Vilniaus oro uoste nuo šiol pasitiks menininko T. Černiausko kurta instaliacija: „Tai – lopšinė apie Lietuvą“

„Šis kūrinys yra lopšinė apie Lietuvą – lėtas, švelnus prisiminimas apie tai, ką patyrė čia lankęsis, arba tylus pažadas apie tai, kas dar laukia išėjus iš oro uosto,“ – naujajam Vilniaus oro uosto terminalui kurtą video-instaliaciją pristato menininkas Tadas Černiauskas. Lietuvos gamtos įkvėptas kūrinys nuo šiol pasitiks ir išlydės visus oro uosto keliautojus. 

Šiuolaikinio meno pasaulyje puikiai žinomas kūrėjas prisipažįsta, kad įprastai nesirenka į kūrinius įtraukti lietuviškų detalių. Tačiau šįkart viskas kitaip – naujas menininko projektas kalba būtent apie gimtąją šalį, o pagrindine tema pasirinkta Lietuvos gamta. „Gamta – tai neatsiejama mūsų tapatybės dalis, tačiau tuo pačiu nepriklauso niekam, todėl dėl jos neįmanoma ginčytis, ją sunku ignoruoti, o nemylėti – beveik neįmanoma“, – įsitikinęs šiuo metu iš miesto triukšmo pasitraukęs ir miškų apsuptyje gyvenantis T. Černiauskas.  

Vilniaus oro uoste įsikūrusią instaliaciją nuo šiol bus galima išvysti naujame išvykimo terminale. Projektą įgyvendinti padėjo ir instaliaciją kuravo kultūrinių patirčių agentūros „Salto“ komanda.

– Tadai, kadangi kalbėsime apie instaliaciją, kurtą neeilinei vietai, visų pirma, paklausiu – su kuo Jums asocijuojasi oro uostai, kelionės, skrydžiai lėktuvu? Esate  tas „romantikas“, kuris myli keliones ir su jomis susijusias vietas?

– Dažniausiai kelionės man yra susijusios su profesiniais tikslais, todėl oro uostai tampa savotiška mano kūrybinės studijos dalimi. Tai vieta, kur susilieja praktiniai darbų planavimo aspektai ir laukimo tyla, kuri kartais padeda rasti įkvėpimą. Tačiau negaliu paneigti, kad šiose erdvėse dažnai jaučiu ir tam tikrą stresą – nuo besikeičiančių vartų ir saugumo patikros eilių iki oro švieslenčių, kurios dažnai primena, jog esu tarp pereinamų būsenų: tarp darbų, vietų, minčių.

Nors kelionės man asocijuojasi su galimybėmis ir naujais įspūdžiais, pačiame oro uoste visada slypi kontrastas tarp laukimo ir skubėjimo. Romantikos čia tikrai netrūksta – skrydžio laukiantys žmonės, istorijos ir energija, kuri tvyro šiose tarptautinėse sankryžose. Visgi mėgautis galiu tik tais oro uostais, kurie sukuria kuo mažiau papildomo streso: aiškios erdvės, ramūs judėjimo srautai, nedideli atstumai ir galimybė bent trumpam atsikvėpti. 

– Pristatyti meną ne galerijoje, ne muziejuje, ne tam įprastai skirtoje erdvėje, o viešoje, nuolat judėjime esančioje vietoje – koks tai jausmas ir kaip įgalina patį meną, kokios reikšmės, svorio suteikia kūriniui? 

– Man visada labai patinka kurti meną už tradicinių galerijų ar muziejų ribų, nes tokios erdvės suteikia kūrybai visiškai kitokią dinamiką. Menas tampa mažiau sureikšmintas, mažiau „iškeltas ant pjedestalo“, o tai leidžia jam tapti prieinamesne ir natūralesne aplinkos dalimi. Jis įgauna lankstumo, netgi tam tikro kuklumo – ne tiek stoto ar pasipūtimo, kiek prisitaikymo ir dialogo su aplinka.

Man, kaip architektui, susitvarkyti su keliamomis užduotimis yra smagus iššūkis, tad kuriant ne galerinėse erdvėse tenka taikytis prie aplinkybių. Tokiose situacijose menas neišvengiamai turi prisitaikyti, bet būtent tame ir slypi žavesys – sukurti kūrinį, kuris tarsi įsilieja, nepataikauja ir subtiliai veikia savo buvimu. Man skanu, kai priešingai, nei iš meno yra tikimasi, jis atlieka tam tikrą funkciją, turi apčiuopiamą tikslą, bet kartu išlaiko savo esmę ir savitumą. Kartais netgi smagiausia, kai jis lieka nepastebėtas, bet sugeba veikti.

– Kaip kilo instaliacijos idėja? Kokią atmosferą ir emociją norėjosi sukurti?

– Kadangi instaliacija kuriama oro uostui, estetiniu atspirties tašku tampa vienas iš ryškiausių oro uosto elementų – bagažo skenavimas rentgeno aparatais. Procesas, kai lagaminuose esantys asmeniniai daiktai virsta spalvingais, permatomais atvirukais, yra gerai pažįstamas daugeliui keliautojų.

Video instaliacijos turinys – Lietuva. Ir įkvėptas esu paties pabėgimo gyventi iš miesto į kaimą. Čia susipina simboliai, kurie man tapo artimi: žalčiai, vabzdžiai, upės, augalai, paukščiai, seni kaimo rakandai, tautodailė ir pan. Visi šie elementai susilieja į vientisą vizualinį naratyvą, kuris teka lyg medus – lėtai, švelniai ir be jokio spaudimo. Viskas labai paprasta – jokių paslėptų žinučių.

– Pristatydamas savo kūrybą užsienyje, menininkas, tam tikra prasme, pristato ir savo šalį. Vykdamas į parodas, pristatydamas savo kūrinius užsienio auditorijoms, ar sąmoningai įtraukiate kokius nors lietuviškumo fragmentus? 

– Ne, niekada to nedarau sąmoningai ir tik nedidelė dalis mano projektų turi užuominų apie kraštą, iš kurio esu kilęs. Tačiau pastaruoju metu, persikėlus gyventi į kaimą, jaučiu, kaip tai mane keičia – gimsta noras kalbėti apie temas, susijusias su mano aplinka ir šaknimis. Manau, kad tai natūraliai atras vietą mano kūryboje ateityje.

Mano darbai buvo kuriami remiantis kitais kriterijais, tačiau visuomet, duodamas interviu ar pristatydamas savo kūrinius užsienyje, pabrėžiu, kad esu iš Lietuvos. Man tai atrodo svarbus aspektas, nes kiekvienas menininkas, net nesąmoningai, visada tam tikra prasme atspindi savo kilmę.

– Lietuviškumas instaliacijoje daug atsispindi per gamtą. Kodėl pasirinkta būtent ši mūsų šalies pusė?

– Apsvarsčiau įvairius variantus – istorinius, kultūrinius aspektus ir simbolius, kuriuos būtų galima atskleisti, tačiau galiausiai pasirinkau Lietuvos gamtos detales. Nes tai labai universali ir objektyviausia kalba. Ji yra neatsiejama mūsų tapatybės dalis, tačiau tuo pačiu nepriklauso niekam, todėl dėl jos neįmanoma ginčytis, ją sunku ignoruoti, o nemylėti – beveik neįmanoma.

Lietuvos gamta – su savo žalčiais, smiltelėmis, keliomis spalvomis – turi kažką ypatingai subtilaus ir jaukaus. Ji nešaukia, nesipuikuoja.

Tik išsikraustęs gyventi į vienkiemį, aš iš naujo atradau ir įsimylėjau mūsų kraštą. Paradoksalu, bet tik palikęs Vilnių galėjau atleisti šiam miestui už jo trūkumus ir pamatyti jo stipriąsias puses. Atsirado daugiau erdvės refleksijai, įkvėpimui, dėkingumui. Štai net ir dabar, šį rytą, atsakinėdamas į Jūsų klausimus, kūrenu pirtį ir laukiu – po kelių valandų galėsiu pasinerti į ledinę upę. Tokia kasdienybės neabejotinai daro įtaką žmogui, lietuviui ar menininkui.

– Koks jausmas pristatyti video-instaliaciją, kurią pamatys tiek daug žmonių, beje, ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio keliautojų?

– Nesu linkęs sureikšminti savo, kaip kuriančio menininko, gautos galimybės, tačiau, be abejo, jaučiu tam tikrą atsakomybę kalbėti vizualine kalba, kuri būtų suprantama ir artima visiems – tiek Lietuvos, tiek viso pasaulio keliautojams.

Kurdamas, stengiausi žvelgti į procesą iš šalies, galvodamas apie prisiminimus, kuriuos išsiveža išvykstantys, ir apie tai, ką Lietuvoje atras atvykstantys. Tai lyg bandymas užfiksuoti tam tikrą emocinį peizažą, kuris gali sukelti atpažinimo jausmą, bet kartu palieka vietos asmeninėms interpretacijoms.

– Šiuo kūriniu įprastą oro uosto ritmą bandėte sutrikdyti, ar, atvirkščiai, įsilieti į bendrą atmosferą?

– Būtent toks ir buvo viso šio projekto tikslas – sukurti kūrinį, kuris nekalbėtų apie save ar jį sukūrusį menininką, o visą dėmesį skirtų žiūrovui. Net ir tam, kuris galbūt šios video instaliacijos nepastebės.

Šis kūrinys yra lopšinė apie Lietuvą – lėtas, švelnus prisiminimas apie tai, ką patyrė čia lankęsis, arba tylus pažadas apie tai, kas dar laukia išėjus iš oro uosto. Instaliacija nėra skirta trikdyti įprasto oro uosto ritmo ar dinamikos. Priešingai – ji subtiliai įsilieja į bendrą judėjimą, suteikdama galimybę bent trumpam nurimti.

Tikslas buvo sukurti instaliaciją, kuri nekeltų nerimo ar neblaškytų dėmesio – būtent tai, ko ir pats tikėčiausi oro uoste. Tai malonus, ilsinantis patyrimas, kurio galbūt net galimai nepastebėsi sąmoningai, bet jis subtiliai įsilieja į aplinką ir sukuria atsvarą kelionių skubai. Kūrinio tikslas yra tapti tyliu palydovu, kuris ne konkuruoja su aplinkos šurmuliu, o harmoningai jį papildo, suteikdamas keliautojams akimirką tiesiog pasimėgauti, tiesiogine ta žodžio prasme, tekančiu vaizdu.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Ieva Klimaitė