Už pažinimo ribų. Raimondo Daukšos paroda „Ultima Thule“ „si:said“ galerijoje

2021 m. balandžio 26 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Danguolė Ruškienė

Tai, prie ko negali priartėti, apžiūrėti ir susipažinti, paprastai pasižymi didžiule trauka. Niekas taip nemasina, kaip paslaptis – keisti reiškiniai, objektai ar žmonės. Vieni iš mūsų linkę tai priimti kaip patyrimų ir suvokimų ribotumą, kada tenka pripažinti, kad ne visada ir viską galima iš(si)aiškinti, kiti tokius faktus ir neįmanomybes tiesiog ignoruoja, nustumdami į aktualijų paribius, o treti leidžia nežinojimui plisti, įsišaknyti ir išauginti gana įtikinamas vizijų versijas. Ko gero, pastaraisiais atvejais išlošiama daugiausiai. Tuomet vietoj tikrovės pažinimo, kuris gali būti ir ne itin turtingas, gaunami prasminiu atžvilgiu talpūs, išplėstiniai ar net beribiai dariniai. Jie gal ir neturi nieko bendro su materija, bet yra itin svarbūs realybės suvokimui. Tai lyg papildomas jos sluoksnis, kuriame galima susidėlioti nepažintų reiškinių paaiškinimus – savus, subjektyvius, neretai vienintelius, formuojančius unikalią kiekvieno pasaulėjautą.

Raimondo Daukšos paroda „Ultima Thule“ siūlo panašias nepažinaus pasaulio patyrimo sąlygas, kurios idealiai tinka susikurti asmenines sunkiai paaiškinamų dalykų traktuotes. Jos vienodai palankios tiek juos priimti, tiek ir atmesti. Ultima Thule (iš lot. k. – tolimiausia šiaurė) įvairiuose šaltiniuose minima kaip labiausiai nutolusi šiaurinė vieta, galutinis taškas, kitur – kaip mitinis šiaurės kraštas. Antikinėje ir viduramžių literatūroje Ultima Thule tapo bet kokios tolimos vietos, atsiduriančios už žinomo pasaulio ribų, metafora. Ši sąvoka skirtinguose kontekstuose aktyviai eksploatuota ir vėliau. Ultima Thule – estų ir švedų roko grupių pavadinimai, politinė partija, iš kurios išsivystė Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija, automobilių bagažinių ir sporto inventoriaus gamintojas ir t. t. Taip buvo pavadintas ir tolimiausias kosminio aparato aptiktas Saulės sistemos kūnas, kuris dėl pavadinimo sąsajų su naciais prieš porą metų buvo pervardintas į Arrokoth. Dauguma atvejų Ultima Thule reiškia dalykus, atsiduriančius už mūsų pažinimo. Jeigu žemė būtų plokščia, jie, ko gero, būtų kažkur toliau, už jos krašto. O jeigu mūsų juslės nebūtų pajėgios iki galo iščiupinėti aplinkos, Ultima Thule būtų tai, kas sėkmingai pasislėptų.

R. Daukša ir šiai parodai renkasi jam įprastus kūrybinės raiškos metodus. Kaip ir anksčiau šioje galerijoje vykusiose parodose „Bluebird“ ar „Sofizmai“, jis savo objektus konstruoja iš autentiškų, kažkada praktinę paskirtį turėjusių daiktų. Tiesa, jie neišsižada ankstesnio vaidmens, bet pasipildo naujais prasminiais sluoksniais, sumaniai užlydomais ant ryškaus kasdienybės karkaso. Vadovaujantis tokiu principu, ankstesnėje parodoje „Bluebird“ automobilio kėbulo muliažas buvo aklinai padengtas baltomis paukščio (o gal angelo?) plunksnomis, taip sukuriant pomirtinę mylimos mašinos kaukę ir išsiunčiant ją į geresnį gyvenimą. „Sofizmuose“ permąstydamas kultūrinę geografiją, turizmą ir vartotojiškumą, savo poziciją autorius konstravo iš išmestų sofų ir lovų „matracų“ (rėminių čiužinių), vieną pavasarį surinktų Palangos gatvėse. Senų čiužinių išmetimas – kurortui įprastas reiškinys, pasikartojantis ruošiantis naujam vasaros sezonui. Šiuo metu Klaipėdoje vykstančioje parodoje „Ultima Thule“ R. Daukša rodo iš palangiškių sandėliukuose užsilikusių vatinių čiužinių suformuotus gigantiškus aptakių formų objektus. Tapdami fiziniu ir prasminiu parodos centru, jie aplink save rikiuoja pridėtinius ekspozicijos elementus – iš sovietmečio užsilikusius „dekius“ (užklotus), autoriaus patobulintą palydovinę anteną, kuri siunčia bei priima iš čiužinių sukonstruotų objektų, primenančių NSO, signalus. Tarsi veidrodžiuose tapybos darbuose, kabančiuose (kaip jiems ir dera) ant sienų –Ultima Thule idėja atspindžius sėja dvimatėje plokštumoje.

Šioje parodoje autorius persvarsto konkrečius laiko ir erdvės momentus ‒ tolimą praeitį ir tolimą geografinį tašką. Nutolęs laikas ir vieta / erdvė tiek fiziniu, tiek ir laiko matmeniu čia sugretinami ir pateikiami kaip tą pačią sąvoką atitinkantys reiškiniai. R. Daukša laiką ir erdvę pasitelkia ne kaip argumentus ar poziciją, bet kaip terpę apmąstymams, atviriems bet kokioms korekcijoms. Todėl tiek atmintis (tolimas laikas), tiek ir atstumas iki tam tikro taško (nutolusi vieta) neišvengiamai patiria transformacijas. Jie pereina iš vieno pavidalo į kitą, iš tam tikros būsenos – į apčiuopiamą formą. O užgimusi nauja forma jau gali inspiruoti kiek pakitusias jausenas, kurios taip pat ieško tinkamiausių formos išraiškų. Taip besitęsiant šiai grandinei, atsiranda būsenų–formų kaitos sistema, kuri ištįsta per skirtingus laiko–gyvenimo etapus ir užpildo erdvę. Tada kyla klausimai: kuo / ar skiriasi emocinis ir fizinis patyrimai, kaip suvokiame tolį laiko ir atstumo atžvilgiu, ar šios dvi skirtingos prigimties dimensijos galėtų būti sujungtos į nedalomą visumą?

Iš principo „Ultima Thule“ – atstumo tema. Nuo taško, kuriame esi, iki taško, kuriame kažkada buvai, – atminties atveju; arba labiausiai nutolusio fizinio taško, kuriame galėtum būti, – erdvės atžvilgiu. Tiek laikas, tiek erdvė matuojama atstumu. Kiek sugebėsi nukeliauti atmintin, tiek toli praeityje būsi atsidūręs. Lygiai taip pat, tik žingsniuodamas – galėtum pasiekti ribinę erdvės vietą. Bet visa tai tik prielaidos, siūlančios susidėlioti sąlygišką realybės modelį. Menininkas neužduoda konkrečių klausimų. Juo labiau – nepateikia atsakymų. Todėl tolumo reikšmė čia primena miražą. O didžiulės, apsunkusios formos, susuktos iš dešimčių senų čiužinių, savo sluoksniuose pradangina ne tik buvusias dienas ir jų istorijas – čia užgniaužiami ir dar vieni ryškūs dirgikliai – praėjusio laiko kvapai. Tokius margus sluoksniuočius, tarsi apsidrausdamas, autorius suveržia transportavimui skirtais diržais ir palieka kuriam laikui kompostuotis – lyg šiuos ne(at)pažįstamus, todėl keistus ir paslaptingus objektus ruoštų tolimai kelionei. Tikėtina, kad atsiminimus ir vaizduotę sintezuojantys dariniai bus nukreipti link neišmatuojamo ir nepasiekiamo. Ko gero, jie taip užprogramuojami amžinam klaidžiojimui ribotose mūsų sąmonės teritorijose, paliekant tik nedidelę galimybę kada nors išsiveržti už pažinimo ribų.

Paroda veikia iki balandžio 30 d.

Galerijos darbo laikas III‒V 16‒18 val.

Raimondo Daukšos paroda „Ultima Thule“ „si:said“ galerijoje. Galerijos nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *