Urtė Janus: „Leidžiu darbams patiems nuspręsti, kas jiems nutiks“
Julija Šilytė
Urtė Janus – Londone gyvenanti tarpdisciplininio meno atstovė. Ji kuria skulptūrines instaliacijas, dirba dailininke fotografijos aikštelėse, užsiima video menu. Urtę seniai norėjau pakalbinti, ir tam atsirado pretekstas – iki gruodžio 3 d. Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) vykstanti JCDecaux premijos paroda, kurioje galima pamatyti menininkės naujausią darbą „Visos prieš tai buvusios jūros“. Aptarėme jos kelionę ieškant artimiausių išraiškos būdų, cheminius eksperimentus, Doverio Baltąsias uolas, naujausią kūrinį, laiko tėkmę, kūrinių mirtį ir atgimimą. Pokalbyje vis pasikartoja žodis materija. Turima omenyje tiek fizinės formos, tiek tai, kas išlipa už fiziškumo ribų – panašiai kaip ir Urtės Janus kuriami pasauliai.
Julija Šilytė:
Sveika, Urte. Pirma norisi klausti apie tavo naudojamų medijų įvairumą. Baigei fotografijos studijas, paskui įvaldei video meną ir skulptūrą. Ką pati mąstai apie šį perėjimą?
Urtė Janus:
Man visa tai buvo kelionė. Fotografiją baigiau ganėtinai seniai. Ją pasirinkau nežinodama, ką tiksliai noriu daryti. Pradėjau studijuoti fotografiją ir pamačiau, kad daugiau laiko leidau darydama dekoracijas negu fotografuodama, ir pati technologija mane nervino. Toks, atrodo, neapčiuopiamas dalykas, daug laiko praleidi su visokiais elektroniniais prietaisais. Mane visada labiau traukė prie materinių dalykų, kuriuos galiu paliesti. Paskui dirbau ir iki šiol dirbu su komercinės fotografijos daile, tai iš fotografijos perėjau į dizainą, nes jis labiau susijęs su gamyba ir skirtingomis medžiagomis. Ir paskui iš to perėjau į skulptūrą, tai tokia buvo kelionė.
Julija:
Minėjai, kad dirbai ir dirbi dailininke fotografijos aikštelėse. Įdomu komercinio ir nekomercinio meninio darbo aspektas. Kai esi komercinėje ar mažiau komercinėje aplinkose, ar jauti kad tai yra kaip skirtingų batų matavimasis?
Urtė:
Mane komercija vienu metu nervino. Gal dėl to aš pradėjau koncentruotis į savo asmeninę kūrybą. Bet kai pradėjau dalyvauti parodose, supratau, kad patirtis komercinėje srityje man labai padėjo žvelgiant iš organizacinės pusės. Žinau, kur nueiti, jeigu man reikia, kad kas nors ką nors pagamintų. Žinau, kur gauti įvairių medžiagų. Išmokė nebijoti kreiptis į žmones dėl keistų dalykų, dirbti su biudžetais ir visokių panašių praktinių dalykų. Žinau, kaip viską greitai susiorganizuoti ir pasidaryti. Tik kartais reikia išmokti iš to išlipti. Manau, kai užsiimi kūryba, galima būti šiek tiek lankstesniam ir daugiau improvizuoti. Dabar mokausi, kad galima viską daryti laisviau negu tam tikruose komerciniuose darbuose. Komerciniuose darbuose susitari, kad bus va taip, ir tada taip ir turi būti.
Julija:
Labai įdomu paklausti apie Alexanderio McQueeno „Sarabande“ fondo rezidenciją, kurioje dabar esi. Rezidencijoje dirba daug įvairių sričių kūrybininkų, dizainerių, skulptorių, juvelyrų… Gal gali papasakoti apie šios aplinkos dinamiką? Kiek tau daro įtaką buvimas tarp skirtingų medijų kūrybos?
Urtė:
Tai metų trukmės rezidencija. Iš tikrųjų buvo itin intensyvūs metai. Čia yra skirtingų sluoksnių. Skirtingų sričių menininkų ir kūrėjų buvimas vienoje erdvėje man labai patiko. Šita rezidencija turėjo ganėtinai griežtus kriterijus, ir visai sunku į ją patekti. Jie atrenka išskirtines asmenybes, ir tai buvo įdomu. Kiekvienas turi kokį nors labai stiprų savo dalyką. Kadangi mūsų visų praktikos labai skirtingos, nebuvo konkurencijos, nors, man atrodo, ir taip nebūtų buvę. Kiekvienas daro ką nors visiškai kita, bet tuo pačiu matai, kad yra susikirtimo taškų kas nors ką nors pažįsta ir dirba su panašiais dalykais. Vyko intensyvus kontaktų mezgimas.
Šiais metais kartais jaučiausi kaip meno realybės šou dalyvė. Jie organizuoja daug studijų vizitų. Ateina skirtingų sričių žmonės pažiūrėti tavo darbų. Būna, dirbi, turi greitai persiorientuoti ir per tris minutes paaiškinti, apie ką yra tavo kūryba. Buvo daug streso, iš pradžių nesupranti, kas vyksta. O paskui pripranti, ir viskas gerai. Ateina įvairios žvaigždės į tavo studiją, o tu sėdi ir nežinai, ką sakyti. Įdomi patirtis buvo, bet labai intensyvi. Gal mane tai ir nuvedė į meno ir ekologijos magistrą, kurį dabar pradėjau. Supratau, kad man reikia savos aplinkos, kurioje yra žmonių, su kuriais galiu specifiškai pasišnekėti.
Julija:
Paminėjai magistro studijas. Kokia studijų disciplina?
Urtė:
Tai ganėtinai naujas magistras „Goldsmiths“ universitete, vadinasi Menas ir ekologija. Jis labiau iš teorinės pusės jungia meno sritį su ekologiniais mokslais. Tai yra penkiolikos mėnesių projektinis magistras. Parašai projektą ir dirbi su juo studijos aplinkoje. Man labai patiko kurso eksperimentinė struktūra. Žiūri pro mikroskopus į dirvos mėginius ar hakini satelitus, stebi debesis ir orus. Tada yra teorinė dalis ir tuo pačiu turi daryti savo projektą. Kol kas man labai patinka šitas kursas.
Julija:
Įdomus tarpdiscipliniškumas ir tai, kad žinios nebūtinai pereina į akademinį tekstą, o į kitas formas.
Urtė:
Jau daugėja tokio mąstymo, vakarietiško analitinio mąstymo modelio atskyrimo ir aplinkos fiksavimo per pojūčius bei intuiciją. Mano akimis, abi šios praktikos yra lygiavertės. Patinka, kad tai labai akademinis kursas, tačiau pripažįstantis sensorinius realybės suvokimo ir buvimo pasaulyje metodus, tai nėra tik sausa teorija. Pavyzdžiui, vieną dieną ėjome prie Temzės, kai buvo atoslūgis, su didžiuliais guminiais batais lipome į Temzės dumblą ir tiesiog klausėmės aplinkos garsų.
Julija:
Tavo kūryboje ryškus jautrumas materialumui ir informacijos per savo kūną perleidimas. Dirbi su įvairiomis medžiagomis. Kaip jas atrandi, kaip eksperimentuoji? Galbūt yra ir cheminių metodų, kuriuos pasitelki? Galbūt skaitai chemijos vadovėlius?
Urtė:
Mano chemija ganėtinai paprasta. Labiau įdomus materijos gyvenimas. Materija turi savo gyvenimą už mūsų suvokimo ribų. Man įdomu išlipti iš įcentruoto žmogaus suvokimo ir tiesiog patyrinėti aplinką, kurią mes fiksuojame kaip negyvą. Bet ji yra gyva. Tai bandau išreikšti cheminiais eksperimentais.
Kartais skaitau įvairius tyrimus, kaip apsaugoti dalykus nuo erozijos. Ir tada darau atvirkščiai. Paskaitau, kas kelia eroziją, ir tada pabandau pažaisti, kas gausis. Bet dabar kuo toliau, tuo labiau mane domina žiūrėjimas į medžiagų istoriją ir ką aš turiu savoje aplinkoje, iš kur tos medžiagos ateina… Kaip vyksta fiziniai, bet taip pat industriniai ir planetos metabolizmo procesai, kaip mes virškiname aplinką, kuriame energiją, iš kur atsiranda metabolizmo atliekos. Kaip visi šitie procesai tarytum pereina per mūsų kūnus, ir per aplinką, ir per miestą. Tada dar atsiranda laiko aspektas. Materijos gyvenimas man labai įdomus.
Julija:
Galbūt buvo medžiaga, nuo kurios prasidėjo tavo tyrimas, kurioje pamatei šią kaitą?
Urtė:
Viskas prasidėjo, kai važiuodavau prie jūros. Anglijos pakrantė yra sudaryta iš baltos kreidos. Garsiosios Baltosios uolos. Pradėjau skaityti apie tas uolas ir supratau, kad jos sudarytos iš priešistorinių mikroorganizmų skeletų. Man tai buvo vau. Gyviai, kurie egzistavo labai seniai, jų kūnai tapo uoliena, ištisomis salomis, ir ta uoliena, tas kalcis išplaunamas į jūrą ir vėl tampa komponentu naujai gyvybei susidaryti. Man labai patiko šita idėja, ir tada pradėjau rinkti kreidą ir ją naudoti savo darbams. Kreida dažnai naudojama ir industriškai. Pavyzdžiui, cementas, betonas yra sudarytas iš to paties. Mes tarsi transformuojame, statome savo išorinius skeletus, pastatus ir namus iš to paties elemento.

Julija:
Dabar JCDecaux premijos parodoje NDG galima pamatyti tavo darbą „Visos prieš tai buvusios jūros“. Ten naudoji uolienų druską, kalkakmenį ir aliuminį. Kaip atradai šias medžiagas?
Urtė:
Idėja kilo, kai dirbau prie kito projekto ir atlikau tyrimą Londone, kuris pastatytas ant Londono molio(angl. London Clay). Pradėjome labai neformaliai susirašinėti su vienu geologu. Jis man ką nors parašo, aš jam ką nors parašau. Visi mūsų pokalbiai vyko apie Londono molį. Jis man nupiešė tokį paveikslą, kad Londono molis yra priešistorinės jūros dumblas, kad kažkada Londonas buvo jūros dugne, ir ten gyveno visokie tropiniai gyvūnai ir augalai. Ta jūra man užsifiksavo, pradėjau žiūrėti į priešistorines jūras ir tyrinėti druskų uolienas. Pamačiau, kad didelė dalis Europos kažkada irgi buvo jūros dugne. Uolienos druska, kurią kasame Europoje, yra ta jūra. Uolienos druska man pasirodė kaip tos jūros vaiduoklis. Vanduo išgaravo, bet materija liko. Ir kaip mūsų kultūra aplink tai formavosi. Per visą druskos klodą yra išsibarsčiusios druskų kasyklos. Lenkijoje – Veličkos kasyklos su katedromis. Ar Vokietijoje ir Šveicarijoje. O aliuminis… Man įdomu buvo galvoti, kokia medžiaga atspindi mūsų laikus. Man atrodo, kad tai yra aliuminis, nes jis labiausiai paplitęs metalas. Jis yra cheminių procesų išgryninamas, jo neišsikasi, vyksta industrinis aliuminio gamybos procesas. Dėl to ir panaudoju aliuminį. O kalkakmenis… Tai vėlgi į jūrų temą. Jis dar senesnis už druskos uolieną. Tai tokios laiko plotmės. Druska reaguoja su aliuminiu. Kai gaminau druskos skulptūras, dirbau miške, kur daug drėgmės. Druska taip sugerdavo vandenį, kad aplinkui atsirasdavo balutės. Jos reakcija su aplinka man labai įdomi. Nežinau, ar NDG taip bus, nes ten ganėtinai kontroliuojamas klimatas. Idėja buvo tokia, kad atsiranda druska, vanduo, ir per laiką, per labai lėtas chemines reakcijas druska ištirpdo aliuminį.
Julija:
Druska ištirpdo aliuminį būtent dėl to, kas yra aplinkoje, nuo drėgmės ir taip toliau?
Urtė:
Taip.
Julija:
Ir galbūt su ta mintimi buvo padėtos plytelės?
Urtė:
Jooo… Įsižiūrėjus į plyteles atidžiau, ten matomi visokie priešistoriniai moliuskai. Jas pirkau iš ganėtinai didelės statybinių reikmenų kompanijos su didelėmis apsukomis. Jose kuriam laikui užfiksuotas šitas priešistorinis elementas.


Julija:
Laikas vis sugrįžta kaip pasikartojanti tema. Uolienų druskai – du šimtai milijonų metų, kalkakmeniui – penki šimtai keturiasdešimt milijonų, o aliuminis buvo sukurtas XIX amžiuje. Norisi galvoti apie žmogaus masteliui neįkandamas suvokti laiko atkarpas, bet labai įkandamai sukeliamą geologinį smurtą. Kita vertus, žiūrėdama į tavo kūrinį, jo kompoziciją, galvojau apie tirštą laiką. Šiuo atveju atrodė, kad praeitis, dabartis ir ateitis persikloja viena ant kitos, ir viskas vyksta vienu metu, kaip kartais pasijunti žiūrėdamas artimam augančiam žmogui į akis. Gal gali papasakoti, kaip laikas, jo suvokimas veikia tavo kūrybinį mąstymą ir konkrečiau – kaip laikas teka „Visose prieš tai buvusiose jūrose“?
Urtė:
Mano tėtis ir mama yra fizikai. Mano močiutė buvo fizikė. Mes turėdavome daug pokalbių apie laiką ir kiek jį įmanoma suvokti. Labiausiai įstrigo, kai kažkada tėtis pasakė, kad laiką gali pamatuoti per materijos irimą. Matyt, aš taip ir žiūriu į jį. Atsimenu, dariau tokį pratimą. Susirašiau, kaip galima pamatuoti laiką. Kad tai yra lašėjimas, stalaktitų ir stalagmitų formavimasis, irimas ir erozija. Į laiką žiūriu iš šios pusės. Atsimenu, kažkada su tėčiu šnekėjome, ir jis pasakė tokį dalyką. Kai pradedi galvoti labai giliai į praeitį ir labai smarkiai į ateitį, tada net iš mokslinės pusės pasidaro labai sudėtinga suvokti, kaip viskas prasidėjo, tai protu nesuvokiama. Žmonėms galvoti apie ateitį, ypač gilią ateitį, gali būti labai sudėtinga.
Julija:
Laikas, toks neapčiuopiamas, įgauna formą per materiją. Sugrįžkime prie to, ką sakei kitame interviu: „Priemonės, kurias naudoju, tarsi suteikia galimybę mano darbams mirti – aš tiesiog galiu juos palikti lauke, ir jie grįš atgal į aplinką, savo darbuose nenaudoju jokių toksiškų medžiagų.“ Kodėl tau svarbu leisti savo darbams mirti?
Urtė:
Man atrodo, kad dabar gyvename tokiu laiku, kai labai daug gamybos procesų yra, net ir meno srityje, apie tai, kaip padaryti ką nors, kas kuo ilgiau išgyventų. Bet man visada kyla klausimas, ar to reikia. Gal kaip tik įdomu priimti mirtį ar irimą, leisti kūriniams reaguoti į aplinką ir keistis, turėti savo gyvenimą. Galvoti apie laiką ir laikinumą, ir tuo pačiu – labai mažus momentus.

Julija:
Šie tavo žodžiai man primena auto-destrukcinį meną, norą sujudinti įprastus kūrinių priėmimo įpročius ar galimai siaurą supratimą, kas yra meninis darbas. Ar šios temos tau svarbios? Ar atsigręži į meno istoriją?
Urtė:
Man atrodo, tai darau nesąmoningai. Per paskutiniuosius metus, per visus studijų vizitus buvo labai daug įdomių pokalbių. Pavyzdžiui, žmonėms kartais būna šokas. Kodėl tas darbas turi sugriūti? Arba kažkas norėjo nusipirkti mano kūrinį ir klausė, ar galiu uždėti lako, kad jis nesutrupėtų ar nepažeistų kilimo. Taip atsiranda labai įdomių diskusijų.
Julija:
Kalbėjome apie ekologiją, laiką, bet dar nebuvo paminėti žodžiai antropocenas, šeštasis masinis rūšių išnykimas, noriu paklausti apie tavo strategijas dirbant ir mąstant apie šias temas. Kaip taikai, ar sutaikai šios krizės aliarmiškumą ir viltį ateičiai?
Urtė:
Dėl rūšių išnykimo yra dvi pusės. Labai svarbi buvo knyga apie šeštą masinį rūšių išnykimą, suvokti, kad visa tai vyksta, apie tai pradėti diskusijas. Bet tuo pačiu norisi su viltimi žiūrėti į ateitį. O antropocenasman atrodo kaip žmogaus įcentrinimas, visos idėjos apie žmogų, žmogus tampa geologine jėga. Buvo svarbu šią idėją iškelti, bet taip pat svarbu pažvelgti už antropoceno ir už žmogaus kaip valdovo, kuris dabar turi išspręsti problemas. Pažiūrėjus į didžiuosius išnykimo momentus… Pavyzdžiui, kai augalai pradėjo gaminti labai daug deguonies, planeta sušalo į ledo gabalą ir galėjo likti tam ledo gabale, bet dėl vulkanų veiklos klimatas atšilo. Gal pats gyvenimas turi tendenciją sukelti išnykimą, gal tai buvimo dalis. Išnykimų buvo, ir jie sukeliami įvairių procesų. Manau, labai svarbu priimti šiuos procesus kaip lygiaverčius mūsų procesams ir šiek tiek pažiūrėti už žmogaus ribų.
Skaičiau apie menininką ir jo kūrinį, kuris labai gerai iliustruoja šitą mąstymą. Kūrėjas iš savo šlapimo išgavo fosforą. Iš jo padarė meteoritą, kurį norėjo išsiųsti į kosmosą. Fosforas suvokiamas kaip vienas iš elementų gyvybės pradžiai. Per savo kūną jis sukūrė kažką, kas galbūt pradės gyvybę kažkur kitur. Tai nėra antropoceniškas mąstymas, kad žmogus kolonizuos kitas planetas. Galbūt tas elementas, kuris juda per visus kūnus, duos pradžią kažkam, ko net negalime įsivaizduoti.
Julija:
Kalbėjome apie kūrinių mirtį, o ar mirę jie gali atgimti?
Urtė:
Man atrodo, kad didžiausias iššūkis – leisti jiems būti. Inicijuoji ką nors, ką nors padarai ir leidi jiems būti, nes negali sukontroliuoti tam tikrų procesų. Atgimimas yra vienas iš procesų, kurie nėra mano kontrolėje. Kartais pagaunu save mąstant – noriu, kad būtų taip. Bet tada suprantu, kad ne. Medžiagos ką norės, tą ir darys. Su atgimimu tas pats, tai jau nebėra mano kontrolėje. Leidžiu darbams patiems nuspręsti, kas jiems nutiks.
Julija:
Ačiū už pokalbį.