Viginto Stankaus paroda „Pelenai“ LDS galerijoje

Kovo 14 d, 18:00 val. LDS galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma Viginto Stankaus paroda „Pelenai“.  Parodos kuratorė: Julija Dailidėnaitė.

Tapyba pelenais – Viginto Stankaus (1962-2018) kelias į gyvenimo įprasminimą kūryboje. Meditatyvūs monochrominiai tapybos darbai, tarytum monumentai, padėjo tašką menininko gyvenimo kelyje. Tačiau, įkvėpti rytietiško vabi sabi (liet. ,,kuklus paprastumas“ – viena iš Japonijos estetikos filosofijų), jie alsuoja amžina ramybe, didingumu ir asketiškumu.

Parodoje “Pelenai” pristatoma V. Stankaus kūrybos retrospektyva. Čia pamatysite menininko kūrybinių ieškojimų kelią – lyg aliuzija į gyvenimo laiko juostą – nuo tylių ir švelnių ankstyvųjų “japoniškų” abstrakcijų iki sunkiasvorių, daugiaprasmių, meditatyvių “pelenų”.

__

V. Stankus gimė Kaune, Vilniaus dailės akademijoje įgijo stiklo ir vitražo specialybę. Į meno lauką įsiliejo kartu su aktyviais meno pokyčius Kaune formavusiais tuomečiais menininkais: Alfonsu Vilpišausku, Raimundu Mikšiu-Šniūru, Eimučiu Markūnu, Vytautu Dubausku, Raimondu Gailiūnu, Antanu Obcarsku, Arūnu Vaitkūnu, Mykolu Šalkausku, Rimvydu Jankausku-Kampu ir kt.

Nepriklausomybės pradžioje, didžiuosiuose Lietuvos miestuose kultūrinis gyvenimas tiesiog kunkuliavo. Pradėjo kurtis lietuviškos dailininkų grupės, siekusios pristatyti publikai meną be sovietinių meno institucijų kontrolės. 1990 m. vasarį Kaune jau buvo įsikūrusi keturių menininkų grupė „Post Ars“, tais pačiais metais susibūrė tapytojų grupė „Angis“, o Vilniuje nuo 1989 m. gyvavo „Grupė 24“. Istorinių pokyčių ir sunkios naujos pradžios Lietuvoje laikotarpiu tapyboje išryškėjo ir įsitvirtino abstraktusis neoekspresionizmas.

Visų šių meno įvykių sūkuryje formavosi ir V. Stankaus kūrybos braižas. Ramesnio būdo menininkas laikėsi kiek atokiau nuo itin aktyvaus meno lauko procesų. Būdamas profesionaliu sportininku (vienas pirmųjų Lietuvoje įgijo juodąjį karatė diržą), jis pasinėrė į Rytų kovos menų filosofiją, kurią sudaro budizmo, taoizmo ir konfucianizmo pagrindai. Tai jį disciplinavo, išmokė kantriai ir nuosekliai siekti tikslo. Kiekvieną dieną pradėdavęs nuo meditacijos Vigintas prie drobės prisiliesdavo tik būdamas geros nuotaikos – pyktis ar susikaupusios neigiamos emocijos niekada nebuvo jo įkvėpimu. Kitaip tariant, menininkas nesiekė šokiruoti žiūrovo. Jis siekė atrasti harmoniją su savimi ir per meno kūrinį ja dalytis su pasauliu.

Ankstyvieji piešiniai, tapyba ant popieriaus, kartono lakštų ir drobės alsuoja gaivia šviesa, laisve ir ekspresyviais potėpiais. Kiek vėliau į jo tapybą įsilieja sunkios, viena kitą dengiančios dažo tekstūros ir smulkios, motyvų lopus drobėje jungiančios linijos. Paskutiniaisiais metais menininkas beveik neišeidavo iš dirbtuvės. Kūrė daug ir intensyviai, nesiliovė eksperimentuoti su drobės faktūra. Naudojo ne tik dažus, bet ir pelenus.

V. Stankus – įdomus ir savitas kūrėjas, palikęs didelę abstrahuotų, asociatyvių ir ekspresyvių paveikslų bei piešinių kolekciją. Įvairaus formato abstrakcijos atliepia menininko kartos, besiformavusios Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, estetiką ir dvasią. Meilė Rytų kovos menams ir filosofijai, kasdienės meditacijos nulėmė, kad V. Stankaus darbai skleidžia harmoningą, darnų ir atvirą santykį su pasauliu. Galbūt todėl menininko kūryba tokia daugiasluoksnė ir įtraukianti.

Paroda veiks: nuo kovo 14 iki balandžio 8 dienos.