Užkrėstas laikas. MO muziejaus paroda „Sunkus amžius“

Laikas turi panašią savybę kaip padavimuose aprašyti dangumi keliaujantys ežerai, nusileidžiantys žemėn tik tada, kai atspėji jų vardą. Jei laikas neįvardijamas, jokie žodžiai negali pakeisti jo eigos, jis teka nekrešėdamas ir pats savaime nieko negydo, nesuriša ir neišardo. Tai mes, veikdami per laiką, tampame plastiški arba surambėję, įgyjame arba prarandame vertinimų ir laikysenų formas. Galima sakyti, kad panašūs procesai vyksta ir su MO muziejuje surengta didžiąja paroda „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“. Čia ne tik pasikartojamas skaudaus istorinio laiko vardas, bet ir pats muziejus trumpam pakeičia kryptį. Išsižadėdamas jam būdingos taktikos pusę tankių ekspozicijų užpildyti sukauptos kolekcijos darbais, šįkart MO įsileidžia solidžią ir išskirtinio susikaupimo reikalaujančią kaimyninės šalies menininkų parodą.

Lenkų menotyrininkės Andos Rottenberg kuruota ekspozicija kaip tas dangumi slenkantis ežeras nusileidžia jau ne pirmoje institucijoje. Lietuvoje rodoma parodos versija sudaryta 2018 m. Silezijos muziejuje Katovicuose surengtos parodos „Paauglystės perspektyva. Szapocznikow – Wróblewski – Wajda“ pagrindu. Jos centre yra trijų Lenkijos pokario kūrėjų – kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos (1926–2016), skulptorės Alinos Szapocznikow (1926–1973) ir tapytojo Andrzejaus Wróblewskio (1927–1957) – kūryba, kurioje atsispindi sudėtingas jų brendimo laikotarpis Antrojo pasaulinio karo metais. Daugiau nei 120 kūrinių į Vilnių keliavo iš 5 valstybių ir net ne visus nutartus rodyti pavyko gauti. Kad ir koks komplikuotas dėl pasaulinės pandemijos buvo pasiruošimas šiai parodai, jausmas toks lyg, priešingai nei Lenkijoje, ji čia veikia pakelta kvadratu. Gal todėl, kad įvardyti kaip „karo užkrėstos“ menininkų kartos atstovai Vilniuje pristatomi ne mažiau užkrėsto laiko aplinkybėmis. Užkrato svoris neišvengiamai prisideda prie parodos skaitymo. Ir nors šių istorinių patirčių neįmanoma palyginti, šiandien sergančių, gydančių, gedinčių ir nukentėjusių skausmas, nerimas, kančia ir nežinomybė susirimuoja su istorinėmis ir asmeninėmis menininkų negandomis. Sunku ignoruoti faktą, kad „sunkus amžius“ prasitęsia ir anapus parodos.

Paroda „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ MO muziejuje, 2021. Nuotr.: Rytis Šeškaitis

Apsistojus šiąpus, sunku neatkreipti dėmesio į neatpažįstamai didžiosios MO salės erdves suskaidžiusią parodos architektūrą. Nepaprastai stiprų įspūdį kuriantis Agnieszkos Weber ir Bartłomiejaus Nawrockio darbas ištrina atpažįstamas muziejaus erdves ir savotiškai jose dezorientuoja. Pilkos, vizualiai sunkios pertvaros atitaria tolygios intonacijos kuratoriniam pasakojimui. Jame A. Rottenberg, nors ir pasakoja apie menininkų brendimo laiką, parodo juos kaip jau pražilusius, nešančius neadekvačias amžiaus tarpsniui atsakomybes, kurių centre – noras išgyventi.

Pilkų labirintinių sienų ekspozicija veikia lyg nespalvotų Andrzejaus Wajdos filmų aplinkos. Diriguodama minčių ir kūno choreografijai, ji primena subombarduotų pastatų angas, mirties stovyklų ar kalėjimų celes, metalinėmis grotomis užkardytas aklavietes, o gal langus ir duris, pro kuriuos Wajdos filmuose neretai skverbiasi šviesa. Net sukūriuoti muziejaus laiptai savotiškai įdarbinami ir tampa aliuzija į filmo „Karta“ (1954) sceną, kurioje Jasio Kronės personažui tenka nuo panašių šokti į laiptinės prarają. Kad ir kaip šabloniškai ar tiesmukai skamba palyginimas su Wajdos filmo „Pelenai ir deimantai“ (1958) pavadinimu, vaikštant po ekspoziciją, neapleidžia įspūdis, kad būtent taip menininkus bei jų kūrybą ir norėta pristatyti. Pelenų pilkumo sienų fone subtiliai apšviesti eksponatai atrodo kaip nenuglostyti akmenys, prašantys juos šlifuojančių interpretacijų ir įdėmių žvilgsnių.

Pasitelkdama biografinę lyginamąją analizę, kuratorė bando parodyti ne tik menininkų asmeninių istorijų sutapimus – faktus apie gyvenimo ir kūrybos pradžią tuo pačiu metu toje pačioje Lenkijoje, ankstyvą tėvų mirtį, žiaurias karo patirtis, ligas. A. Rottenberg ieško pasikartojančių aplinkybių, „užkrėstos“ kūrybos motyvų ir simbolikos. Lygina ir savotiškai rūšiuoja juos kaip hipertekstus arba iškalbingus atsitiktinumus. Nors kartais sutapimai bei sugretinimai atrodo pernelyg akivaizdūs ir vienas prie kito parodoje kone pririšti, tai leidžia parodyti trijų skirtingomis kūrybinėmis kalbomis ir priemonėmis kūrusių menininkų bendravardikliškumą. Galiausiai – į karo ir mirties temas pažvelgti per skirtingo nuotolio lęšius – pilietinį, individualų ir kūniškąjį.

Paroda „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ MO muziejuje, 2021. Nuotr.: Rytis Šeškaitis

Parodoje žiūros taškai tai supinami, tai susitelkiama į atskiro menininko kūrybą. Jei Wajdos filmai atstovauja bendram pilietinės kovos ir valstybės istorijos planui, tai Wróblewskio tapyboje šis planas stambinamas iki vidutinio ir žvelgiama į žmogų konkrečioje situacijoje – sėdintį eilėje (Laukiamasis I, Eilė tęsiasi, 1956), vairuojantį mirties sunkvežimį (Šoferis (Mėlynasis šoferis), 1948), atsidūrusį priešais gyvybę atimantį ginklą (Siurrealistinis sušaudymas, (Sušaudymas VIII), 1949) ir t. t. Kartais žmogus vaizduojamas kaip perregimas trapios konstrukcijos darinys. Tuo metu Szapocznikow kūryba šiame pasakojime veikia kaip stambi detalė. Skulptorės balta gipsinė koja (Koja, 1962), pilvas (Pilvas – pagalvėlė, 1968), krūtinė (Apšviesta krūtinė, 1966) ir kitos į kūrinius perkeltos kūno dalys tampa dekonstruoto, sužeisto, nedarnaus ir sergančio pasaulio bei laikino žmogaus metonimija.

Ekspozicijoje neišvengiamai pasirenki priimtiniausią žiūroną, pro kurį imi žvalgytis į šiandienos aktualijas, ieškoti paralelių su lietuviškuoju kontekstu. Štai Wajdos filmų įtaka Vytautui Žalakevičiui, Raimondui Vabalui, Almantui Grikevičiui ar kitiems Lietuvos režisieriams ne kartą pastebėtos ir aptartos. Wróblewskis galimai taip pat įkvėpė nemažai šalies modernistų. Svarstydama apie tai parodos kataloge, menotyrininkė Laima Kreivytė įžvelgia sąsajų su Vinco Kisarausko ar Marijos Teresės Rožanskaitės kūryba. Pastarosios plastinius ieškojimus ir vyraujančius tematinius leitmotyvus lygina ir su Szapocznikow skulptūromis bei objektais.

Szapocznikow kūrybą norisi išskirti iš šios parodos pasakojimo ir pavadinti ekspozicijos sintakse. Nepaprastai šiuolaikiški savo forma ir medžiagomis menininkės darbai jungia parodos tekstus su anapus jos gyvuojančiais kontekstais. Szapocznikow su šiandiena rezonuoja šiuolaikinio meno lauke šiuo metu vis dar aktualiais kūniškumo, lytinės tapatybės ar hibridiškumo temų, moteriškumo kategorijų apmąstymais. Galima sakyti, kad menininkės kūną alinusios ligos tapo suasmeninta kūrybine metodologija, būdu per yrantį ar nepilnai funkcionuojantį kūną kalbėti apie didesnius užkrėstus ir sergančius sistemų darinius. Dėl eksperimentinio gydymo nuo pilvaplėvės džiovos tapusi nevaisinga, o vėliau krūties vėžiu susirgusi menininkė šias asmenines disfunkcinio moteriškumo traumas perkėlė į kūrybą. Joje seksualumą paprastai simbolizuojančios moters krūtys, lūpos, sėdmenys ar pilvas tampa autonomiškais, nuo žmogaus kūno visumos atsietais elementais, kūnų skeveldromis, chimeriškomis švytinčiomis būtybėmis arba anatominiu parašu, kaip cikle Herbariumas (1972), kuriame menininkė iš poliesterio sukūrė savo ir įvaikinto sūnaus Piotro Stanislowskio kūno liejinius ir juos suplokštino.

Alina Szapocznikow „Herbariumas“ (1972), MO muziejus 2021. Nuotr.: Artnews.lt

Mąstydama apie kūno trapumą ir laikinumą, Szapocznikow savo kūno atliejoms sukuria atskirą gyvenimą ir klausia, kiek vertas žmogaus kūnas ir žmogus be kūno. Šie menininkų darbuose keliami gyvybės vertės klausimai susipina su poreikiu klausti apie paties menininko vaidmenį bet kokius vaidmenis ištrinančiose karo aplinkybėse; ar įmanoma ir reikalinga kūryboje atvaizduoti karo žiaurumus, su kuriais augi? Giliausioje parodos navoje eksponuojami Szapocznikow kūriniai jei ir neatsako į šiuos klausimus, tai bent parodo būdą, kaip be tiesmuko aukų ir budelių vaizdavimo kalbėti apie nenuspėjamą ir nekontroliuojamą (vidinį) karą. Tuo metu nė trisdešimties nesulaukusio Wróblewskio biografija parodo, kokio suspausto laiko kapsulėje šie žmonės kūrė. Atrodo, net ir produktyvumu užkrėstoje šiuolaikybėje retas trisdešimtmetis spėja nuveikti tiek, kiek paliko šis tapytojas.

Vis dėlto tenka pastebėti, kad A. Wajdos figūra ir kūryba minėtiems bendravardiklinimams pasiduoda mažiausiai, ir ne tik dėl biografinių ar kūrybinių barų netolygumo. Tarp tradicinių „balto kubo“ ir „juodos dėžės“ kategorijų parodose dažniausiai pakimbantis kino menas, šiuo atveju projektuojamas ant pilkų ekspozicijos sienų, virsta savo paties vaiduokliu. Kitaip tariant, parodoje pristatomos režisieriaus filmų ištraukos reikalauja ne tik specifinių tyrimo ir atrankos metodų, bet ir eksponavimo aplinkybių, kurios padėtų įsižiūrėti ir pamatyti vaizdo gylį, ne tik ikonografiškus ir kolektyvinėje vaizduotėje sėkmingai gyvenančius kadrus. Palyginimui – Katovicuose eksponuotoje parodoje filmų kąsniai rodyti pertvaromis atskirtose nišose. Viena vertus, taip sukuriamas intymesnis ryšys su ištraukomis, kita vertus, prarandamas tiesioginis, žvilgsniu aprėpiamas motyvų dialogas su kitais kūriniais. Nepaisant to, bandymą parodoje sujungti skirtingų meninių kalbų atstovus reikėtų vertinti kaip Lietuvoje gana retos kino kuravimo praktikos pavyzdį. Čia galvoje turiu ne menininkų kuriamus filmus ar videomeno kūrinius, sėkmingai ir dažnai įterpiamus parodose, bet kino klasikos ir aktualios produkcijos integravimą, apmąstymą vizualaus meno lauke bei atvirkščiai.

Rašant šį tekstą, persekioja abejonė, ar įmanoma atrasti naujų, originalių įžvalgų parodoje, kurią surengti paskatino ne vienerių metų tyrimas. Prieš jį neišvengiamai nublanksta dauguma apžvalginių tekstų. Kita vertus, į šią parodą, ypač lietuviškame kontekste, ir nesinori žvelgti tik formaliai, susitelkiant tik į kai kurių kūrinių analizę. Apžvalgai kur kas svarbesnis tampa kontekstas ir ryšiai su aktualiais meno lauke keliamais klausimais, pačiu muziejumi. Ko gero, atviresnio lankytojo žvilgsnio tikisi ir A. Rottenberg. Atrodo, kad lyg pagal lotyniškąjį kuratoriaus apibrėžimą, reiškiantį priežiūrą ir rūpestį, ji stengiasi gydyti ne tik mūsų atmintį ar solidarumo jausmą, bet ir šiandieninį vertybinės ar ideologinės poliarizacijos paveiktą laiką. Tarp radikalių juodos ir baltos spalvos opozicijų A. Rottenberg siūlo atkreipti dėmesį į pilkąsias zonas, t. y. asmeninius pasakojimus, užmirštas ar užgniaužtas istorijas, kurias menininkai šnabždėjo aplinkybių ir režimo tildytoje kūryboje. Būtent kūryba jiems tuo metu buvo būdas suprasti pasaulį bei savo aplinką, o kartu – susikurti savotišką distanciją.

Tokia kuratorinė laikysena tampa ypač aktuali, kai ir čia, Lietuvoje, vis akivaizdesnė trintis tarp įvairių solidarumo akcijų, radikalaus patriotizmo, šabloninio požiūrio į tam tikrų įvykių istoriografiją ir aklo atstovavimo politinėms pažiūroms. Net jei parodoje ir nejaučiamas nuogas tautinis naratyvas, vaikščiodama po ją svarsčiau, jog jei ekspozicija šiomis temomis būtų kuruojama iš lietuviškosios perspektyvos, tai prilygtų vaikščiojimui lynu. Atrodo, jog menas ir menininkai didesnės auditorijos, o kartu ir visuomenės autoritetų dėmesio sulaukia tuomet, kai pradedami kvestionuoti istorinės atminties ir užmaršties klausimai. Užtenka prisiminti Andriaus Labašausko „Laisvės kalvos“ ar Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“ atvejus, kad įsitikintum, kokia svarbi istoriškai neteisingo ir mitologiškai ar simboliškai neparankaus meno inkvizicijos procedūra.

Tiesa, mažojoje MO salėje veikianti profesorės Giedrės Jankevičiūtės kuruota paroda „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ šią įtampos abejonę tarsi išsklaido. Nepaprastai taktiškai ir su didele pagarba kalbėdama apie įvairiatautį Vilnių, kuratorė parodo, kaip be patoso ar tragiškų įvykių dramatizavimo kalbėti apie sambūvio viename mieste ir viename laike istorijas. Panašia maniera sukonstruota ir didžiosios salės paroda, kur tarptautinė, tiksliau – kaimyninė perspektyva suveikia kaip pagalvė, suminkštinanti lokalių istorijų asociacijas. Kalbėti per nuotolį ir kitų lūpomis visuomet drąsiau, tad gerai, kad ši paroda įvyko čia ir dabar. Ją svarbu vertinti kaip bandymą artikuliuoti diktatūrų ir gyvenimus griovusių režimų atmintį, svarbią tam, kad neužmirštumėme, jog šiandieninė liberali demokratija nėra savaime suprantama duotybė.

Paroda „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ MO muziejuje, 2021. Nuotr.: Rytis Šeškaitis

Taip pat ši ekspozicija yra proga suabejoti muziejumi kaip patogia, saugia ir hermetiška erdve, pramoginių ar estetinių patirčių vieta. Šiuolaikinio meno lauke suaktyvėjus rūpesčio politikos klausimams, parodoje jie įgyja naujų prasmių ir verčia dar aktyviau vertinti muziejų kaip viešą terpę, kurioje sunku atsiriboti nuo politinių, istorinių ar socialinių aspektų, atsakomybės identifikuoti ir užginčyti dabartinius antidemokratinius procesus, nerimo nuotaikas, įvertinti istoriją politinės galios kontekste. Šįkart MO muziejus parodo, kad geba pakeisti kryptį ir peržengti privačios ekspozicijos horizontą. Tai neužginčija ankstesnių parodų tarptautiškumo ar eksponuojamų Lietuvos kūrėjų darbų svarbos. Tačiau ši paroda, kuriai daug jėgų atidavė MO muziejaus komanda, iš kurios svarbu išskirti parodos koordinatorę Gabrielę Radzevičiūtę, patvirtina, kad institucija susitvarko su tokio masto projektais ir po daugiau nei dvejų metų gyvavimo fiziniame muziejuje tampa tarptautinių istorijų ir svarbių šiandienos diskursų centru. Tegu ši drąsi ir reikšminga paroda padeda ieškoti būdų, kaip įminti virš mūsų galvų susitvenkusio atminties kultūros ežero vardą.

Paroda „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ MO muziejuje, 2021. Nuotr.: Rytis Šeškaitis