Vidinis pragaras, išorinis rojus. Edith Karlson paroda „Keturių raidžių pasaulis“ galerijoje (AV17)
Monika Valatkaitė
Gulėjome pasisukę vienas į kitą. Aš ir kitas mano aš – l’esprit d’escalier [1]. Pastarasis, tai – vidury nakties užmigti neleidžiantis vidinis balsas, kamuojąs pasiūlymais kaip būtų buvę šaunu seniai pasibaigusio pokalbio metu pasakyti tai ir tai. Nusikamavus nesibaigiančiais situacijos persvarstymais, išaušus rytui sunkiai supranti: naktį nors sykį susimerkei ir pralaimėjai akių karą prieš save ar išlaikęs pravertą apdujusį žvilgsnį nusipelnei čempiono pusryčių. Jei nemiga apskritai gali varžytis dėl sveiko proto ego paglostančio titulo. Tokios gyvenimiškos kovos su savo paties jausmais – neapykanta (hate), meile (love), baime (fear), skausmu (pain) – mizanscenos yra reflektuojamos kaip įvairialypių individo būsenų „Keturių raidžių pasaulis“ estų menininkės Edith Karslon skulptūrinėse instaliacijose.
Skirtingas individo būsenas, anglų kalboje nusakomas keturiomis raidėmis, l’esprit d’escalier jausmas paveikia peraugdamas į kitas to paties individo galvoje gyvenančias įvairių charakterių asmenybes. Pastarosios dažniausiai lieka izoliuotos kūne, slopinamos vienos – dominuojančios ir atliekančios reprezentacinę funkciją sociume. Tačiau tai nekliudo egzistuoti mintis raižančių vidinių balsų chorui. Chaotiškai impulsyvūs ir neribotai išsitęsiantys menami dialogai išsivysto į konflikto inscenizaciją, sugalvojus prieštaraujantį argumentą klaidingam oponento požiūriui, arba įsivaizduojamo veiksmo įgyvendinimą, kai pasąmonės realybėje elgiesi kaip fizinėje tikrovėje nedrįsti.
Tokias ironiškų ar absurdiškų vidinių pokalbių situacijas parodoje išsamiausiai iliustruoja Karlson horeljefas. Kūrinys sudarytas iš pasikartojančių menininkės kūno dalių atspaudų, referuojančių išsiskaidžiusį individo daugialypumą atskiromis asmenybėmis. Sujungtos į vientisą odos spalvos skulptūrinį objektą jos atliepia kitų savęs bandymą prasibrauti pro pasąmonės pasaulio membraną į fizinę tikrovę. Harmonijos stygiaus vidiniame pasaulyje įpliekstos vidinių demonų kovos įspūdį sustiprina jų bandymo ištrūkti iš kūno momento vizualizavimas. Vienur slopinamos asmenybės yra sulaikomos apsivejančių gyvačių kaip nuodėmių bambagyslių, kurios dusina karčiai išmoktų pamokų moralais. Kitur – pačios asmenybės grūdasi kenkdamos viena kitai, kai rankomis atsistumia atsiremdamos į veidą ar įsikibdamos sėdmenų, kad prasiveržtų į priekį. Skulptūrinio objekto įkūnijama kova su savo vidiniais jausmais primena krikščioniškąjį pragarą, kai sėdėdamos prie bendro katilo sielos bando atseikėti sau šaukštą maisto, tačiau dėl ilgos rankenos negali pasiekti semtuko dalies, kai tuo tarpu rojuje sielos maitina viena kitą.
