Vidinio vėjo gydymas. Vytenio Buroko paroda „Skersvėjo klajonės“ „Editorial“ erdvėje

Neseniai buvau savaitės trukmės moterų stovykloje miškų apsuptyje. Ten rinkosi tos, kurių gyvenimams trūksta pusiausvyros: jų kūnas ir psichika vis kenčia ir neranda ramybės; ir jos jaučia, kad išjudinus savyje kažkuriuos dalykus, jos gebėtų pažinti gyvastingą, takią ir lengvą gyvenimo pilnatvę – vitališką gyvenimo erotiškumą. Tik nežino, nuo ko ir ką pradėti keisti. Kaip galima įsivaizduoti, buvimas ten nė iš tolo nepriminė apsilankymo pas psichoterapeutą kabinete; buvo nerta į šamaniškus ritualus galinčias priminti praktikas, atsiduodant vidinių subasmenybių siautuliui… tam, kad asmenybė susibalansuotų. Malajai, kurie vadovaujasi idėja, kad kiekviename žmoguje tūno angin – vėjas – ir jis privalo būti gražus, apie tokias moterų išgyvenamas būsenas greičiausiai galvotų taip: jų vėjai serga; tada sukviestų kelis bendruomenės narius ir atliktų tradicinį ritualą, kad negaluojantys vėjai išsisklaidytų.[1]

Vytenio Buroko solo paroda „Skersvėjo klajonės“ projektų erdvėje „Editorial“ atsispiria nuo šios malajų kultūroje gyvos vėjo idėjos. Išėjimo nerandantį savo angin menininkas čiumpa už skverno ir jam suteikia kūną bei vardą: susipažinkime, tai – Skersvėjis. Anot Vytenio, šis personažas pastebėjo, jog kad ir kiek bandytų save drausminti ir tramdyti, jį vis tiek trukteli vidinis vėjas, ir jis vėl ir vėl atsiduria kažkokiame tame pačiame taške. „Ir tai nėra blogai,“ – priduria. Jo kūną, dydžio sulig savo paties ūgiu, menininkas įkalina keturiolikoje freskinių atvaizų ant grakščiai surinktos statybinio tinklo konstrukcijos galerijos architektūrinės erdvės centre – kad kėblintų ratais tarytum vidinio kalėjimo kieme. Skersvėjis, kaip ir Vytenis, yra kiek aukštesnis už mane: stebiu jį, gan gigantišką (nes šis veikėjas kiek pakilęs nuo grindų), iš paties rato centro. Jis ne toks grakštus ir vėjiškas, kaip kad matydavau jį atsirandantį Vytenio eskizų knygelėse kokio nors skersai pučiamo akademinio susitikimo metu. Čia Skersvėjo atvaizdas ištapytas plačiais mostais tepant plytelių klijus, betonkontaktą ir kitas grynai statybines medžiagas. Naudojamos pagal paskirtį, tokios substancijos paprastai lieka nepastebimos, paslėptos po išoriniais tinko ir dažų sluoksniais (kaip ir mūsų vidinės būsenos, jei gerai gebame jas maskuoti). Pro tinklo kvadratėlius nuo menininko ekspresyvaus spaudimo ši nugarinėje pusėje vietomis prasiskverbianti klijų masė primena išpurtusias odos poras. Dabar Skersvėjį matau visokį: homoerotiškai atkišusį masyvią šlaunį ir besišaipantį, it kokį senį susmukusį kaklu į savo torsą, besišlapinantį į kampą lyg niekas jo nematytų (o jam ir nėra svarbu), klykiantį iš beprasmybės ir isteriškai besijuokiantį; regiu jį vos matomą – tai atsirandantį, tai nykstantį; pernelyg neišsiduodantį, neišsišokantį, tiesiog būnantį savyje – be spalvos, be faktūros; pergalingai išvertusį pilvą ir atstačiusį krūtinę – pasiryžusį viską įveikti, jei tik atlaikys savo didybę ir bejėgystę; praktikuojantį savo seksualumą, savo vyriškumą, niekuo neypatingą pamišimą. Čia homo sapiens painiojasi su homo erectus, su gyvūnija ir stichijomis, siaučiančiomis po oda. Čia oda tampa vieninteliu kostiumu (o visas civilizacijų progresas, pasiekimai, žinojimas ir katastrofos eina velniop)! Kartu su šių dienų efektyvumo ir produktyvumo standartais. Gali priimti save tokį?

Skersvėjis yra Vytenio alternatyvusis ego. Menininkas elgiasi panašiai, kaip jo paties minėtas portugalų poetas, rašytojas ir filosofas Fernando Pessoa, gyvenęs XX a. pradžioje. Šis žmogus buvo susikūręs dar bent septyniasdešimt penkis vardus-heteronimus, kuriuos naudojo rašydamas skirtingais stiliais ir kartais norėdamas išsakyti itin kraštutinai vertintinas nuomones. Vytenis susikuria veikėją ir leidžia jam veikti: kaip ankstesnėje parodoje „Sanatorija“ įvairiais personažais ir artefaktais buvo įveiklintas „Pentino klubas“, taip šįkart Skersvėjis ne tik pasirodo savo pavidalais instaliacijoje, bet išgirstame ir jo balsą parodos anotacijoje. Tiesa, trečiuoju asmeniu: „Jis apsiavė bėgimo batelius. Bet, prieš pajungdamas visą kūną judesiui, kelionę pradėjo akimis bei ausimis. Dabar jis stovi šventyklos griuvėsių ložėje. /…/ Jis ilgisi grįžimo į pradžios tašką, susiliejimo su pirmykšte tuštuma, kai visa istorija ir per ją besireiškusi materija su visomis dichotomijomis ištirpsta ir netenka prasmės.“ Skersvėjis įtalpina save į didingųjų pasakojimų metaforas. Mano akyse pro Vytenio kūrinio tinklelį sunkiasi Francis Bacono figuratyvioji žmogaus būsenų tapyba ir tokių menininkių kaip Zoë Paul instaliacijos, kuriose išreiškiamas archaiško žmogiškojo ryšio ilgesys šių dienų kvapo ir prisilietimo nepažįstančioje skaitmenybėje.

„Skersvėjo klajonės“ paliečia vieną pamatinių – savęs technologijos – klausimų, kurį svarstė Michelis Foucault. Jas filosofas laikė viena iš keturių pagrindinių veikiančių matricų šalia gamybos, ženklų sistemos ir galios technologijų, pagal kurias mes, žmonija, suvokėme save ir vadovaujamės nuo pat civilizacijų atsiradimo. Savęs technologijos, kurios kinta kartu su amžiais, „leidžia individams savo jėgomis ar padedant kitiems šį tą nuveikti su savo kūnu ir siela, mintimis, elgesiu ir buvimo būdais, kad jie galėtų pasikeisti, kad pasiektų tam tikrą laimės, grynumo, išminties, tobulumo ar nemirtingumo būseną.“[2] Ar menininkas kažką kritikuoja? Nemanau. Greičiau konstatuoja naują – skersvėjišką – žmogaus psichologinės konstitucijos normą, pasielgdamas kaip kad siūlo dažna psichoterapinė kryptis – užsiimdamas savistaba, atpažįsta būsenas ir jas įvaizdina – taip nuo jų atsiskirdamas, o kartu – jas priimdamas kaip integralią asmenybės dalį.

Beje, instaliacijos konstrukcijoje palikti du veidrodiniai išėjimai (arba įėjimai) – galbūt tam, kad atsistojęs tarp Skersvėjų pasitikrintum savojo angin būklę?

[1] Solehah Ishak, Muhammad Ghouse Nassuruddin, „Traditional Malay Healing Practices: Expressions Of Cultural And Local Knowledge“, in: Procedia – Social and Behavioral Sciences, no. 140, 2014, p. 291–294.

[2] Michel Foucault, „Technologies of the Self“, in: Technologies of the Self. A seminar with Michel Foucault, edited by Luther H. Martin, Huck Gutman, Patrick H. Hutton. London: Tavistock Publications, The University of Massachusetts Press, 1988, p. 18.

Išsamų fotoreportažą iš Vytenio Buroko parodos projektų erdvėje „Editorial“ galite peržiūrėti čia.