Vilniaus centre – naujas šiuolaikinio meno kūrinys, žymintis gyvybinę sostinės arteriją

Vilniuje, šalia senosios Vingrių vandenvietės (seniausių Vingrių šaltinių), netoli esančio modernaus meno MO muziejaus, iškilo naujas viešųjų erdvių meno objektas – gerai žinomos menininkės ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu, Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūrinys „Vandens lelijos”. Šiuolaikinio meno objektas – industrinė vandens talpykla, archaine kryžiuko technika išsiuvinėta gėlo vandens augalų motyvais, žymi istorinę Vilniaus vandenvietę ir Vingrių šaltinius, kurie ilgus amžius buvo gyvybinė sostinės arterija, gyventojus ir gėlynus maitinusi švariu vandeniu.

Kūrinys yra vienas iš Vilniaus miesto savivaldybės 2018 m. inicijuotos ir remiamos programos „Kuriu Vilnių“ laimėtojų. Savivaldybė, pasitelkusi ekspertų komisiją, iš 120 novatoriškų, ryškių, unikalių miesto meno projektų atrinko 19 laimėtojų – unikaliausių meno projektų, kurie praturtins Vilniaus miestą.

„Vilnius – kūrybos sostinė, kur originalios idėjos, padedant miestui, virsta realiais projektais. Prieš keletą metų mūsų inicijuota programa „Kuriu Vilnių“, finansuojanti meno projektus netikėtose erdvėse, pritraukė gausybę talentų ir gaivina primirštas miesto erdves. MO muziejaus kaimynystėje, istorinėje Vingrių šaltinių vietoje  atsiradusios „Vandens lelijos“ pasakoja įdomią šios erdvės istoriją – „augina“ žiūrovą“,  –  sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Meno objekto iniciatorius ir rėmėjas – Irmantas Norkus, advokatų kontoros „Cobalt“ vadovaujantis partneris Lietuvoje, projekto architektas – Tomas Grunskis.

„Vandens lelijos“ – nuoroda į istoriškai svarbią, bet pamirštą miesto lokaciją

Menininkės kūrinys sukurtas iš industrinės vandens talpyklos, išsiuvinėtos gėlo vandens augalų motyvais, nurodo į istoriškai svarbią miesto vietą. Natūralūs Vingrių šaltiniai nuo pat miesto kūrimosi pradžios iki 20 a. Vilniaus gyventojams tiekė švarų geriamąjį vandenį – jis buvo tiekiamas kasdienėms miesto žmonių reikmėms, aprūpino ne vieną miesto pirtį.

Šio meno kūrinio iniciatoriui ir rėmėjui Irmantui Norkui pasirodė įdomus Severijos pasirinkimas šiuolaikiniu meno kūriniu pažymėti ne didžiųjų asmenybių, herojų ar įvykių, kaip dažniausiai yra mėgstama viešose erdvėse, bet su eilinių žmonių kasdienybe susijusią reikšmingą vietą.

„Vingrių šaltiniai minimi kaip seniausia ir vandeningiausia Vilniuje vieta, todėl neabejotinai buvo svarbi miestiečių gyvenime. Gaila, jog šiuo metu vandenvietės teritorija sostinės gyventojams neprieinama, o šaltiniai teka po žeme ir subėga į miesto nuotekų sistemą. Šiuo kūriniu norėjome įprasminti mažai kam žinomą istorinę Vilniaus vietą ir atskleisti, kokia svarbi ji buvo sostinės gyventojams. Manau, kad šiuolaikinio meno kūrinys viešoje erdvėje, primenantis miestiečiams tarnavusią vietą, yra aktualus ir kuriantis naują istorinį kontekstą. Labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su Severija ir puikiu rezultatu“, – pasakoja I. Norkus.

Vandens perteklius arba trūkumas – vis labiau aštrėjanti 21 a. ekologijos problema

Apjungdama skirtingus su vandeniu susijusius aspektus: specifinę vandens lokaciją, industrinę vandens talpyklą bei vandens augalo – vandens lelijos motyvus, kūrinio autorė atkreipia dėmesį ne tik į istorinės vietos, atminties, bet ir natūralios gamtos ir žmogaus veiklos sąveikos problemas. Pasak kūrinio autorės, vandens perteklius, o kitur, priešingai, jo trūkumas – 21 amžiuje skirtinguose pasaulio regionuose vis labiau aštrėjanti ekologijos problema.

„Korozijos paveikta, povandeninį laivą primenanti, industrinė vandens talpykla, siuvinėta gėlo vandens augalų motyvais, kalba apie natūralios gamtos ir žmogaus veiklos įtampos taškus, taip pat aktualina miesto istorijos atminties ir užmaršties klausimus. Cisterna yra universali talpykla, kuria vis dažniau gabename nebe vandenį, pieną ar girą, bet srutas, kenksmingus chemikalus ar naftos produktus. Šalyje, kurioje negausu brangiųjų iškasenų, tyras vanduo ir žmonių kuriama kultūra yra kertiniai naudingieji ištekliai“, – apie kūrinio ekologinį aktualumą šių dienų kontekste pasakoja Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė.

Ji taip pat primena, jog šiuolaikinis menas ne visuomet būna patogus. Kartais kuria dviprasmiškas situacijas. Kaip ir dvilypė vandens prigimtis. Vanduo – yra tiek gyvybės šaltinis, tiek ir ardanti, visa griaunanti stichija.

„Vandens lelijos“ – pirmoji šiuolaikinio meno mugės metu gimusi iniciatyva, persikėlusi į viešąsias erdves

„Vandens lelijų“ kūrinys yra „ArtVilnius“, didžiausios šiuolaikinio meno mugės visame Rytų Europos regione, metu, gimusi iniciatyva. „Džiugu, kad švenčiant „ArtVilnius“ 10 metų veiklos sukaktį, jos vienu iš jubiliejinių akcentų tapo šio kūrinio sukūrimas. Prieš dvejus metus mugėje tarp dviejų meno kūrinio sumanytojų gimusi idėja jau virto realybe. Toks projektas, kurio iniciatyva būtų kilusi mugės metu, o vėliau persikėlusi į viešąsias miesto erdves – pirmasis. Tai labai svarbus žingsnis skatinantis visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu, o taip pat ir integruojantis Vilnių į reikšmingiausių Europos šiuolaikinio meno sceną. Sostinės viešojoje erdvėje, skirtingai nei kituose pasaulio miestuose, itin mažai šiuolaikinio meno objektų, o juo labiau – sukurtų menininkių moterų, todėl Severijos kūrinys išskirtinis dar ir šiuo aspektu“, – džiaugėsi meno mugės vadovė Diana Stomienė.

Autorė – vertinama menininkė ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinių muziejų ir kolekcionierių

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė dėl savo išskirtinės vizualios raiškos yra gerai žinoma ir tarptautiniame kontekste. Ji dažnai dalyvauja svarbiose parodose užsienyje ir Lietuvoje, jos darbų yra įsigiję reikšmingi Švedijos, Kanados, Didžiosios Britanijos, Latvijos muziejai bei privatūs kolekcininkai. Prieš keletą metų jai yra tekę dirbti su garsiuoju gatvės meno kūrėju Banksy, kurio asmeniniu kvietimu Severija dalyvavo išskirtinio dėmesio sulaukusiame „Dimaland“ projekte Didžiojoje Britanijoje. Severija yra ir Vilniaus dailės akademijos dėstytoja.

„Savo kūryboje dažniausiai panaudoju utilitarius metalinius buities daiktus (tokius kaip automobiliai, kariniai šalmai, metaliniai indai, kibirai) ir konceptualiai juos apjungiu su siuvinėjimu kryželiu, kuris kaskart atsidūręs ant skirtingo objekto kuria vis naujas prasmes. Siuvinėjimas kryželiu daug kam atrodytų itin senamadiška, archajiška technika, tačiau jos raiška veikia skaitmeninio pikselinio vaizdo principu“, – apie kūrybą pasakoja autorė.

Nuotrauka: Rytis Šeškaitis