Vaizdų tvano užteršta rega. Gabrielės Adomaitytės paroda „Dokumentinis tikslumas“ galerijoje „Vartai“

Ekranuose peržiūrimi vaizdai sudaro galimybes fantazuoti, atsiribojant nuo faktais grindžiamos informacijos. Satelitu siunčiamos Marsą tiriančio visureigio fotografijos spekuliuoja raudonojoje planetoje aptiktus ten gyvenusių civilizacijų artefaktus. Socialiniuose tinkluose produkuojamas fragmentuoto gyvenimo srautas kuria skaitmeninių asmenybių projekcijas. Jų transliuojamą sėkmės istorijos nuoseklumo įspūdį formuoja už kadro likęs siužetas, kurį iš tiesų užpildo laki sekėjų vaizduotė. Realybę užteršę fantazijomis, paveiktomis įsisąmonintais televizijos, reklamų, kino, ect. produktais, gyvename drumstame vaizdų tvano simuliakre. Įvardytą jų pertekliaus būklę ir daromą įtaką, dabartinėje savo kūryboje nagrinėja lietuvių jaunosios kartos menininkė Gabrielė Adomaitytė.

Vilniuje surengtoje personalinėje parodoje „Dokumentinis tikslumas“ pristatoma vientisą kolekciją sudaranti menininkės ekspozicija. Ja atkreipiamas dėmesys, kad kasdien žmogų pasiekiantis perteklinis vaizdų srautas, nesvarbu kaip gerai sufokusuotas, darosi miglotas turinio atžvilgiu. Tampa neaišku, kas svarbiausia vaizdo konstrukte – noras perduoti patirtį, aktualizuoti problemines situacijas ar paprasčiausiai iliustruoti idilišką akimirką. Adomaitytės kūriniuose šių ir dar įvairesnių tikslų samplaiką atskleidžiama keliais sluoksniais: achromatiniu koloritu, baltu rėmu paveikslo pakraščiuose išduodamu fragmentiškumu ir didelio formato drobėje kartojamais abstrakčiais motyvais. Šis savitas stilius, Adomaitytę išskiriantis lietuvių jaunųjų menininkų gretose, redukuoja žmones pasiekiančių vaizdų įvairovę, ją supaprastina iki beveik neįdentifikuojamo turinio, kuriam prasmę suteikiame pagal sąmonėje įdiegtus referentus.

Adomaitytės pasirinkta raiškos forma smalsaus žiūrovo mintyse įjungia vaizduotę, savaip aiškinančią autorės kūrinius ir primenančią, kad dabar dažnai klaidingai diagnozuojame regimų vaizdų žinutę, nenumanydami jų pamatinio šaltinio ar atskirdami nuo platesnio konteksto. Pavyzdžiui, paveiksle Biological Matter (2018) fragmentas po fragmento atsikartojantis motyvas tampa išsamesnis, tačiau taip ir nesikristalizuoja į ką nors konkretaus. Tai suponuoja Rošaro dėmių testą ir turbūt gero rezultato iš psichologo nesulaukčiau spėjusi, kad kūrinyje vaizduojamas kelyje pervažiuotas oposumas, kurio kūną keičia juo persisukantys ratai, vis labiau pritreškiantys gyvūną prie asfalto. Mat, skaitant parodos anotaciją paaiškėja, kad iš tiesų tai kelis kartus perkopijuotas skenuotas menininkes rankos atvaizdas. Nieko bendra neturintys abstraktaus vaizdo idėjos šaltiniai supanašėja atskleisdami vizualinės reprezentacijos daugialypumą. Paveikslas sąmonės nors ir išverčiamas klaidingai, byloja apie autorės intenciją iliustruoti jautrumą kūniškumui ir organizmo mutaciją. Tad, galima daryti prielaidą, kad diagnozuodami vaizdus Adomaitytės paveiksluose, susiejame juos tam tikrais bendrais taškais.

