant rytinio rūmų korpuso prie Liejyklos g. Stogą, o išimto seno parketo lenteles galima pamatyti Marijos Puipaitės ir Vytauto Gečo kurtoje mobilioje kasoje. Norisi tikėtis, kad toks konceptualiai-paveldosauginis jautrumas skirtingiems pastato gyvenimo etapų ženklams bus išlaikytas ir bendroje rūmų atkūrimo architektūrinėje vizijoje.

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Vis dėlto, ir parodos architektūriniuose ir ekspoziciniuose sprendimuose yra aspektų, kurie kuria šiokį tokį nepatogumą, nedraugiškumą lankytojui. Pavyzdžiui, „Skrendančio Komarovo“ sija gerokai susiaurina praėjimą tarp salių, taip sukuriamos susigrūdimo, komplikuoto prasilenkimo įtampos. Bet to, šalia jos eksponuojamos kelios didelio formato drobės, kurioms apžiūrėti norisi atsitraukimo, o tam reikia siją apeiti. Taip pat, nėra iki galo aišku, kodėl vieninteliai „atsipūtimo-ilgesnio įsižiūrėjimo“ suoliukai stovi ten, kur stovi. Kiek nuskriaustas man pasirodė ir „archyvinis-kontekstinis“ kambarėlis, kuriame būdama viena vis tiek jaučiausi nepatogiai apribota mažos erdvės. Be to, būčiau be galo džiaugusis galėdama pavartyti bent kelių vitrininiuose stalčiuose eksponuojamų leidinių faksimiles.

Tačiau mano priekabiausiu žvilgsniu žiūrint pastebėtos ir lengvai pataisomos smulkmenos nepaneigia fakto, kad turime būti labai dėkingi Vladimirui Tarasovui už tokią ypatingą dovaną, Arūnui Gelūnui už tai, kad ta dovana mums atverta „ilgai nemarinuojant“ ir su menotyrine kokybe, o Petrui Išorai, Onai Lozuraitytei ir parodos grafinių sprendimų autoriui Vytautui Volbekui už tai, kad greta įspūdingos dailės gauname dar ir įspūdingo dizaino patirtį.

Paroda Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose, 2020. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Išsamų fotoreportažą iš parodos Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose galite peržiūrėti čia.

Straipsnio autorius:
Eglė Juocevičiūtė yra menotyrininkė, meno kritikė ir Nacionalinės dailės galerijos kuratorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *