Vienas garsas ir keletas minčių. Pokalbis su Arturu Bumšteinu

Dar 2016-ųjų gruodžio 10−17 dienomis Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos galerijoje „Sodų 4” buvo eksponuojama Arturo Bumšteino paroda „Vieno garso istorija”. Atidarymo metu skambėjo specialiai šiai parodai sukurtas radijo vaidinimas. Antroji atidarymo programos dalis − Arturo Bumšteino ir Gailės Griciūtės gyvai atliktas elektroakustinės muzikos performansas. Visą kitą parodos laiką visiškai tuščioje galerijoje eksponuotas vienintelis garsas. Cituojant parodos anotaciją, „Iki pat namo renovacijos tiek virtuvėje, tiek visame bute šildymo sezono metu iš rūsio sklisdavo tylus, tačiau pakankamai įkyrus ~370 hercų (apytiksliai atitinkantis natą Fa ♯) garsas. Šis garsas tapo priežastimi, dėl kurios 1980-aisiais metais išsiskyrė menininko tėvai”. Pagalvojome, kad tokia paroda yra puikus pretekstas su Arturu pasikalbėti. Neskubus pokalbis kiek užsitęsė. Matyt, pasitvirtino taisyklė, kad kuo tuštesnė galerija, tuo daugiau minčių. Mielam skaitytojui paslaugiai atskleidžiame, apie ką jos.

Kalbėjom, kad nesiryžai pakviesti tėvų į parodą. Man regis, tai įdomus aspektas, apie kurį skaitytojui būtų įdomu iš tavęs paties sulaukti platesnio komentaro. Antra šio įžanginio klausymo dalis, matyt, būtų tokia: kol kas pamirškime patį garsą… Kas iš tiesų atsitiko?  

Jau anksčiau esu sukūręs keletą kūrinių, susijusių su iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingomis mano tėvų gyvenimo istorijomis. Vienas tų kūrinių pasakoja apie namą, kurį mano tėvas stato beveik visą savo gyvenimą. Garsinės šio namo aplinkos dokumentacija čia buvo ypatingai svarbi. Tai bandymas garso įrašo priemonėmis perteikti monumentalumo temą. Man pasirodė įdomi Gastono Bachelardo mintis, jog namas, kaip erdvių visuma, yra tampriai susijęs su žmogaus psichikoje glūdinčiais erdvių archetipais. Priartėju prie intymumo sferos, tad manau, jog primesti artimiesiems savąsias menininko-terapeuto „paslaugas” yra ne itin taktiška. Gerai, kad tuo pačiu metu viename Vilniaus teatre pradėtas rodyti spektaklis, kuriame skamba mano muzika… Turėjau kur nukreipti savo tėvus.

Įdomi tema − menininkų tėvai ir jų santykis su vaikų kūryba. Kai mano mama 1982-aisiais visasąjunginėje loterijoje laimėjo kruizinę kelionę Jenisėjaus upe, ji praplaukė pro daugybę vietų, į kurias praeito amžiaus viduryje buvo tremiami Lietuvos gyventojai. Apie šią jos kelionę taip pat esu sukūręs nedidelį videodarbą. Esu įrašęs savo tėvo dainuojamas (jis ne dainininkas) jaunystės dainas, kurių melodijas vėliau pritaikiau instrumentams iš Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus archyvų. Galėčiau dar ilgai tęsti vardindamas kūrinius, sukurtus tų „niekuo neypatingų tėvų gyvenimo istorijų“ įtakoje. Tačiau gal jau atėjo laikas duoti jiems ramybę…

Atsakant į antrąją Tavo klausimo dalį − šiuo atveju konkrečios biografinės detalės visiškai nesvarbios. Noriu apvalyti istoriją nuo konkretybių ir kalbėti apie apibendrintą situaciją, kuri galėjo nutikti daugelyje 80-ųjų pabaigos daugiabučių. Kaip sakė viena parodos lankytoja, „…kiekvienas turime savo garsą iš rūsio“.

Arturo Bumšteino parodos Vieno garso istorija atidarymo performansas projektų erdvėje Sodų 4: Arturas Bumšteinas, Gailė Griciūtė. Radijo vaidinimo balso aktoriai: Saulius Čiučelis, Inga Mikutavičiūtė Foto: Laurynas Skeisgiela

Aš, be abejo, suprantu tavąjį norą atsieti tematiką ir meninį siužetą nuo konkrečios, biografiškos istorijos. Bet sutik, toks pasirinkimas gali būti suprastas kaip puristinis, formalus. Turiu omenyje kad ir santuokos įsipareigojimus vaizdingai nusakančius priesaikos žodžius: „Ir džiaugsme, ir varge…“. Kitaip tariant, konkrečios aplinkybės ilgalaikio įsipareigojimo atžvilgiu paprastai laikomos antrinėmis. Tačiau būtent jos ir sudaro kiekvienos konkrečios santuokos istoriją. Jokiu būdu nemoralizuoju. Tiesiog aš, kaip parodos lankytojas, tokią apibendrintą koncepcijos artikuliaciją galiu suprasti tik kaip nuorodą į sąlygišką, iš konteksto ištrauktą motyvą, pasitelkiamą meninei idėjai, metaforai ar naratyvinei struktūrai styguoti. Jos retorika − „Garsas, dėl kurio išsiskyrė mano tėvai“ − skambi it paryškinta antraštė. Tad klausimas būtų įkyrokai susijęs su įžanginiu ir kartu vestų tolimesnės problematikos link: kaip tokiame kontekste traktuoji spekuliaciją? Ar sutiktum, kad būtent spekuliacija ir yra pagrindinė tavo kūrinio medžiaga?

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog dažniausiai su šiuolaikinio meno parodomis yra susipažįstama naujienlaiškio ar pranešimo spaudai pagalba. Tad į parodą jau atsinešama išankstinė, teksto suformuota nuomonė. Tavo išskirtas retorinis „skyrybų“ motyvas taip pat yra cituojamas iš pranešimo spaudai − nors ten ir nebuvo sureikšmintas, paminėtas tik teksto pabaigoje. Portalo „delfi.lt“ parodos anonso antraštė bylojo: „Menininkas demonstruos garsą, dėl kurio išsiskyrė jo tėvai“! Man visai nerūpi sureikšminti tėvų personalijų. Tai žmonės, su kuriais praleidau daug laiko ir kurie visapusiškai (teigiamai bei neigiamai) veikė mane kaip asmenybę. Tai negalėjo nepaveikti ir mano, kaip menininko, formavimosi. Tačiau nesiimu kurti dokumentinio filmo ar radijo reportažo apie juos. Mane labiau domina tas visuotinis teatras, kuris yra taip būdingas visoms kolektyvinėms institucijoms. Šeimos institucijai − taip pat. Šis teatras neretai yra inertiško gyvenimo sąlygojamas procesas − kartais taip įsijaučiama į savo atliekamas socialines roles, jog pamirštamos priežastys bei tikslai. Kitaip tariant, nebelieka jokios savikritikos, kuri turėtų veikti kaip inerciją sulaikantis veiksnys. Norint suardyti į tokį patogų įsijautimą viliojančias pinkles, reikia apnuoginančio šūksnio iš šalies (čia prisiminsiu, kaip viename jau mano minėtame Vilniaus teatre, publikai solidariai tylint, žymus Vilniaus provokatorius Stasys Bonifacijus-Ieva ėmė viešai reikšti kritinę nuomonę spektaklio atžvilgiu). Jeigu žiūrėtume į šeimą kaip į socialinio teatro atmainą, tokiu „žadintuvo signalu“ galėtume laikyti įkyrų garsą, dieną ir naktį sklindantį iš rūsio. Jis lyg kokia akustinė sąžinė stengiasi atkreipti tavo dėmesį primindamas, jog kažkas yra ne taip.

Esu sukūręs nemažai įvairių skirtingomis formomis realizuotų kūrinių bei turiu naujų sumanymų, iš kurių pasirinkau būtent šį. Parodos „Vieno garso istorija“ erdvėje eksponuojamas vienas vienintelis garsas, aplink jį sukuriant įvairius santykio su tuo garsu modelius. Vienas jų radosi iš parodos atidarymo metu skambėjusio radijo vadinimo, kuriame aktoriai improvizuodami atkartoja galimus šio garso atpažinimo scenarijus. Vaidinimo garso įrašas sklido iš lubose įtaisytų trisdešimties metų senumo garsiakalbių. Atidarymo vakarą su partnere, garso menininke Gaile Griciūte atlikome performansą, pateikusį dar vieną iš rūsio sklindančio garso interpretaciją. Kitas − gerokai redukuotas − modelis sukurtas pasitelkiant galerijos erdvės akustinių savybių matavimus, atliktus pagal LR galiojančius patalpų akustinių sąlygų normatyvus. Šiame kontekste prisimenu jau anaiptol ne naują prancūzo Michelio Chiono teoriją apie tris skirtingus klausymosi būdus: semantinį, kauzalinį bei redukuotąjį.

Intriguoja sumanymas pirmojoje asmeninėje parodoje Lietuvoje pristatyti kūrinį, akustinį reiškinį interpretuojantį ne pasitelkiant kažkurią vieną „girdėjimo prizmę“, o tuo labiau − kontekstą, kurį galėtume pavadinti multimedialiu. Sonifikacija, vibracijų vizualizavimas, įvairiausių garso procesų įvaizdinimas yra bene labausiai paplitusios garso meno praktikos, kurios tuo pačiu atrodo ir labiausiai tautologiškos. Antrojoje asmeninėje parodoje Lietuvoje, atsidarysiančioje šių metų pabaigoje Šiuolaikinio meno centre, eksponuosiu garsą, kurį bus galima išgirsti net per šešias skirtingas „girdėjimo prizmes“.

Arturo Bumšteino parodos Vieno garso istorija atidarymo performansas projektų erdvėje Sodų 4: Arturas Bumšteinas, Gailė Griciūtė. Radijo vaidinimo balso aktoriai: Saulius Čiučelis, Inga Mikutavičiūtė Foto: Laurynas Skeisgiela

Aš dar įvardinčiau šiuolaikinio meno diskurso, ir netgi tos pačios antraštės (angl. highlight) institucijas − nei viena, nei kita galimos interpretacijos atžvilgiu anaiptol nėra vienareikšmiška. Tai ypač aktualu, kai kalbame apie situaciją tuščioje galerijoje ir vieną vienintelį garsą. Bet jei jau apskliaudžiame konkrečią garso istoriją ir masinantį siužetą, taip jį iš esmės paversdami nutylėtu visa ko pretekstu, grįžkime prie jo didenybės garso ir jo naratyvinių pažų: Gastono Bachelardo aprašytos erdvės architektonikos, instituciniais riboženkliais normuojamo socialinio teatro, įkyriosios rūsio topografijos, jos materializacijos hercais ir akustinėmis materijomis, na ir klausymosi modusų kaip konceptualios garso fenomenų vartojimo komodifikacijos (adaptacijos estetiniam skonėjimuisi). Ir, vis dėlto, net sukant šia linkme, man regis, būtų kvaila visiškai nusigręžti nuo dokumentalumo. Tad detektyvinio pobūdžio klausimas, neabejotinai aktualus ir bet kuriam parodos lankytojui, būtų susijęs su aplinkybėmis: būsto architektūra, mikrorajonu ir tavo paties archeologiškomis pastangomis to pragaištingo garso situaciją atkurti ir ją reprezentuoti. Ar galėtum pakomentuoti ne tiek konceptualius, kiek faktografiškus šių aplinkybių aspektus?  

Yra du karaliai − vienas nuogas, o kitas dėvi išties labai plono audinio rūbus. Kartais labai lengva juos supainioti.

Neieškokime trečiojo − išvengsime dar didesnės painiavos. Pastaruoju metu pamėgai audio-dramaturgijos žanrą. Jau užsiminei, kad parodos atidarymo metu prieš koncertinį pasirodymą pristatėte ir audio-pjesę. Kartais pastebiu Tave neformaliame kontekste naudojant ir audio-komunikacijos terminą. Tai, žinoma, galėtų būti du atskiri klausimai, tačiau man maga juos apjungti į vieną ir paprašyti Tavęs apie tai papasakoti plačiau.

Mane domina neverbalinės istorijos pasakojimo priemonės. Įvairių disciplinų kontekste garsas dažniausiai suprantamas kaip papildomas elementas, iš pirmo žvilgsnio lyg ir neturintis teisės į savąjį identitetą bei konceptualią struktūrą. Dažnai ją pakeičia „paskutinės minutės” muzika, trafaretiškai sulipdanti dominuojančius vizualinius bei teksto elementus. Toks garso traktavimas, man regis, yra anaiptol ne pilnavertiškas. Garsus suprasti tik kaip pagalbinę funkciją atliekančios muzikos medžiagą yra tas pats, kaip tapybą traktuoti sienos apipavidalinimo elementu. Prisipažinsiu, keistoka, kad apie tai kalbamės taip, lyg garso disciplinas vis dar reikėtų legitimuoti. Mane patį vilioja menas, kuriame garsas yra centrinis, turinį subordinuojantis elementas.

Dramaturgijos poreikis kyla iš kompozicinio mąstymo. To, ką darau, radijo teatru nevadinčiau (nors esu sukūręs ir radijo spektaklį „Audiokaukas”), tad dramaturgijos elementų su teatru tiesiogiai taip pat nesiečiau. O tokiu būdu apmąstomas anksčiau minėtas socialinių institucijų teatrališkumas sietinas labiau su stebėtojo sąmoningumu bei „ausylumu” (jei lygintume su „akylumu”), negu su dramaturgija. Taigi, pernelyg ją akcentuojant, garsas vėl nustumiamas hierarchiniais laipteliais žemyn. Parodą atidaryti garso vaidinimu, kurio tema yra tas pats garsas, buvo sąmoningas ir netgi, sakyčiau, deklaratyvus sumanymas.

Arturo Bumšteino parodos Vieno garso istorija atidarymo performansas projektų erdvėje Sodų 4: Arturas Bumšteinas, Gailė Griciūtė. Radijo vaidinimo balso aktoriai: Saulius Čiučelis, Inga Mikutavičiūtė Foto: Laurynas Skeisgiela

O kaip, vis dėlto, įvertintum pastangą įžvelgti Tavo kūryboje sąsajų su turtinga radiofonikos meno tradicija? Neapleidžia nuojauta, kad Tau, kaip garso menininkui ir kompozitoriui, rūpi tiek abstrakčiosios, tarytumei savipakankamos fizinės ir formaliosios garso fenomeno savybės, tiek ir jo medijavimo subtilybės, naratyvinis kryptingumas, kompozicinė struktūra bei konceptualus pagrindas. Pastarosios savybės neretais atvejais Tau gal net labiau įdomios. Kaip pavyzdį galėtume pasitelkti tikriausiai daugelį Tavo kūrinių, bet paminėsiu Vokietijos radijo ir įrašų kompanijos „Bolt Records” išleistą išties muzikalią audio pjesę „Sleep (An Attempt At Trying)”, jau minėtą „„Menų spaustuvėje” pristatytą „Audiokauką” daugiakanalei garso sistemai, bei štai dabar − pjesę apie tą vienintelį garsą, atskirai pristatytą instaliacijos pavidalu tuščioje galerijoje. Ne per seniausiai vienoje akademinėje konferencijoje, atsispirdamas nuo radiofonikos, turėjau progą apie Tavo kūrybą kalbėti ir „perklausos seanso” žanro kontekste, su kuriuo siečiau ir visus tris paminėtus kūrinius.

Keliuose savo interviu jau esu pasidalinęs mintimis apie radiofoninį meną. Man šis žanras yra įdomus, tačiau juo apsiriboti nenorėčiau. Radiofonikai priskirtiną klausymosi modelį laikau aprėpiančiu visus įmanomus audio-komunikacijos būdus. Dramine struktūra grįstos fikcijos tradicija radijo kontekste yra tokia pat sena, kaip ir pati radijo technologija. Kadangi man įdomios meninės praktikos, kurioms svarbus kultūrinio lauko konteksto įsisąmoninimas, būtų sunku išvengti tokios tradicijos aktualizavimo. Manau, verta patyrinėti įvairių klausymosi modelių specifiką. Klausymosi parodoje modelis šiuo metu man atrodo pats problemiškiausias. Tai motyvuoja gilintis į šią sritį. Tačiau, vis dėlto, pagrindiniu man išlieka linijinio klausymosi modelis, kai klausytojo dėmesys tam tikru metu tiesiogiai prikaustomas prie kūrinio kompozicijos bei naratyvo. Išbandant skirtingus klausymosi modelius bei iš jų kylančias patirtis, atsiranda poreikis vienus modelius papildyti kitais. Tokių tarpdisciplininiu pagrindu grįstų sumanymų apstu kūriniuose, numatytuose mano šių metų planuose. Galėčiau paminėti festivaliui „Operomanija” šiuo metu ruošiamą garso vaidinimą. Jame skirtingų žmonių balsai turės po atskirą kolonėlę daugiakanalėje garso sistemoje. Tai bus apibrėžtos trukmės garso instaliacija, patiriama teatro kontekste. Iš ankstesnių tokio tarpdisciplininio meno pavyzdžių paminėčiau kūrinį „More Music for Sam” (2015), apjungiantį viešo interviu, radijo, parodos scenoje bei šokio disciplinas: http://www.refusenik.org/works/2015-2/more/

Taigi, mano kūryba neapsiriboja vien dėmesiu savipakankamai garso fenomenologijai.

Arturo Bumšteino parodos Vieno garso istorija atidarymo performansas projektų erdvėje Sodų 4: Arturas Bumšteinas, Gailė Griciūtė. Radijo vaidinimo balso aktoriai: Saulius Čiučelis, Inga Mikutavičiūtė Foto: Laurynas Skeisgiela

Puiku, kad pasidalinai nuoroda į savo puslapį internete. Man regis, tai yra nuostabus, visiems prieinamas, tavo kūrybą išsamiai pristatantis archyvas. Interviu skaitytojui tikrai patarčiau jame užsibūti ilgėliau. Tuo tarpu Tau pabandysiu užduoti jau reziumuojantį klausimą: ar mėgsti interviu žanrą? Na, klausiu anaiptol ne iš kokių nors buitinių paskatų. Su Dailės akademijos studentais nuolat kalbamės apie menininko laikyseną jo kūrybos artikuliacijos atžvilgiu. Nesitikėk, kad paklausiu, ar laikai šį interviu vykusiu… Šitai neišvengiamai perleistų iniciatyvą į tavo rankas prieš pat pokalbio pabaigą (klausinėtojas, žinoma, juokauja).   

Man interviu procesas yra įdomus, jeigu jo metu pavyksta išsiaiškinti kažką įdomaus… Nesvarbu, ar tai susiję su aptarinėjama tema, ar ne. Dažniausiai vertingos įžvalgos ima rastis po kokio 6-7 klausimo.

Ačiū už pokalbį.

Arturo Bumšteino parodos Vieno garso istorija atidarymo performansas projektų erdvėje Sodų 4: Arturas Bumšteinas, Gailė Griciūtė. Radijo vaidinimo balso aktoriai: Saulius Čiučelis, Inga Mikutavičiūtė Foto: Laurynas Skeisgiela

Arturo Bumšteino parodos Vieno garso istorija atidarymo performansas projektų erdvėje Sodų 4: Arturas Bumšteinas, Gailė Griciūtė. Radijo vaidinimo balso aktoriai: Saulius Čiučelis, Inga Mikutavičiūtė Foto: Laurynas Skeisgiela

Arturo Bumšteino parodos Vieno garso istorija atidarymo performansas projektų erdvėje Sodų 4: Arturas Bumšteinas, Gailė Griciūtė. Radijo vaidinimo balso aktoriai: Saulius Čiučelis, Inga Mikutavičiūtė Foto: Laurynas Skeisgiela