Parodos anotacijoje rašoma apie menininkės susižavėjimą Aby Warburg‘o „Mnemosinės atlasu“ (1924 – 1929). Meno istorikas siekė sužymėti kaip vaizdai primena senųjų Vakarų kultūrą ir yra atkartojama įvairiais ženklais atgimsta mene. Tai leido asocijuoti Adomaitytės kūrinį „A Slight Shift in the Angle“ (2018) su pro jo drobę prasismelkusiu šiems laikams jau tapsiu senove – Andy Warhol‘o darbu „Silver Car Crash (Double Disaster)“ (1963), kuris priklauso menininko „Mirties ir nelaimės“ (Death and Disaster) ciklui, kritikų vertinamam kontraversiškai dėl jame naudojamos realios dokumentinės medžiagos. Minimi Adomaitytės ir Warhol‘o kūriniai pasąmonėje susisiejo dominuojančia juoda spalva, drobėje pasikartojančių vaizdų seka ir paskirų fragmentų panašumu. Kalbant konkrečiau, Adomaitytės paveiksle automobilio kėbulą ir lango ertmę primenančiose tapybinėse detalėse blykši baltų apskritimų kontūrai, panašūs į šviesius automobilio ratų diskus Warhol‘o reprodukuotoje nespalvoto laikraščio iškarpoje, iliustruojančioje tamsoje fotografuotą kraupią avariją. Pastarąjį kūrinį sudaro dvi dalys. Pirmoji „prasideda“ aiškiu vaizdu viršutiniame kairiajame kampe, kuris kartojamas iki dešiniojo apatinio kampo transformuojasi ir darosi vos įžiūrimas, tarsi, užterštas po daugybės kopijavimo skeneriu kartų. Antrojoje kūrinio dalyje plyti tik kontrastingas baltas fonas, kuriuo referuojama į mintį, kad pasikartojantis vaizdas galiausiai jį sunaikina.

Vienas iš aptartos kompozicijos tikslų, tai siekis kritikuoti XX a. suintensyvėjusį spaudos tiražavimą, kuris kartodamas vaizdus sumenkina liudijamą objektą ar įvykį, naikina vizualinės reprezentacijos galią, šiai virstant nepaveikia. Kitaip tariant, ne pirmą kartą žiūrint į nuotrauką su žuvusiu žmogumi, pranyksta empatijos jausmas velionio (ir jo artimųjų) atžvilgiu. Adomaitytės kūryba suponuoja aptartos kritikos tąsą, tik dabarties kontekste ir nurodo iš esmės tragiškai pasisukusį paties vaizdo, bendrąja prasme, likimą, kuris pasireiškia dvejopai. Viena vertus, kopija po kopijos kartojamas vaizdas, kaip ir anksčiau netenka kokybės bei vertės, blunka atmintyje ir medijoje, kurioje yra (re)produkuojamas. Sakytumei kiekvienas vaizdas šiandien išgyvena 15-os mikrosekundžių šlovės akimirką, po kurios yra nusinešamas vaizdinijos tvano ir paskęsta pikselių liūne. Šią vaizdo būklę itin tiksliai iliustruoja kūrinys „Should You Slow Down“ (2018). Tiek užsimindamas apie klausimą ar neturėtume sulėtinti vaizdų srauto, tiek vizualiai reprezentuodamas jų pertekliumi formuojamą tuštumą, koks atrodo ir paveikslas, parodos anotacijoje apibūdinamas kaip „nerodantis nieko išskyrus permatomus potėpius“. Antra vertus, sekamas patrauklaus gyvenimo siužetas, susidedantis, rodos, iš nekenksmingo turinio – atostogų ir kelionių motyvų, naujų daiktų, aktyvios veiklos ir pomėgių, iš tiesų transformuojasi į šaltąjį ginklą kartu su statistiniu pamėgimų skaičių apkaba. Šios kombinacijos pagrindu atsiranda vis daugiau depresijos ir savižudybių atvejų, ypač paauglių tarpe. Todėl siekiant saugoti psichinę sveikatą, net ketinama atsisakyti praktikos rodyti like‘us socialinių tinklų (idėjos pionieriai – instagram).

Reziumuoti parodos visumą gal būtų pakakę ir vieno Adomaitės kūrinio – „Untitled (Studio Wall)“ (2018). Darbe supriešinami kuriamosios jėgos simboliai – replikuojama menininkės studijos siena, kurioje nurodomi ją įkvepiantys šaltiniai – iškarpos, nuotraukos ir piešiniai, sistemingai montuojami kaip koliažas ir griaunamosios jėgos – automatinio ginklo siluetas, referuojantis į ketinantį vaizdų tvaną.

Paroda veikia iki spalio 11 d.

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela