Viliojantis minkštumas kūnui. Pokalbis su Marija Puipaite

2022 m. rugsėjo 30 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Viltė Visockaitė

Marija Puipaitė, Atsidavę paviršiai, 2021. Fot.aut. Jonas Balsevičius

 

Marija Puipaitė (g. 1987) savo darbuose nagrinėja kūno, intymios, juslinės patirties reikšmę santykyje su objektu. Marijos darbai buvo eksponuojami Milano, Eindhoveno, Londono, Paryžiaus dizaino savaitėse, Zaha Hadid galerijoje ir Mint galerijoje Londone, Latvijos nacionaliniame meno muziejuje, Estijos taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, „Collectible“ dizaino mugėje Briuselyje. Jos darbus reprezentuoja galerija „Vartai“. Pastaraisiais metais menininkė savo individualius kūrybinius projektus praplečia kuratorine praktika. Ji yra kuravusi parodas galerijoje „Vartai“, Lietuvos taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Šiuo metu Marija studijuoja doktorantūroje Vilniaus dailės akademijoje ir dėsto Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedroje.

Pirmame mūsų susipažinimo laiške paminėjai, kad šiuo metu tavo „kūryba truputį liūdi“. Papasakok plačiau apie dabartinį doktorantūros tyrimą, kuriam laikui atitraukusį tave nuo meninės praktikos.

Doktorantūra tapo nauju etapu, kuriame iš naujo įsivardijau, kuo remiasi mano intuityvus darbo pobūdis ir koks galėtų būti kitas žingsnis nagrinėjant juslinį santykį su daiktais. Iš pradžių bergždžiai įsivaizdavau, kad šiame kelyje turiu keisti ir savo metodus, konvenciškai pradedant nuo teorijos ir tik tada pereinant prie praktikos. Užtruko ir kol sugebėjau save pozicionuoti tarp mane žavinčio akademinio ir autentiškesnio meninio tyrimo. Todėl kurį laiką pati stabdžiau save su kūrybine praktika. Pastaraisiais metais daug energijos įdėjau ir į dizaino parodų kuravimą, todėl natūraliai asmeninė kūryba atsidūrė antrame plane.

Doktorantūros tyrime istoriškai nagrinėju žmogaus intymų santykį su jo kūnui skirtais objektais – rūbais ir baldais – vakarų kultūros kontekste, bandydama suprasti, kaip būtų galima sukurti naują daiktą šiandien su tokiu pat reikšmingumu, kuris jam buvo teikiamas (be abejo, kritiškai mąstant apie istorines reikšmes ir naratyvus). Mano tyrimas nagrinėja aktyvių / veikiančių daiktų (ang. agency of things) reiškinį ir taip bando apeliuoti į galimą sprendimą nesąmoningam vartotojiškumui. Jungiamąja grandimi pasirenku audinį, kuris dengia, slepia, bet kartu atskleidžia kūnus ir baldus. Jungiu istorines nuorodas, koncentruodamasi ties tekstilės jusline reikšme, ir jos kaip tarpininko vaidmeniu sukuriant intymų ryšį su daiktu. Atkreipiu dėmesį į daikto išdėvėjimus ir plyšius, kurie suteikia benjaminišką aurą. Atverdami slepiamus sluoksnius, išdėvėjimai ir plyšiai apnuogina daiktą, atveria jo esmę. Taip vedu paraleles tarp istorinio kostiumo ir apmušalų, rūbo apatinių sluoksnių ir baldo sandaros, neišvengiamai kvestionuodama dominuojančią vizualinę reprezentaciją dizaine.

Marija Puipaitė, Atsidavę paviršiai, 2021. Fot.aut. Jonas Balsevičius
Marija Puipaitė, Atsidavę paviršiai, 2021. Fot.aut. Jonas Balsevičius
Marija Puipaitė, Atsidavę paviršiai, 2021. Fot.aut. Jonas Balsevičius

 

Koks tavo santykis su istoriniais baldais ir objektais? Kokiu būdu jie persidengia su šiuolaikiniu dizainu?

Nuo istorinių baldų ir objektų prasidėjo mano pažintis su daiktų pasauliu. Augau tarp antikvarinių baldų, būdama 5-erių norėjau būti archeologe. Nuo vaikystės istorinės buities ekspozicijos muziejuose man buvo penas fantazijoms. (O kur dar „kostiuminiai“ filmai..!).

Per tai atėjau į dizainą. Dabar, susidūrusi su Lietuvos muziejų kolekcijomis ir parodos „Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“ kuravimu muziejuje kartu su Vytautu Geču ir Monika Lipšic, turėjau galimybę sujungti dvi savo aistras į vieną kontekstą. Ir pasidarė aišku, ką vienas laukas gali duoti kitam. Supratau, kuo šiuolaikinis dizainas man atrodo nepakankamas ir kodėl muziejų saugyklose esantys objektai lieka iki galo neįvertinti. Istorinio baldo, kaip dizaino objekto, pamatymas gali paskatinti atviresnį ir aktyvesnį žiūrovo žvilgsnį muziejuje. Daikto unikalumą apsprendžia ne tik jo meninė vertė ar retumas. Tai gali būti ir, pavyzdžiui, tam tikras masinės gamybos daikto išdėvėjimas. Galvojimas, ką pasakyti apie vienokį ar kitokį istorinį baldą, privertė susimąstyti apie dizaino objekto esmę / svorį. Dabar to ir ieškau.

Fiksuoti nematoma. Aut. Monika Jagusinskytė, 2022
Fiksuoti nematoma. Aut. Monika Jagusinskytė, 2022
Fragmentai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus istorinių baldų saugyklos. Fot.aut. Darius Petrulaitis, 2021
Fragmentai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus istorinių baldų saugyklos. Fot.aut. Darius Petrulaitis, 2021

 

Užsiimi savotiška baldų anatomija – svarbi ne tik baldo išorė, bet ir viduriai. Kodėl tai, kas dažniausiai slepiama, tau tampa tyrimo objektu?

Per praktiką esu daiktą analizavusi įvairiais jusliniais sluoksniais – nuo medžiagiškumo, formos iki realizavimo proceso. Tačiau reikalaujant iš objekto (ir savęs), kad jis maksimaliai būtų tikras ir kuo mažiau butaforinis, neišvengiamai svarbūs yra ir daikto viduriai. Mane inspiravo XVI–XVII a. sandūroje dominavęs vidaus organų sureikšminimas, kuriam didelę įtaką padarė anatomijos, kaip mokslinės praktikos, atsiradimas. Viduriai ir atskiri organai reiškėsi kaip leitmotyvas literatūroje, vizualiuosiuose menuose, liturginiuose tekstuose ir pan.  Šiuo laikotarpiu kūno vidus, neatsiejamas nuo dvasinio vidaus, slepiantis svarbią tiesą, dorybes ir nuodėmes, ir kur tik dievas turi tiesioginį priėjimą, transformavosi į žmogaus įgytų žinių metaforą. Remiantis mokslu, nežinomos žinios – paslaptingas kūno vidus – tapo reginiu. Pavyzdžiu galėtų būti Šekspyro protagonistų Hamleto ir Otelo noras patekti į kito vidų, netgi labai tiesiogiai, patekti į vidaus organus tam, kad pažintų paslėptą tiesą, pasiektų karaliaus sąžinę. Tai atspindi to meto konfliktą pasaulėjautoje – bandoma priimti kūną, kuris, iki šiol buvęs po paslapties šydu, tapo demaskuotas – objektyvizuotas. Elžbieta I-oji savo garsioje kalboje XVI a. pab. įtvirtina savo galią pabrėždama, kad jos kūnas gal kaip silpnos moters, bet širdis ir skrandis – kaip karaliaus. Vėliau sakralizuotos kūno dalys virsta mechanicistinio požiūrio į kūną atspindžiu. Thomas Hobbesas „Leviatane“ rašo, kad širdis yra spyruoklė, o nervai – tik virvelės. Tuo tarpu mano pasaulėjauta baldų klausimais yra tikrai kontra-mechanicistinė.

Rumšiškių baldai, antikvarinis minkštasuolis, Švedija
Rumšiškių baldai, antikvarinis minkštasuolis, Švedija
Marija Puipaitė, Kėdės preparavimas, 2022

 

Tavo kūrybos atspirties taškas yra žmogaus kūnas – kodėl būtent jis? Kaip juslinė kūno samprata veikia tavo praktiką?

Juslinio suvokimo išryškinimas leidžia į medžiagas, formas ir daiktus pasižiūrėti ne mechaniškai ar funkciškai, bet per patyrimą. Kūnas, kaip atspirties taškas, padeda išvengti dirbtinių ar sugalvotų sprendimų. Priimu jį kaip duotybę, kuri organiškai apibrėžia būsimo objekto sąlygas.

Tekstilė vis dažniau atsirandanti šiuolaikinio meno parodose ir tyrimuose, tavo praktikoje užima itin svarbią vietą ir tampa tarpine medžiaga tarp žmogaus ir baldo. Kaip tekstilė veikia žmogaus pojūčius ir kuria baldo vertę?

