Videofilmų peržiūra „Žinutė butelyje“ Vilniaus dizaino kolegijos „Fotografijos savaitėje“

Gruodžio 6 d., antradienį, 19.30 Vilniaus dizaino kolegijoje pristatoma videofilmų peržiūra „Žinutė butelyje“. 

Mano pusbrolis turėjo kino juostų projektorių. Jis mėgdavo vaikštinėti šalia geležinkelio (jis gyveno netoliese) ir rankioti juostelių liekanas. Grįžęs namų sąlygomis bandydavo jas restauruoti ir peržiūrėti. Jam labiau rūpėjo ne plastmasės pluošte įspausto vaizdo turinys, o pats atkūrimo procesas, o dar labiau atradimo džiaugsmas. Tačiau vėliau jis kažin kodėl pradėjo neberasti juostelių ar tiesiog užaugo. Dabar galvoju, kad rasta juosta jam buvo kaip žinutė butelyje. O pats įdomiausias dalykas ištraukti ją nesudaužius stiklo.

Iš dalies šioje videofilmų peržiūroje pristatomus judančius vaizdus galima pavadinti archyvine poetika ar archyvo poetika. Aišku, apie archyvų karštinę (en. archive fever) arba kuitimosi archyvuose maniją šiuolaikinio meno kontekste kalbėta nemažai. O archyvas kaip tam tikra meninė strategija iškleista įvairiais pavidalais. Šioje peržiūroje žiūrovams siūloma pabandyti patirti „atradimo džiaugsmą“.

Archyvuose, gatvėse, turguje, spintose ir lentynose dulkantys rasti judantys vaizdai visada sukelia atradimo džiaugsmą. Ūmai apninka smalsumas tarsi radus svetimą dienoraštį, o tokį dalyką radęs visada apsidžiaugi, nes jis tikrai bus kitoks nei prieš tai buvęs. 

Rastose juostose ir juostelėse glūdi sustingę ir neryškios kažkada kažkam kažkodėl buvusios svarbios akimirkos. Ar gali būti, kad joms buvo lemta būti atrastoms? Ši nuojauta yra sentimentali bet,  visgi, jeigu atostogų įspūdžiams, tam tikriems svarbiems įvykiams ar mėgėjiško vaidybinio kino mėginimams buvo lemta būti atrastiems, kokios žinutės/istorijos mums siunčiamos, galų gale, ar jos norėjo būti atrastos?

Rastos istorijos šių  dienų konteste tampa judančių vaizdų archeologijos eksponatais. Kiekvieną jų peržiūrą galima laikyti savotišku atstingdymu. Tačiau šioje videoperžiūroje visgi siūloma susikurti palankias sąlygas neįpareigojančiam „žiūrinėjimui“, tad vienijančios koncepcijos paieškos galimos, bet nėra būtinos.

Videoperžiūros įkandin buvo įrašyta vaizdo kasetė, kurios turinio niekas nematė. Joje užfiksuotas 1 valandos pasivaikščiojimas, kuris prasidėjo Vilniaus senamiesčio gatvėse, o baigėsi rytuose, prie geležinkelio. Pasivaikščiojimas truko 1 valandą (tokia yra videokasetės trukmė). Vėliau šią kasetę-žinutę kažkur pametė renginio kuratorė, kad jos pusbrolis (arba panašus į jį), turintis vaizdo juostų grotuvą ir praeinantis pro geležinkelį, turėtų ką rasti.

Dalyvauja: Arnas Anskaitis, Aurelija Maknytė, Julius Balčikonis,  Lina Albrikienė.

Kuratorė: Danutė  Gambickaitė.

Iliustracijoje: video kasetė, kuri buvo pamesta.