Veidrodžio karalystės ekosistema. Menotyrininko Jurgio Baltrušaičio rankraščių fragmentai NDG

2016 m. lapkričio 23 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Lina Michelkevičė

_mg_0958

Jurgio Baltrušaičio rankraščių „Visiems ir niekam“ paroda Nacionalinėje dailės galerijoje – turbūt keisčiausias – forma ir turiniu – taškas metų pabaigos vizualiojo meno žemėlapyje. Ji suderina skirtingus muziejams ir galerijoms įprastų parodų tipus, tačiau nėra nė vienas jų iki galo. Tai muziejinė vienai kultūros asmenybei skirta paroda. Taip pat – bibliotekinė rankraščių ekspozicija. Todėl čia labai tinka muziejuose ir bibliotekose naudojami vitrininiai eksponavimo stalai. Tai ir menotyrininkės Odetos Žukauskienės, kurios asistentas buvo menininkas Gintaras Didžiapetris, kuratorinis eksperimentas. Galiausiai, tai šiek tiek netikėtas rakursas šiandienos vieno karščiausių raktažodžių – meninio tyrimo – kontekste.

Jurgis Baltrušaitis (1903–1988) buvo prancūzų kalba rašęs menotyrininkas, kurio žymiausi darbai, parašyti 6–8 dešimtmečiais, skirti neįprastiems, fantasmagoriniams vaizdams ir formoms dailėje, ypač viduramžių ir renesanso: metamorfozėms, anamorfozėms, aberacijoms, transformacijoms. Ekspozicijoje stovi ir jo publikacijų stalelis, prie kurio, kaip įprasta rašančioms asmenybėms skirtose parodose, galima susipažinti su Baltrušaičio tyrimų spektru. Vis dėlto ne tai yra parodą sukanti ašis – jeigu neprisėsite skaityti čia sudėliotų knygų, apie menotyrininko įžvalgas ir tyrimų išvadas, dėl kurių jis susilaukė dėmesio Vakarų Europoje, sužinosite mažai. Parodos kuratorė Odeta Žukauskienė iš Paryžiaus archyvo stalčių, kuriuos stumdo nebent specialistai, į viešumą ištraukė tyrėjo rankraščius (juk Baltrušaitis rašė dar tada, kai rankraščio sąvoka turėjo prasmę), o kartu – ir tuos Baltrušaičio darbo ir tyrimo aspektus, kurie skaitant jo knygas praslystų pro akis.

Vienas kitas atidesnis Baltrušaičio skaitytojas galbūt pastebėjo dažną įrašą jo knygų antraštiniuose lapuose: „Linijinės iliustracijos autoriaus“. Tai, kas knygose tefigūravo kaip iliustracijos, yra šios ekspozicijos kūnas. Nors paroda pavadinta „Rankraščiais“, rašto čia nedaug – ko gera, taiklesnis parodos pavadinimas būtų „Rankpiešiniai“. Kad ir kaip tautologiškai skambėtų toks naujadaras, technologijų amžiuje jis atrodo visiškai prasmingas: fiksavimas ranka buvo dokumentacijos forma, kurią savo tyrimų kelionėse nuolat naudojo Baltrušaitis, kai fotografija dar nebuvo masinė medija. Ant parodoje eksponuojamų piešinių pasitaikantį prancūzišką tekstą suprasti sunku – ir dėl sunkiai įskaitomos rašysenos – tad autoriaus komentarai piešiniams parodos žiūrovui dažnai lieka mįslė. Ir nors kiekvieną piešinių seriją pradeda etiketė su trumpa nuoroda į vieną ar kitą Baltrušaičio tyrimų etapą ir publikacijas, jos nekomentuoja konkretaus piešinio kilmės, vaizduojamo fragmento turinio, laikotarpio ir pan. Išlaisvinti nuo laiko ir erdvės priklausomybės Baltrušaičio eskizai, pieštinės studijos ir vaizdinio mąstymo trajektorijos gali nusėsti vis kitoje žiūrovo sąmonės kertėje.

Akivaizdu, Baltrušaitis buvo puikus piešėjas. Rankos jautrumas labai pravertė gausiose tyrimų kelionėse, renkant ir tyrinėjant pirminius architektūros, skulptūros, tapybos, grafikos šaltinius. Baltrušaičiui ranka pasitarnavo kaip atidus žvilgsnis, detalių gausoje priartinęs tas, kurios jam rūpėjo labiausiai. Šie pieštiniai blow up’ai prieš mūsų akis išdėlioja visą keistenybių kabinetą: iškreiptose perspektyvose į abstrakcijas virstančias meilužių poras, galvakojus padarus be centrinės kūno dalies, augalijos-gyvūnijos-žmonijos-daiktijos hibridus, pilvagalvius su veidais krūtinės ar pilvo srityje, žmones groteskiškais veidais, primenančiais varlių žabtus ar jaučių snukius. Kad ir kokia fantasmagoriška, iškrypusi, mitologijos ir prietarų įkvėpta šiandienos žiūrovo žvilgsniui galėtų pasirodytų ši kunstkamera, ji kalba apie tvarią ekologinę sistemą, kurioje kiekvienas pasaulio elementas yra kitų elementų tąsa, atspindys, transformacija, įkūnijimas. Augalų šaknys virsta žmogaus plaštakomis, pelėžirnių ankštys – jauno mėnulio pjautuvais, elnio ragai – augalų puokšte, paukščio kūnas – asočiu, o snapas – trimitu.

Šoniniu žingsniu slinkdama palei pasieniais išrikiuotus vitrininius stalus pasijunti it šuliniu gilyn į stebuklų šalį krintanti – o gal į kitą veidrodžio pusę besiropščianti, juolab kad ir čia kabo keletas kreivų veidrodžių, – Alisa. Lewiso Carrollio knygos, nors ne viduramžių, o jau XIX a. vaizduotės vaisius, irgi grįstos nepaliaujamomis anamorfozėmis ir aberacijomis. Čia, kaip ir Baltrušaičio kolekcijoje, pasaulio elementai gali nesunkiai virsti vieni kitais, žiūrint iš kokios perspektyvos pažvelgsi. Alisa čia mažėja, pasijusdama sustumiamais žiūronais, čia, staiga ištįsus kaklui, kiaušinius perinčios balandės yra apšaukiama gyvate; žviegiančio kūdikio veidas panėšėja į kiaulės knyslę; duris atidaro liokajai varlės ir žuvies veidais; kalbančios gėlės pagiežingai kritikuoja Alisos suknelės „žiedlapių“ fasoną; netikras vėžlys braukia ašaras nuo savo veršiško snukio; o į kiaušinį panašus žmogėnas, kurio galva yra sykiu ir pilvas, postringauja apie antropocentrinio pasaulio uniformizmą: „Aš tavęs nebeatpažinsiu, jeigu mes susitiksime. <…> Tavo veidas toks pats, kaip ir kitų – dvi akys, štai taip, <…> nosis viduryje, burna apačioje. Visada taip pat. Jeigu tu, pavyzdžiui, turėtum abi akis toje pačioje nosies pusėje arba burną viršuje, tai šiek tiek padėtų.“[*]

Neleiskite šiai tvarkingai dviejų akių perspektyvai jūsų apgauti: tokia ekosistema anaiptol nėra grįsta vien sapnų vaizduote, fantazija ir mitais. Tai ir tiriančio žvilgsnio į žmones, daiktus ir natūrą kuriamas pasaulio vaizdas: Baltrušaičio pieštinių reprodukcijų katalogas įtraukia ir, pavyzdžiui, Giambattistos della Portos, XVI a. italų mokslininko-universalo, veikalų iliustracijas. Baltrušaičio tyrimai vėl susieja sritis, kurios jo analizuojamu laikotarpiu dar nebuvo atskirtos: mokslą ir meną, žinias ir vaizduotę, atradimus ir nuojautas – kitaip tariant atlieka tai, ką šiandien legitimuoja terminas „meninis tyrimas“.

Šioje parodoje „meninio tyrimo“ sąvoką galima taikyti dviem „aukštais“: retrospektyviai – paties Baltrušaičio tyrimo formoms, ir sykiu – kuratoriniam darbui, apimančiam ekspozicijos koncepciją ir rankraščių atranką. Žinoma, „meninio tyrimo“ sąvoka čia nebūtina, gal net perteklinė. Sunku būtų išsiginti, kad jos patogu griebtis ten, kur humanitarika neapsiriboja kalbinėmis mąstymo ir sklaidos formomis, – nors „meninio tyrimo“ terminas nebūtinai apibūdina tyrėjo intencijas ir naudojamas priemones. Tikslingiau būtų kalbėti, pavyzdžiui, apie „materialųjį mąstymą“: pieštinės Baltrušaičio dokumentacijos ir archyvai yra vienas iš būdų efektyviai susieti tyrinėjamus reiškinius į visumą išvengiant kalbos primetamų ribojamų ir atveriant galimybes naujoms vaizdinėms aliuzijoms. Tačiau parodą įvardyti kaip meninį tyrimą tikrai prasminga kitu aspektu. Kuruojant pasirinkti tyrimo ir atrankos būdai, atvirumas laisvoms asociacijoms, žaidybinių formų įtraukimas priartina ją prie menininkų naudojamų strategijų. Ši paroda, kaip kuratorinis produktas, drauge su greta atsidariusia kompozitoriui Juliui Juzeliūnui skirta ekspozicija, gali įnešti teigiamo poslinkio į Lietuvoje dar tebesiformuojančią meninio tyrimo sampratą, atplėšdama ją nuo išimtinai akademinės sferos (meno doktorantūrų) ar grynai meninių (t. y. menininkų atliekamų) praktikų.

[*] Lewis Carroll, Through the Looking-Glass, and What Alice Found There, 1871.

_mg_0926 _mg_0931 _mg_0940 _mg_0950 _mg_0957 _mg_0958 _mg_0959 _mg_0942 _mg_0961 _mg_0974

Parodos „Jurgio Baltrušaičio rankraščiai. Visiems ir niekam“ ekspozicijos vaizdas NDG. Fotografija Andrej Vasilenko

Straipsnio autorius:
Lina Michelkevičė yra menotyrininkė ir vertėja su filologės ir semiotikės praeitimi. Dirba Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institute, dalyvauja tyrimų ir meno projektuose. Domisi kultūrinio ir socialinio dalyvavimo apraiškomis, mąstymo reprezentacijomis, naujomis meno, komunikacijos ir tyrimų formomis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *