V. Kuprevičiaus stipendija – fotografei M. Gineikaitei už kūrybinį projektą apie tarpukario modernizmo ir medžio santykį

2021 m. balandžio 9 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Šiemet Viktoro Kuprevičiaus vardo stipendiją nuspręsta skirti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto II kurso magistrantei Mildai Gineikaitei už jos bakalauro darbą – kūrybinį projektą „Tarpukario modernizmo ir medžio santykis. Fotografijų serija „Miestovaizdžio balsai“ (vadovas – prof. Romualdas Požerskis).

Kompozitoriaus V. Kuprevičiaus stipendija kasmet yra skiriama vienam gabiam ir darbščiam VDU Menų, Humanitarinių mokslų, Katalikų teologijos fakultetų arba Muzikos akademijos magistrantui, tiriančiam Lietuvos, o ypač Kauno, tarpukario ir sovietmečio kultūrą. Stipendiją 2003-aisiais įsteigė Viktoro Kuprevičiaus sūnus, kompozitorius Giedrius Kuprevičius.

„Stipendijos idėja yra išskirti tuos studentų darbus, kurie nagrinėja tarpukario Kauno kultūros reiškinius – mano tėvas tuo metu dirbo atsakinguoju sekretoriumi M. K. Čiurlionio galerijoje ir dalyvavo tautinio meno išsaugojimo ir plėtojimo darbuose. Tad natūralu, jog ir iš šiemet pateiktų darbų prioritetas teko su Kauno istorija susietam darbui“, – paaiškina G. Kuprevičius.

Stipendiją šiemet laimėjusios Mildos Gineikaitės darbo tema – tarpukario modernizmo ir medžio santykis. Projekto pristatyme teigiama, jog fotografijų serija „Miestovaizdžio balsai“ akcentuoja ir kolektyvinę atmintį, o tarpukariu sukurti architektūros dekoro elementai ir šalia augantys medžiai fotografijose tarsi „susigretina“. Dokumentuojami miestovaizdžio architektūros objektai atskleidžia, kaip tarpukario modernizmo ir medžio santykis kuria šiandienos urbanistinį peizažą.

Pasak M. Gineikaitės, projekto tema gimė 2018-aisiais, kurie buvo paskelbti Europos kultūros paveldo metais, pastebėjus, jog visuomenėje vis daugiau dėmesio skiriama tarpukario modernizmo paveldui ir jo pristatymui, stebint įvairias „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ iniciatyvas. Taip pat tada padidėjo ir gyventojų dėmesys medžių situacijai Kaune, kai buvo rekonstruojami miesto šaligatviai ir Vienybės aikštė miesto centre.

„Menų fakulteto profesorius, mano fotografijų projekto vadovas Romualdas Požerskis skatino ieškoti subtilių atbundančios gamtos momentų, todėl mane patraukė fotografuoti medžius keičiantis metų laikams. O tyrinėjimas tarpukario modernizmo ir medžio santykio sujungiant abi temas kūrybinės fotografijos serijoje atrodė perspektyvus prisidedant prie didesnio dėmesio unikaliam Kauno tarpukario modernizmo paveldui ir parodant, jog ne visuomet vertinami medžiai gali kurti savitą ir harmoningą miesto erdvę“, – paaiškina fotografė, papildydama, jog ši stipendija jai yra reikšminga kaip fotografinio tyrimo įvertinimas ir didelis paskatinimas tolimesniems Kauno kultūros paveldo tyrinėjimams kūryboje.

Šiuo metu M. Gineikaitės „Miestovaizdžio balsai“ yra eksponuojami ne tik VDU Menų fakulteto kiemelyje, bet ir virtualioje parodoje internete.

Stipendijos tradicija kilo iš noro atsidėkoti

Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus teigimu, Viktoro Kuprevičiaus stipendijos tradicija gimė iš siekio atsidėkoti universitetui. „VDU buvo pirmoji aukštoji mokykla, įžengusi į mano gyvenimą. Čia formavosi ne tik paskaitų moduliai, tačiau ir rimti kultūriniai projektai. Vienas jų buvo susietas su elektronine muzika. Tuomet, XX a. pabaigoje, visi išgyvenome labai painius politinio, ekonominio, kultūrinio virsmo metus ir universiteto vadovybė labai ženkliai padėjo man įsigyti asmeninį sintezatorių, tapusį naujų kūrybinių darbų šaukliu. Tad vėliau – o tai buvo bemaž prieš 20 metų – kilo mintis universiteto bendruomenei atsidėkoti. Vardinės stipendijos forma man pasirodė logiškiausia“, – tikina Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Giedrius Kuprevičius sako, jog ir šiandienos visuomenei yra ko pasisemti iš tarpukario Kauno kultūros bei jo tėvo – kompozitoriaus, nusipelniusio menininko, karilionininko, pedagogo – veiklos. „Visų pirma – kruopštumo ir profesionalumo. Mažiau besaikių svarstymų, ginčų dėl smulkmenų, o etapinių darbų, rimtų tyrimų ir svarbių visuomenei rezultatų“, – teigia pašnekovas.

Viktoras Kuprevičius (1901–1992) buvo kompozitorius, iškilus meno veikėjas ir Kauno miesto Garbės pilietis. Tarpukario laikotarpiu jis dirbo Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje, kartu su Pauliumi Galaune organizavo liaudies meno tyrimų ekspedicijas ir pats asmeniškai jose dalyvavo. V. Kuprevičiaus vardu pavadinta viena Kauno pagrindinė mokykla. Kompozitorius taip pat buvo ir Kauno kariliono atkūrėjas bei ilgametis atlikėjas. Karilionas – neįprastas, ypatingas instrumentas, kurį sudaro tarpusavyje suderintų varpų komplektas. Karilionai dažnai įrengiami bokštuose, bažnyčiose ir kituose istoriniuose pastatuose. Viktoras Kuprevičius kartu su sūnumi Giedriumi Kuprevičiumi buvo pirmieji karilionieriai Lietuvoje.

„Karilionas – tik vienas iš interesų, kuris užėmė mudviejų su tėvu gyvenime vieną iš svarbių veiklos punktų. Šiuo labai demokratišku instrumentu galėjome unikalaus meno kalba artinti žmonėms menines vertybes ir tuo pačiu eksperimentuoti, jungiant varpų muziką su instrumentais ar balsais“, – pasakoja Giedrius Kuprevičius.

Dalindamasis mintimis apie pastaruosius metus, kurių didelę dalį praleidome karantine, G. Kuprevičius tikina, jog kūrėjams karantinas nėra naujiena – juk kūrybinis darbas nėra įmanomas minioje arba triukšme.

„Didesnė bėda ištiko atlikėjus, meno kolektyvus, festivalių organizatorius. Tačiau po tiek nežabojamos veiklos ir judrumo metų gal ir verta kiek stabtelėti, permąstyti savo veiklas ir jų rezultatus. Gamta prašo pauzės ir turėtume jos norui paklusti. Tikiuosi, ji nebus amžina, tad dabar pats laikas ruoštis naujam kultūros sklaidos etapui. Suvokusieji neišvengiamų pokyčių realybę neužilgo bus laimingi ir naujai džiugins klausytojus“, – viliasi menininkas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *