Viktoro Paukštelio tapybos paroda „Zelandija“ galerijoje „Arka“

Nuo birželio 4 d., LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius ) veikia menininko Viktoro Paukštelio tapybos paroda „Zelandija“, kurioje išsamiai pristatoma pastarųjų metų kūryba, skirta aktualizuoti menininko kaip stebėtojo ir vaizdų „rinkėjo“ bei (per)kūrėjo reikšmę.

Viktoras Paukštelis kūryboje analizuoja originalo ir kartotės klausimą, šiuolaikinių technologijų įtaką vaizdo suvokimui, objektyvumo (ne)galimybę ir užtikrinto (ne)tikrumo būsenas. Pasitelkdamas anksčiau regėtų vaizdų fragmentus, autorius kuria savitas meno istorijos ir medijų parafrazes, kurios skleidžiamos platesniame vizualumo permąstymo diskurse. Archyvuodamas įvairią atmintyje nusėdusių atvaizdų informaciją, menininkas verčia ją tapybinio tyrimo procesu, kvestionuodamas susikaupusių vaizdų įsitarpinimą kūrėjo sąmonėje ir išorinėje reprezentacijoje. Vaizdines patirtis redukuodamas į tapybinėje kalboje besiformuojančią autentišką tikrovę, Paukštelis prisiima atvaizdų „medžiotojo“ ir kolekcionieriaus poziciją, (at)kurdamas ir „pasisavindamas“ vaizdinius, kurie sąmonės sraute nuolat išnyra prisiminimų pavidalu. Sąveikaujant atminties, sąmonės ir vaizduotės sandams, menininko regėti vaizdai tampa kito registro medija, funkcionuojančia kaip alaikiškas ir mimetiškas patyrimas.

Menininko drobėse pastebime atpažįstamus kultūros lauko įvaizdžius – Leonardo da Vinci „Moną Lizą“ (1503), Antonio Canovos skulptūrą „Trys gracijos“ (1817), sodą iš Eduardo Manet „Pusryčiai ant žolės“ (1862-1863), „Fleitininką“ (1866), „Berniuką su kardu“ (1861) ir kt. Rinkdamasis inspiracijas kūrybai, menininkas daug dėmesio skiria kitų menininkų įtaigai, siekdamas procesualaus autonomiškumo tam tikra prasme tapatinasi, interpretuoja jų teorinį ir stilistinį pamatą, pasitelkia ir nagrinėja galimas jų sąsajas su asmeniniu braižu virtualybės pinklėse.

Viktoras Paukštelis provokuoja, kad kūryba yra kažko ankstesnio perkūrimas ir menininko prerogatyva yra išskleisti tai naujai. Parafrazuodamas ir į kitus kontekstus perkeldamas vaizdinius turinius, autorius kelia jų autentiškumo klausimą. Jam svarbu, kaip tapytojas jau kitur eksploatuotus vaizdus paverčia savais. Tapydamas mąsto apie atvaizdų prigimtį, domisi kultūrine, vietos atmintimi, analizuoja asmeninės ir kolektyvinės atminties santykio ribas. Tradicinę tapybos raišką tyrinėdamas šių dienų medijuoto pasaulėvaizdžio kontekste, Viktoras Paukštelis ieško prielaidų, kodėl neretai medijuoti vaizdai tampa paveikesni nei originalai, o atradęs sintezę su asmenine patirtimi, transformuoja ne į tolydžius pasakojimus, bet veikiau į prisiminimo sužadintos meditatyvios atmosferos perteikimą-kūrimą.

Paroda pavadinta pagal Viktoro Paukštelio kūrinį „Zelandija“, kurį inspiravo A. Diurerio biografijoje perskaityta detalė, kad menininkas specialiai keliavo į Zelandiją, kad įamžintų ant kranto jūros išmestą negyvą banginį. Kaip teigia autorius, jam rodėsi tarsi jis jau yra tą darbą matęs. Tačiau paaiškėjo, jog tai buvo tik jo paties susikurtas įsivaizdavimas, kuris, anot menininko, tam tikra prasme įsakmiai reikalavo tapybinės raiškos. Tokiu būdu pats tapybos kūrinys tampa tarsi spontaniškai išnyrančio, neaiškios kilmės vaizdinio atspindžiu kūrėjo sąmonėje.

Menininką domina, kodėl konkretūs vaizdai įsirėžia į atmintį ir stimuliuoja kūrybą, tampa savotišku atspirties tašku ir kasdiene komunikacijos forma. Šių dienų kontekste tokia vaizdų apropriacija ir nevaržomas disponavimas jais yra tapusi neatsiejama šiuolaikinės ekraninės visuomenės būties dalimi.

Paroda veiks iki birželio 25 d.

Paroda yra galerijos kūrybinės programos, finansuojamos Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos kultūros tarybos, dalis.