Vilmanto Marcinkevičiaus tapybos paroda „Der Traum: neliesk mano sapnų“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Gegužės 15 d., ketvirtadienį,  18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius), atidaroma Vilmanto Marcinkevičiaus tapybos paroda „Der Traum: neliesk mano sapnų“. Menininkas pristato naujausius savo kūrinius, ekspozicijoje gretinamus su ankstyvesnio laikotarpio tapybos drobėmis ir palydimus autoriaus piešinių serijos.

Parodoje vartojamas germaniškasis Traum (vok. sapnas) ir sąmonėje tuoj pat išnyranti asociacija su trauma (graik. žaizda) etimologiškai nėra susiję giminystės ryšiais. Tačiau šis lingvistinis žaidimas kviečia žiūrovą apmąstyti ryšį tarp kelių menininko kūrybos ypatybių: sapniškumo, traumingos vystomo pasakojimo patirties ir taktilinės įtampos.

Marcinkevičiaus kūriniai akimirksniu nukelia į klampią, pusiau euforišką, pusiau neurotišką sapno materiją. Paveiksluose neretai pasakojamos tikrovėje nutikusios istorijos, pasiskolintos iš autoriaus vaikystės, atminties, kasdienės aplinkos. Tačiau perkeltos į kūrinio sistemą, jos suvelia įprastą vietos ar laiko vienovę, suardo nuoseklaus naratyvo liniją. Žiūrovas įtraukiamas į dviprasmišką, sunkiai paaiškinamą vyksmą numanomoje ar visai sąlygiškoje aplinkoje. Nenuostabu, kad Marcinkevičiaus darbuose tiek daug skriejančių, ore levituojančių, iš dangaus krentančių, ar tiesiog miegančių personažų. Perteikiamos situacijos ar būsenos tokios pat sapniškai intensyvios ir tirštos kaip tapytojo mėgiamas kulminuojantis koloritas. Vienas kitą užklojantys, peršviečiantys dažo sluoksniai, plūduriuojančios spalvinės dėmės – spontaniškai besiliejanti Marcinkevičiaus tapyba neracionali ir savaiminga kaip patys pasąmonės vaizdiniai.

Sapnas Marcinkevičiaus darbuose gali būti palaimingas, bet daug dažniau – neramus, skausmingas, netgi atvirai brutalus. Sapnas surenka užslopintus prisiminimus, patirtus išgyvenimus, įspūdžius; trauma atveriama iš naujo ir čia pat numalšinama.  Marcinkevičiaus drobėse trauma ir privati, ir vieša – atsispiriama ne tik nuo asmeninės, bet ir kolektyvinio žinojimo patirties. Pastarajai atstovauja religiniais motyvais paremti, trauminį momentą iškeliantys autoriaus kūriniai – „Judita ir Holofernas“, „Nukryžiuotasis“, „Judo pabučiavimas“.

Vienas raiškesnių motyvų Marcinkevičiaus kūryboje – tai lytėjimo dialektika – pastangos paliesti ir nenoras būti paliestam. Šios temos svarbą autoriui rodo ir jo paveikslų pavadinimai („Neliesk daugiau mano širdies“, „Neliesk mano sapnų“), ir, be abejo, pačių veikėjų elgesys. O ką gi veikia Marcinkevičiaus personažai? Jie sklando, svajoja, bučiuojasi, miega, švilpia ar niaujasi, eina imtynių, konfliktuoja. Tačiau svarbiausia – jie veržiasi paliesti vienas kitą.

Kai kalbame apie tapybą, labai retai naudojame terminą „taktilika“ – dažniau šis žodis linksniuojamas kalbant apie tekstilę, skulptūrą, ar faktūriškus meno objektus. Marcinkevičiaus kūryboje norisi paliesti ne pačią drobę, bet pačiupinėti minėtąjį pasąmonės ar sapno audinį, suvokti, kodėl vieni personažai taip nori būti paliesti, o kiti priešingai – blokuoja bet kokią priartėjimo galimybę – užmerkia akis, sukryžiuoja rankas, tarsi įspėdami – neliesk!

Aplink šį gestą susitelkia ištisas spiečius reikšmių ir konotacijų. Lytėjimas čia turi gausybę emocinių, estetinių atspalvių – jis ir erotiškas, ir belyčiai švelnus, ir trikdantis, ir smurtingas. Dažnai prisilietimas apskritai neįvyksta, tik akcentuojama akimirka prieš pat kontaktą, ir tuomet įdomiausias tampa atstumas tarp ištiestos rankos ir geidžiamojo objekto. Tame atstume sutelpa viskas – lūkestis, baimė, abejonė, troškimas. Taip pro Marcinkevičiaus vizijų, spalvų ir formų siautulį prasiveržia skausmingas neatitikimas tarp žmogaus noro atsiverti pasauliui ir pabėgti nuo tikrovės, panirt į patį sapno dugną.

Paroda Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki birželio 4 d.