Tos pačios knygos skyriai. Pokalbis su Gerda Paliušyte

Justina Zubaitė-Bundzė (J. Z.-B.): Pastaraisiais metais galima stebėti džiuginantį tavo meninės praktikos skleidimąsi – pristatei ne vieną parodą bei meninę knygą, kurios suteikė galimybę Lietuvos ir užsienio auditorijoms geriau susipažinti su tavo kūryba. Susitikti šio pokalbio paskatino vasaros pradžioje Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje proga Tūro pilyje (Château de Tours) atidaryta tavo personalinė paroda „Tu žiūri į mane“ (kuratorė Asta Vaičiulytė, organizatoriai „Jeu de Paume“ Paryžiuje ir Šiuolaikinio meno centras Vilniuje), kurioje pristatomos fotografijų serijos „Vaikinai“ ir „Mėlynos gėlės“. Dalį fotografijų iš šių serijų pirmą kartą išvydau buvusiame Fizikos institute surengtoje bendroje tavo ir Gabijos Nedzinskaitės parodoje „Mes gyvename vietovėse“ (2022). Šias nuotraukas papildė daug kitų puikių tavo ir Gabijos darbų. Praėjusiais metais drauge dirbome prie tavo fotografijų albumo „Vaikinai ir mėlynos gėlės“, o šių metų pradžioje tavo darbus buvo galima išvysti ir personalinėje parodoje „Lūpų dažai“ projektų erdvėje „Editorial“. Parodas vardiju ne tuščiai, o mėgindama pokalbį pasukti tam tikra linkme. Parodų pavadinimai turbūt yra lingvistiniai vartai į parodas. Ar galėtum pasvarstyti, kaip minėtų serijų kūrinių patyrimas kinta arba skleidžiasi santykyje su parodų pavadinimais? 

Gerda Paliušytė (G. P.): Tavo minėtos fotografijų serijos susideda iš vyrų kūnų fragmentų ir mėlynai dažytų gėlių makrovaizdų. Šiuos ciklus visada eksponuoju kartu – juos pradėjau ir vystau kaip vieną kūrinį, kaip pokalbį tarp kelių meno istorijoje įsišaknijusių fotografijos žanrų – aktų ir augalų fotografijos. Pastarosiose parodose rodžiau skirtingas šių kūrinių serijų kombinacijas, kaskart jas jungdama su specialiai kurtais erdviniais sprendimais ir skulptūriniais objektais. Parodoms keičiant vienai kitą, man buvo svarbus minties nuoseklumas, matau tai kaip visumą, kaip skirtingus tos pačios knygos skyrius. Ilgainiui santykis tarp kūrinių serijos ir erdvės, kurioje jie atsirasdavo, man tapo tik įdomesnis. Taigi parodos pavadinimas atspindi galvojimą apie parodą kaip apie unikalią situaciją – apie laiką ir erdvę, į kurią patenki, kontekstą, kuriame dirbi, reiškinius, su kuriais susiduri. Tai yra dar vienas savarankiškas parodos dėmuo, tavo minėti vartai, kreipiantys lankytoją viena ar kita linkme. 

Pavadinimas „Tu žiūri į mane“ man pačiai buvo naujas posūkis santykyje su kalba – atviras kreipimasis į lankytoją, jo(s) žvilgsnį sugrąžinant atgal, pasitelkiant tai kaip vieną iš parodos elementų. Pavadinimo pasirinkimą matau kaip vieną iš daugybės būdų suaktyvinti santykį su parodos erdve. Rengdama personalinę parodą, pirmą kartą tai išmėginau 2016 m. Amsterdamo projektų erdvėje „Neverneverland“. Pagrindinėje parodų erdvėje buvo nedidelė virtuvė, tad kilo mintis palei visą erdvės perimetrą pastatyti laikiną putplasčio sieną, kuri tai paslėptų. Nelikus buities žymių, parodos erdvė radikaliai pasikeitė tiek vizualiai, tiek idėjiškai. Vienas paprastas, bet monumentalus gestas visiškai transformavo erdvę. Be to, galerijai nepriklausiančiame ketvirtame aukšte, kuriame veikė menininkų studijos, jiems leidus, ant ten kabėjusių šviestuvų uždėjome spalvinius filtrus ir uždegėme šviesą. Tad parodos laikotarpiu antro aukšto langai spinduliavo švelniai neoninę mėlyną spalvą, o paroda neplanuotai išsiplėtė. Tuo metu užsiėmiau tik videokūryba, tačiau 2020 m. rengdamasi pirmajai fotografijų parodai „Ceciliui“ „Prospekto“ galerijoje Vilniuje supratau, jog pagrindinis ir vienintelis mano tikslas – kokybiška ekspozicija. Norėjau vaizdus ir jų serijas išdėstyti taip, kad jie geriausiai atsiskleistų santykyje su šviesa ir erdve – atsisakiau to, kas man parodų erdvėje atrodė netinkama, arba pakeičiau savaip. Tik vėlesnėse parodose, eksponuojant fotografijas, grįžo noras erdvę suaktyvinti ir keisti ne tik siekiant ekspozicinės kokybės, bet ir suvokiant erdvę kaip dar vieną parodos objektą. Tačiau tai įmanoma tik gerai pažįstant savo kūrinius ir kūryboje pasitelkiamas priemones.

J. Z.-B.: Pratęsiant pokalbį apie tavo kūrybos santykį su kalba (tiek žodžiais, tiek vaizdais), tu pati įvardiji poetinės raiškos ir pačios poezijos svarbą. Knygoje „Vaikinai ir mėlynos gėlės“ vienintelis publikuojamas tekstas – Londone kuriančios rašytojos Hannos Regel eilėraštis, kurį skaitytojams turbūt vertėtų perskaityti visą, tačiau čia priminsiu kelias eilutes: „I mean, I’d rather do nothing ever / just exist as scattered images already applauded, but sure / when can I start? I’ll need money for raising horses / and building catapults for more permanent acts“ bei nuostabią eilėraščio pabaigą: „Being gorgeously useless and full of it / she said: I’m the most important artist of my generation / then later, amended: Female artist.“ O atsivertus pirmąją fotografijų knygą „Ceciliui“ (2020), skaitytojui į delnus įkrinta miniatiūrinis kuratoriaus, rašytojo Raimundo Malašausko teksto lapelis. Tavo santykis su kalba jautrus, atidus, šiek tiek efemeriškas – kaip tau atrodo? 

G. P.: Raimundo poezija „Ceciliui“ – tikra dovana – nelinijiška, pilna kasdienybės nuotrupų, laisva savo forma ir minties vingiais. Šiam tekstui-objektui jis skyrė be galo daug dėmesio – norėjosi, jog tai būtų nuotrupa iš eilėraščio, nelyg išplyšęs knygos puslapis, peršviečiamas, be pradžios ir be pabaigos, matomas iš abiejų pusių. Knygos dizainerė Gabija Nedzinskaitė jį praminė „Saturnu“. Leidinyje publikuojamos nuotraukos taip pat atrodo lyg išplyšusios iš įvairių vietų ir įvairių kasdienybių, neturinčios siužetinių sąsajų – siejamos bendros nuotaikos, mano prieigos. 

Hannos eilėraštis, atsiradęs knygoje „Vaikinai ir mėlynos gėlės“ – džiugus atradimas. Sekdama draugės menininkės Ulijonos Odišarijos rekomendacija, pirmą kartą jį perskaičiau autorės poezijos knygoje „Oliver Reed“ (2017) ir išsyk supratau, jog niekas kitas taip ypatingai ir tiksliai nesuskambės šalia fotografijų. Eilėraštis knygą praturtino humoru ir politika. Esu labai dėkinga Hannai, kad galėjome jį pasiskolinti. Tai keli pavyzdžių, kai ieškojimo, pokalbių, draugysčių ir mainų dėka kito(s) kalba susipina su mano kūryba. Džiaugiuosi, kai žodžiai šalia vaizdų atsiranda dėl bendro kūrybinio proceso, o ne kaip pridėtinis elementas.

J. Z.-B.: Knygoje „Pokalbiai apie Lietuvos šiuolaikinį meną“ (2022) skaitydama judviejų pokalbį su menininke Elena Narbutaite maloniai stebėjausi, kaip gražiai ir atvirai sukūrėte pokalbio erdvę jūsų kūrybinių peizažų pristatymui. Į dalį tarp eilučių pasirodžiusių temų norėčiau atkreipti dėmesį ir šiandien. Viena jų – apie kūrinių materialumą, medžiagas. Elena pokalbyje gražiai suformulavo: „Tu gyveni, mąstai ir mąstydama keitiesi, ir medžiagos tave renkasi beveik tiek pat, kiek tu jas, nes jos yra tavo žodynas, bet ir tu esi jų žodyno galioje.“ Medžiaginis tavo mąstymas turbūt akivaizdžiausiai išsiskleidė parodoje „Lūpų dažai“, kurioje plastinės skulptūrinės formos organizavo erdvę ir kūrė parodos charakterį. Kalbėdama apie medžiagas, mąstau tiek apie fotografijų kūrimo, tiek apie spaudos ir eksponavimo būdus. Man atrodo, kad, kurdama dvimačius nuotraukų ciklus, apie fotografijas mąstai trimatėje erdvėje. Prisiminiau, jog ciklo „Ceciliui“ darbus Tokijo galerijoje „Lavender Opener Chair“ (2021) eksponavai ant ten veikiančio baro stalo.

G. P.: Man svarbus kūrinių materialumas – fotografavimo ir eksponavimo priemonės, spauda. Pasirinktos priemonės ir formatai įpareigoja. Nuotraukų eksponavimą nuo pat pradžių suvokiau kaip priemonę, atskleidžiančią fotografijos ir šiuolaikybės santykį. Pradėjus fotografijas rodyti parodose, pirminis mano tikslas buvo suprasti, kaip veikia vieni ar kiti eksponavimo principai. Taigi pradėjau nuo bazinių klausimų: kaip fotografiją veikia rėmo konstrukcija? Kada verta jo atsisakyti? Koks galėtų būti santykis tarp fotografijų dydžių ir erdvės mastelio? Kokios galimos variacijos? O kaip fotografiją veikia šviesa? Tik po šio etapo galėjau mąstyti apie erdvės modeliavimą ir įgyvendinti tai parodose „Ceciliui“ (Tokijuje), „Lūpų dažai“, „Tu žiūri į mane“. O kūrybos ir materialumo santykis yra neišsemiama teritorija. Elena labai gražiai pasakė, kad galbūt ji neišsemiama kaip tik dėl to, kad visados yra dinamiška, nuolatos kintanti. Tai labai įkvepia. 

J. Z.-B.: Pasmalsausiu apie parodą Tūre. Kokie erdvės modeliavimo elementai – galbūt iš pirmo žvilgsnio žiūrov(i)ų nepastebimi – tau svarbūs šioje parodoje? 

G. P.: Parodos ašimi tapo vienas skulptūrinis gestas – erdvės, kurioje rodoma vieno kanalo videoinstaliacija „Mėlynos gėlės“ (2024), atskyrimas ir praėjimų į ją įstiklinimas organiniu stiklu, taip parodoje sukuriant tam tikrą judėjimo ir matymo apribojimą, ritmiką, vaizdo fragmentaciją. Instaliacija yra videokilpa, kurioje mėlynai dažytos orchidėjos makrofotografija fiksuojama rankine filmavimo kamera tol, kol ranka išlaiko kameros svorį. Serijų „Vaikinai“ ir „Mėlynos gėlės“ fotografijos čia eksponuojamos kaip ir anksčiau – po stiklu ir nerėmintos, – tačiau gerokai didesnio formato. Eksponavimo procesas buvo nelengvas – reikėjo įskaičiuoti įvairius rizikos faktorius, užtikrinti, kad stiklai nedužtų tiek kabodami ekspozicijoje, tiek pakeliui į ją. Man buvo svarbi nuotaika, kurią kuria šis mastelis, fotografijų ir stiklo materialumas, santykis su erdve. Tačiau nuo žiūrov(i)ų priklausys, ar šie intencionalūs pasirinkimai bus perskaityti. 

J. Z.-B.: Kaip manai, kiek buitinė, socialinė, ekonominė infrastruktūra veikia darbų konceptualias ir technines ypatybes? Pavyzdžiui, studijos turėjimas ar neturėjimas, galimybė saugoti darbus, produkcijos kaštai.

G. P.: Ekonominis aspektas neišvengiamai veikia kūrybą. Pavyzdžiui, kokybiškos fotografijų knygos yra „aukso vertės“, nes jų sudarymas, spaudos darbai reikalauja daugybės gamybinių išteklių, išmanymo ir laiko, o jis tik brangsta. Tačiau tam, kad jos cirkuliuotų, būtini tie ir tos, kurie tai suprastų, vertintų kokybę ir jas pirktų. Apskritai fotografuoti su juosta, fotografijų spauda šiuo metu yra prabanga – tai neišvengiamai veikia darbų apimtį ir procesus. Fotojuostelių kaina irgi nuolat kyla dėl įvairių ekonominių faktorių, o pandemijos metu buvo momentų, kai dėl sutrikusios logistikos grandinės Lietuvoje išvis negalėdavai jų gauti. Tuomet draugai fotojuosteles man vežė iš kitų šalių, nors dar visai neseniai atrodė, kad fotojuostelė visados buvo ir bus po ranka. Taigi natūralu, kad dėl ekonominių procesų ilgainiui gali tektis rinktis kitą kūrybos priemonę – viskas keičiasi, ir kokios nors priemonės gali tiesiog nebelikti arba ji taps neprieinama. Juolab kai pasaulį nuolat alina klimato kaita, karai ir kitos krizės. O pačia plačiausia prasme – finansinė situacija lemia darbo sąlygas, tarp jų ir kūrybai skirto laiko apimtį. Ekonominiai faktoriai tampa pavojingi, kai jie ima diktuoti kompromisus formos, kokybės atžvilgiu. Lietuvoje vis dar gajus įsivaizdavimas, jog produkcijos kaina turi būti lengviau pastebima išoriškai, galbūt tai yra kultūros edukacijos klausimas. Bet kokie, net ir minimalūs kokybiški estetiniai, technologiniai ar konceptualūs sprendimai reikalauja laiko ir įdirbio. Deja, dažnai meno lauke už tai finansiškai adekvačiai neatlyginama.

J. Z.-B.: Neretai prabangos poreikį siejame tik su tam tikra muziejine infrastruktūra, institucine galia, simboliniu prestižu. 

G. P.: Santūri paroda „Lūpų dažai“ parodų erdvėje „Editorial“ – inžineriškai vienas sudėtingiausių mano projektų. Ji galėjo būti įgyvendinta tik turint besąlygišką nedidelės projektų erdvės komandos, draugų menininkų Gedimino G. Akstino, Jurgio Paškevičiaus, metalo apdirbimo firmos „Paseta“ palaikymą ir ryžtą daryti viską, kad paroda įvyktų. Turint omenyje, kiek daug žmogiškųjų resursų prireikė, kiek medžiaginių ir inžinerinių sprendimų ieškota, buvo nelengva ją įgyvendinti su projektų erdvės ištekliais. Ambicingų tikslų gali siekti su tais, kurie supranta ir palaiko nepriklausomai nuo institucinės galios.

J. Z.-B.: Pasikalbėkime apie tavo meninės kūrybos formas, kurios kur kas įvairesnės nei šiandien mūsų pokalbio epicentre atsidūrusi fotografija. Kalbu apie kino kūrybą, kuratorystę, projektų erdves „The Gardens“ ir „Montos Tattoo“, jau tapusias neatsiejama šiuolaikinio Lietuvos meno paslaptingiausios istorijos dalimi. Ar visas šias veiklas matai lyg suvertas į vieną margą koljė? Kada supratai, kad jas sieja tavasis žvilgsnis į įvairialypį šiuolaikinio meno lauką? 

G. P.: Šis klausimas turbūt pats sudėtingiausias! Nors tavo įvardytos praktikos egzistuoja drauge, viena kitą keičia ir papildo, man svarbu jų tarpusavio sąsają palikti atvirą. Sulaukusi panašaus klausimo vis susimąstau, kodėl man taip sudėtinga į jį atsakyti. Galbūt todėl, kad norint tai padaryti būtina atsitraukti ir į savo kūrybą pažvelgti lyg iš šalies, racionaliai. O man svarbu, kad ieškant tinkamiausio būdo sureaguoti į aplinką, į tai, kas šalia, reakcija bent kartais kiltų intuityviai, spontaniškai ir ją lydėtų nuostaba bei džiugesys.

J. Z.-B.: Mane domina santykis tarp gana abstrakčios tavo kūrybos ir tau neabejotinai svarbaus socialinio jautrumo, atidumo. Tikiu, jog šiedu iš pirmo žvilgsnio priešingi žiūros taškai turi įtakos tavo kūriniams ar bent jau tam tikriems pasirinkimams kūrybinio proceso metu. Kaip tau atrodo, kiek formos pasirinkimas yra politiškas?

G. P.: Kūryboje man neįdomu abstrakčiai politikuoti, nesiekiu apibendrinimų, tačiau kurdama noriu save įvardyti kaip subjektą – kartais labai efemerišką, nebūtinai statišką. Kaip rašė Arundhati Roy: „Negali būti vienos istorijos. Yra tik matymo būdai.“ Man svarbu sau atsakyti, kodėl renkuosi vieną ar kitą matymo perspektyvą, suprasti, kuri iš mano identiteto dalių yra svarbi viename ar kitame kūrybiniame procese. Tarkime, tai gali būti atsigręžimas į save kaip dešimto dešimtmečio Vilniuje augusios kartos atstovę. Turbūt su tuo susijęs ir kūrybos politiškumas, tam tikra socialinė dimensija. Visgi nenorėčiau, kad mano socialinė ar politinė pozicija taptų svarbesnė nei pasirinkta kalba arba forma, tad kas kartą ieškau jų tarpusavio santykio. 

J. Z.-B.: Ar galima teigti, jog tavo fotografinė kūryba abstraktėja ir tolsta nuo siužetiškumo link tipologizuotų objektų abstrakcijos? Koks tavo santykis su abstrakcija?

G. P.: Abstraktumo ir konkretumo sąlytis mano kūryboje vyraujančiame dokufikcijos žanre turbūt neišvengiamas. Kurdama dažniausiai atsispiriu nuo konkrečių situacijų, reiškinių, vėliau leidžiu sau nuo jų tolti – tiek vaizdinėmis, tiek siužetinėmis priemonėmis. Pastaruosius trejus metus kuriu ilgo metro meninės dokumentikos filmą „Laivas“, kuriame siužetas bus žymiai pastebimesnis nei fotografiniuose cikluose, nes filmas remiasi konkretaus žmogaus istorija ir archyvine medžiaga. Skiriasi ir santykis su vaizdų kūrimu – filmuose dirbu su operatoriumi, montuotoja, koloristu. Fotografijoje vaizdus iš pradžių fiksuoju ir su jais dirbu pati. Kita vertus, „Laivas“ yra dokufikcija, hibridas, taigi jo santykis su istorija, su kanonu yra artimas mano fotografinei kūrybai, kurioje taip pat neretai gręžiuosi į tai, kas laikoma fotografijos tradicija.

J. Z.-B.: Turbūt ne viena(s), išvydęs (-usi) serijų „Vaikinai“ ir „Mėlynos gėlės“ kūrinius, susimąsto apie numanomą darbuose glūdintį erotinį aspektą. Kaip tau atrodo, kodėl šis aspektas glumina šiandienos lankytoją? 

G. P.: Manai, kad vis dar glumina? Rinkdamasi vieną ar kitą žanrą siekiu, kad tai taptų kūrybine priemone ir atspirties tašku įsižiūrėti, taip pat yra ir su erotika. Gal žiūrovui (-ei) nuogumo faktas tampa svarbus, jeigu tai būna pirmas dalykas, kurį ji(s) pastebi? Man pačiai įdomu žvilgsnį kreipti į faktūrą, spalvinius derinius, šviesą. Žiūrov(i)ų reakcijos neabejotinai priklauso nuo daugybės dėmenų – pavyzdžiui, kokia erotikos kultūra ir jos formos jiems pažįstamos, kas jiems artima, prieinama. Nesinori apibendrinti, todėl prieš atsakant į tavo klausimą galbūt reikėtų jį sukonkretinti – kaip nuogumas veikia konkrečioje terpėje, konkrečioje visuomenės grupėje. Lietuvoje dėl politinių priežasčių vis dar nesusiformavo gilesnė, subtilesnė erotikos vartojimo kultūra, ji nėra tapusi bendresnio kultūros lauko dalimi. Kaip pavyzdį prisiminiau „Playboy“ žurnalą, kuriam mokslinės fantastikos tekstus rašė Kurtas Vonnegutas, Ray Bradbury, Margaret Atwood ir kiti. Ilgą laiką Lietuvoje erotinės fotografijos raiška buvo veikiama stiprios režisūros – galbūt tai taip pat išduoda egzistuojančią įtampą tarp modelio ir menininko (-ės), kūrybos ir žiūrovo (-ės). Man norėjosi nuo viso to nutolti. Tai, pasirodo, ne taip paprasta! 

J. Z.-B.: Pabaigoje – apie malonumus. Kas tau maloniausia kūryboje? 

G. P.: Kai aplinkybės išlaisvina, užuot įkalinusios. Laisvo pasirinkimo, transgresijos galimybė. Galimybė turėti laiko ir erdvės priimti sprendimus. Ir, žinoma, sklandus komandinis darbas su įkvepiančiais žmonėmis, grįstas tarpusavio pasitikėjimu – toks kaip su tavimi, Justina, rengiant knygą „Vaikinai ir mėlynos gėlės“ !