Gal net savotiška kakofonija įkyrėjęs naktinis vidinių balsų choras nuslopsta dienos šviesoje, kai susistyguoja adaptuodamasis prie aplinkos fono, susidedančio iš kitokių trikdžių kaip žmonių balsų, naujų įvykių ar smegenų užimtumo einamaisiais reikalais. Chaosui kontrastinga sustabarėjusi individo būsena vaizduojama kitoje Karlson skulptūrinėje instaliacijoje, kur aplink nuo lubų nuleistą centrinę kūrinio ašį kartojami balta spalva apipavidalinti menininkės veido, krūtų, rankų, sėdmenų ir kojų atspaudai komponuojami realaus kūno atitikmens tvarka. Taisyklinga struktūra referuoja grįžimą į realybę ar fizinės tikrovės save, kai veikiant savikontrolės instinktams tolstama nuo l’esprit d’escalier jausmu paskatinto asmenybės susiskaidymo šėlsmo. Jų eliminavimo intencionalumą grindžia ir kasdienybėje pritaikoma savireprezentacijos strategija viešojoje erdvėje, kurioje, kone, privalu asmeninį gyvenimą piešti kaip rojuje. Vienintele užuomina apie instaliacijoje amžinąja ugnimi rusenantį vidinį pragarą sufleruoja tik jos viduje besikeičiančiomis spalvomis periodiškai pulsuojanti šviesa. Be kita ko, tai įprasmina įvairius keturių raidžių faktorius kaip įžangoje minėtus jausmus ar daugiau – pinigus (cash), apgaulę (scam), pavydą (envy), kurie veikia individą, jį išbalansuodami trūkumu ir/ar pertekliumi. Įsimylėjus, pavydint ar (ne)turint pinigų žmogus linksta į kraštutinumus, klaidingai paraštėse ieškodamas aukso viduriuko.
Aptartų skulptūrinių instaliacijų pagrindą sudarantis kartojamas kūno dalių replikavimas priminė nemigos, kurią išgyveno ir pati Karlson, apibūdinimą iš XX a. pabaigoje išleistos ir vėliau ekranizuotos (rež. David Fincher, 1999) Chucko Palahniuko knygos „Kovos klubas“. „This is how it is with insomnia. Everything is so far away, a copy of a copy of a copy. The insomnia distance of everything, you can‘t touch anything and nothing can touch you.“ [2] Rašytojo apibūdintas individo nuotolis, tarsi, būnant niekur nei fizinėje tikrovėje, nei pasąmonėje bei sumušusiam protui rodantis, kad viskas kartojasi, atliepia menininkei svarbų savivokos būsenos išnykimą ir siurrealėjantį pasaulį. Nemigą patyrusių žmonių suprantamą „tyžtančios“ tikrovės, nebepaklūstančios savo pačios fiziniams dėsniams, iliuziją Karlson ekspozicijoje papildo silikonine kūno išnara, užmesta ant žirgės su lenta. Išsinėrimas iš kailio apibendrina dvi aptartas skulptūrines instaliacijas, kuriomis išryškinamas įvairiakryptis dualumas. Tai būnant tikru, kai suvoki save funkcionuojant sociume ir susiimi neišprotėti, bet tuo pačiu persistengęs savo gyvenimą reprezentuoji be trūkumų, „iš gerosios pusės“ tuo būdu save mitologizuodamas, nors jau savaime neleidžiant ištrūkti į fizinę tikrovę visoms savo individo asmenybėms tampi fantastiniu, išgalvotu, kuris geriausiai dera reikiamoje vietoje.
Individo galvoje besikuriančios dramos momentas svarbus ne tik Vilniuje eksponuotų Karlson kūrinių kolekcijoje, bet apskritai brėžia nuoseklią menininkės kūrybinės minties liniją. Keleto metų intervale menininkė sukūrė penkių dalių projektą „Drama Is In Your Head“, skirtingomis potemėmis parodose nagrinėdama dramos temą, kuri neturi pabaigos, kaip ir l’esprit d’escalier jausmo pasiūlymai, ką vertėjo pasakyti (gal net per) daug sykių sustojus prie perėjos šviečiant raudonai šviesai.
[1] Prancūziška idioma, reiškianti jausmą po pokalbio, kai sugalvoji visus dalykus, kuriuos būtum galėjęs pasakyti.
[2] „Taip jau būna, kai kankina nemiga. Kaip blyšku viskas atrodo – tik kopijų kopijos kopija. Nemiga atriboja: ne negali nieko paliesti , ir tavęs paliesti niekas negali“. In: Chuck Palahniuk, Kovos klubas, iš anglų kalbos vertė Aušra Simanavičiūtė, Kaunas: Obuolys, 2008
Išsamų fotoreportažą iš Edith Karlson parodos „Keturių raidžių pasaulis“ galerijoje (AV17) galite peržiūrėti čia.