Audinys turi daug intymaus, jusliško, erotiško užtaiso, kuris atsiranda dėl fizinių medžiagos savybių ir susiformavusių kultūrinių kodų. Dirbant su audiniu, laikant jį rankose, liečiant  patiriamas malonumas. Jis jaučiamas, pats glosto, juda, skleidžia garsą, transformuojasi. Sąveikoje su kūnu tekstilė gundo tiek atidengdama, tiek ir jį slėpdama. Lygiai taip pat įsivaizduoju tekstilę ant baldo – ji jam gali suteikti papildomų prasmių, padaryti jį labiau mistišku, bet lygiai taip pat gali ir demaskuoti. Minkštas, jusliškas, blizgantis, permatomas audinys yra kaip membrana. Jis veikia kaip tiesioginis viliojimo įrankis, kuris sustiprina juslinės patirties svarbą dizaine.

Tavo požiūris į senų baldų restauravimą kaip ambivalentišką praktiką man pasirodė labai įdomus ir netikėtas! Užsiminei ir apie dizaino moralę.

Galvojant apie baldų išdėvėjimus, ir apskritai apie istorinius baldus, neišvengiamai mintys sukasi apie restauraciją, siekiamą rekonstrukciją, jos etinius ir kūrybinius aspektus. Bandau suprasti, kiek yra prasmės grąžinti daiktą į jo praeitį, koks jis buvo, o ne artikuliuoti, koks jis yra dabar. Taip pat ir su dizaino objektu – galima klausti, kada jis atsiskleidžia, įsiprasmina: ar kai yra naujai sukurtas ir pristatytas, ar kai gyvena unikalų gyvenimą paliekant laiko žymes.

Pjaustinėjimo būdu dekoruoto XVI a. pab. audinio skiautė, Museo di Palazzo Mocenigo. Fot.aut. Marija Puipaitė

 

Audinių sluoksniai, draperijos, įplyšimai, nusidėvėjimas tavo praktikoje įgauna kitą  prasmę ir kita forma artikuliuoja istorinę dimensiją. Papasakok plačiau, kokias  medžiagas ir kaip renkiesi kūriniams realizuoti? Kokį krūvį jos sukuria galutiniam rezultatui?

Medžiagas renkuosi labiau intuityviai. Dažniausiai tik vėliau sužinau informaciją apie jų kultūrines ir prasmines nuorodas. Man svarbus malonumo aspektas, kai medžiaga traukia instinktyviai arba sukelia abstrakčias kūniškas asociacijas, pavyzdžiui, glotnus medžio paviršius ar aksomas. Šiuo metu eksperimentuoju su medžiagomis, kurios yra rūbiškos, bet savo savybėmis gali būti pritaikytos ir baldui. Vedu paraleles tarp ilgą laiką naudotų lininių, kartais šilkinių ir vėliau medvilninių apatinių marškinių, kaip pagrindo istoriniame kostiume, ir drobinių medžiagų – apatinių sluoksnių tradicinių apmušalų technologijoje. Prasmę gali pakeisti medžiagos apdirbimas ir manipuliavimas ja.

Žinau, kad šiuo metu esi Venecijoje. Minėjai projektą, kuriame bus apjungtos dizaino ir šiuolaikinio meno praktikos atsispiriant nuo renesansinės kultūros.

Kartu su menininke Goda Palekaite Fondazione Cini rezidencijoje Venecijoje tyrinėjame renesansinę kurtizanių kultūrą kaip ankstyvąją feminizmo apraišką: jų kūrybinę emancipaciją, dviprasmišką socialinio mobilumo ir asmeninę laisvę. Siekiame atrasti plyšius, per kuriuos galima pamatyti tai, kas nutylėta arba kas spekuliatyviai „galėjo būti“, taip kvestionuojant faktinės, vyrų parašytos istorijos konstravimą, kur figūruoja moters-paleistuvės arba moters-šventosios kraštutinumai. Taigi, projekte apjungsime ne tik dizaino ir meno, bet ir istorinio, antropologinio tyrimo praktikas. Mums abiem įdomus pasakojimas per materiją ir intymus priėjimas prie istorijos, kai žiūrovas gali patirti ją asmeniškai. Taip pat labai smalsu, koks bus rezultatas apjungus mūsų abiejų skirtingas praktikas ir disciplinas. Kitą rudenį planuojame surengti duo parodą galerijoje „Vartai“, o tyrimą pristatysime ir Venecijos IUAV menų universitete.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *