Tomo Daukšos instaliacija „WOTMBOEO“ galerijoje „TechArt“

Vasario 5 – 7 dienomis TechArt galerijoje veikė Rupert rezidento Tomo Daukšos darbų peržiūra-instaliacija „WOTMBOEO“.

Kai temperatūra nukrenta iki -15C, darosi sunku kvėpuoti. Ledinis oras pripildo plaučius ir atrodo, kad daugybė mikroskopinių adatų kutena tavo kvėpavimo takus. Įsivaizduokite, jog kraujas jūsų venose ir arterijose palaipsniui pradeda šalti ir sustingsta, formuodamas vos judančias trapias struktūras. Jei tik kūno skysčiai galėtų pasiekti skulptūrinį būvį.

Rezidencijos metu Tomas Daukša mąstė apie skysčius ir jų savybes keistis ir transformuotis aplinką. Vanduo – esminis ir geriausiai žinomas elementas iš visų skysčių – taip pat yra apgaulingas ir keičiantis formą. Vanduo gali būti sumaišytas, pakeistas arba palaikytas įvairiais kitais skysčiais. Pačiu primityviausiu požiūriu skysčiai yra būtini, kad išgyventume, bet tuo pačiu jais negalime pasikliauti. Kadangi skysčiai mums svarbūs, mes nuolat turime patikrinti, ar skystis, kurį ketiname suvartoti nesiruošia mūsų apgauti. Vienas iš tokios netikrumo būsenose pavyzdžių yra klausimas: „ar galima gerti vandenį iš čiaupo Lietuvoje?“ (Taip, galima).

Mes nuolat esame įtampoje tarp savęs ir skysčių, nors šiuolaikinis pasaulis turėtų būti išsivadavęs iš šios itin pavojingos dviprasmybės. Daugybė cheminių ir pramoninių skysčių bei tarša, šią įtampą dar užaštrina. Viena iš tokių netikrumo teritorijų yra fontanas. Nepaisant iš pažiūros nesibaigiančių variacijų, fontanas yra vieta ir objektas, kur skysčiai vienu metu yra tiek tikrovėje, tiek vaizduotėje. Dažnai fontanas trina ribas tarp tikrovės ir vaizduotės.

Dizaino objektas, šventa vieta, žaidimų aikštelė, urbanistinis objektas, mitas, meno kūrinys, gyva būtybė – tai tik kelios fontano iteracijos. Galima teigti, kad atsikratydama perteklinių skysčių, kiekviena gyva būtybė patenka į fontano kategoriją.

Nuotraukos: Linas Mažonas