Trys dailininkų grupės „Angis“ parodos Kaune

2011 m. vasario 21 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt


Vasario 25 d., penktadienį, Kaune atidaromos dvi dailininkų grupės „Angis“ parodos, skirtos grupės dvidešimtmečiui:

14 val. Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27) įvyks parodos „Angis. Sugrįžimas“ atidarymas. Parodoje eksponuojami Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume studijavusių ar dėsčiusių grupės narių (Henriko Čerapo, Vytauto Dubausko, Jono Gasiūno, Eimučio Markūno, Ričardo Nemeikšio, Antano Obcarsko, Arūno Vaitkūno, Alfonso Vilpišausko) ankstyvieji kūriniai. Paroda veiks iki kovo 23 d.

17 val. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) atidaroma paroda „Angis. Retrospektyva“. Atidarymo metu vyks naujojo grupės kūrybos albumo „Angis“ pristatymas. Kūrinių ekspozicijoje taip pat bus rodomas dokumentinis filmas „Angis“: parodos 1993 – 2002”.

Kovo 1 d. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) žiūrovai kviečiami aplankyti trečiąją grupės parodą – „Angis. Videospektyva“. Paroda sudaryta iš grupės dailininkų videomeno kūrinių.

Pradiniam stimului svarbus „Angiai“ buvo faktas, kad ji formavosi kaip kauniečių dailininkų branduolys, kurių daugelis tapybos mokslus jaunystės laikais paragavo S. Žuko taikomosios dailės technikume. Pasak menotyrininko Viktoro Liutkaus, „Angies“ bendros veiklos pradžia įliejo vilties, kad nepriklausomybės laikais lietuvių tapyba išsisuks nuo nuolat  jai prisegamos etiketės būti panašia į tradiciją ir kartu atneš sveikos sumaišties į dabartinę tapybą. Veiklos ir kūrybos energija tapo dominuojanti ir nukreipianti grupės jėga. Ji gana greitai, pralaužė lietuviškosios ekspresijos luobą ir pasuko į naująją, iš tarptautinių įtakų suformuotą tapybos raišką. Įžengė su dideliais formatais, ironija ir paradoksų pomėgiu, neabejotinai aiškia pozicija neflirtuoti su žiūrovu šiam priimtinų temų, motyvų, vaizdų  kalba.

Socialumas – kartais atviras, o kartais maskuojamas – angistų kūryboje atsirado kaip natūrali reakcija į besikeičiančios aplinkos realijas ir vaizdus. Menininko ir sociumo santykio įtampa lydi dažną angisto kūrinį. Hipizmas, psichodelinė muzika, šabloniniai masinės kultūros produktai, naujosios reklamos ir kino figūratyvas transformavosi į keistus, išvirkščios tikrovės vaizdus.

Buvę ir esami grupės nariai: Jonas Arčikauskas, Henrikas Čerapas, Vytautas Dubauskas, Raimondas Gailiūnas, Jonas Gasiūnas, Rimvidas Jankauskas-Kampas (1957-1993), Kęstutis Lupeikis, Eimutis Markūnas, Ričardas Nemeikšis, Antanas Obcarskas, Mikalojus Šalkauskas (1935-2002), Arūnas Vaitkūnas (1956-2005), Alfonsas Vilpišauskas nuolat kėlė klausimus ir nuolat save tebeprovokuoja tiek rinkdamiesi vaizdavimo būdus, tiek diskutuodami su ankstesnės savo kūrybos kalba. Pastaroji turi ir sveikos anarchijos bruožų, bent jau dalis grupės per keliolika metų nedviprasmiškai iš tapybos nevengia žengti į objektų, koliažų, instaliacijų, videomeno teritorijas.

Ironiškoji „Angies“ pusė kažkiek užkoduota ne tik pačios grupės pavadinime. Vaizduose ji smelkiasi tarsi per kelis prasminius klodus, kyla ne iš momentinės plastinės transformacijos paliktų vaizdo lūžių, o iš nupoetinto ir devalvuoto tapybinio paviršiaus, iš paradoksaliai suregztos, vartojimo laisvei atsivėrusios ir vis labiau karikatūrėjančios dabarties.
„Angis“ jau dvidešimt metų teberašo savo kilmės, veiklos, kūrybinių judesių istoriją. Dar prieš dešimtmetį A.Vilpišauskas yra pasakęs: „Angis“ – tokia gyvatė, kurios dirbtinai neužmuši“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *