2016 02 15

TOL, KOL MARSAS MYLĖS ŽEMĘ. ?

Giedrė Legotaitė

Eidama į Geistės Marijos Kinčinaitytės parodos atidarymą, mintyse kartojau jos pavadinimą: „Tu priklausai man“. Stipru. Įpareigojantis, savininkišką poziciją deklaruojantis Londone gyvenančios menininkės projekto pavadinimas, kurį autorė pristato pirmojoje personalinėje parodoje Kauno fotografijos galerijoje, iš karto nurodo pareiškimą, konstatuoja faktą, kurio atrodo negali abejoti – „Tu priklausai ma“”. Imperialistinė subjekto pozicija instinktyviai kelia klausimą: „kas ir kam priklauso?“. Kodėl? Paklūstant tiesioginiam jaunos menininkės parodos sumanymui, kurį papasakoja anotacija – „analizuoti šių nežemiškų vaizdų įtaigumą priimant tolimą ir nepažintą kaip artimą ir atpažįstamą“ – mėginu patirti priklausomą tarpplanetinę komunikaciją.

Ką tik paminėti „nežemiški vaizdai“ tiesiogine šių žodžių prasme yra nežemiški. Dalis ekspozicijos fotografijų perteikia kur kas didesnę egzotiką, negu, kad būtų įprasta žanrinei fotografijai. Šalia Geistės darytų nuotraukų (iš mūsų planetos atokesnių nuo civilizacijos vietų, šiuo atveju – tai Islandijos regionas), pateikiama ir Nacionalinės aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo valdybos (NASA) tyrinėjimų dokumentacija (pasirodo, ji yra laisvai prieinama kiekvienam internete), užfiksuota Marso paviršiumi judančių ir fotografuojančių robotų. Suvokiant vaizdinės medžiagos pajėgumą formuoti nuomonę (kadangi suteikia žinias arba žinių jausmą), čia tampa keblu pasitikėti asmenine rega.

Nebuvus nei konkrečioje planetos Žemė vietovėje, kur G. M. Kinčinaitytė kūrė dalį ekspozicijos, o tuo labiau Marse, kur kitą dalį kūrė NASA įrenginiai, parodos tyrinėtojas papuola į savotišką žaidimą. Turbūt natūralu, kad atsiranda sportinis interesas sekti ir, sugretinus, palyginus jau savo (parodos lankytojo (-os) sukauptus tyrimo duomenis, daryti išvadas – atpažinti.

Čia projekto spalviškumas, tiksliau jo minimalumas, tiriamus lankytojo duomenis leidžia patirti objektyviau planetų atžvilgiu, tačiau apsunkina situaciją bandant nustatyti jų tapatybę. Ekspozicija taupi spalvų spektrui: be išsiskiriančio parodos kontekste cianotipijos atspaudo, kurį dar paminėsiu vėliau, bei tam tikru lygmeniu violetinei melsvo videodarbo, kompleksiškai jungiančio abiejų planetų paviršius, kiti vaizdai varijuoja per pilką nuo baltos iki juodos. Pačiai autorei iki šiol nebuvo būdinga achromatinė fotografija. Priešingai, iki tol kurtuose cikluose (pvz.: „Resort“, „Illiuminated“) spalva atlieka svarbų – kompozicinį – vaidmenį. Nespalvotos žemiško paviršiaus fotografijos drauge su taip pačiai nespalvota Marso planetos pluta tampa tam tikromis universalijomis, nurodančiomis bendrybes tarp nesuvokiamu atstumu (priklausomai nuo planetų vietos jų orbitoje, jis svyruoja tarp 55 mln. ir daugiau kaip 400 mln. kilometrų) išsidėsčiusių kūnų.

Šios universalijas autorė pateikia, kaip galima suprasti, naudojant apropriaciją, kurią dažnai pasitelkiama šiuolaikiniame mene (kūrinio ar jo dalių pasisavinimas ir perkėlimas į kitą kontekstą, suteikiantis naujas reikšmes). Jaunoji menininkė lygiavertiškai jos kamera sukurtoms fotografijoms pateikia robotų kameromis padarytus vaizdus ir taip kuria bendrą ekspoziciją. Akivaizdu, kad visas projekto „Tu priklausai man“ sumanymas turi būti vertinamas ir išgyvenamas patiriant (ar – siekiant patirti) visas pateikiamas parodos dalis, o ne analizuojant pavienius eksponatus atskirai. Jų sintezėje gimusios interpretacijos yra ir bus teisingos: jos asmeninės ir PRIKLAUSANČIOS kiekvienam suvokėjui.

Čia prisiminiau akistatas su fotomenininku Gintautu Trimaku, kurios neišvengiamai veda prie kokių nors diskusijų. Paskutinį kartą buvo aptarinėjama tapybos remiantis fotografija prasmė. Šis nedidelis nukrypimas veda prie minties, jog šioje parodoje matomas alternatyvus elgesys, kuomet jau esanti fotografija, naudojama išnešant ją į parodinį meno kontekstą, vietoj to, kad būtų joje glūdinti informacija apdirbama, ar perdirbama. Čia autorei tas nėra aktualu. Užtai, kad sumanymas, panašu, glūdi kitur. Geistė Marsą fotografuojančių kamerų nuotraukas ne perkuria, bet jas pateikia akistatoje su žemišku kraštovaizdžiu, kuris bendrame projekto „Tu priklausai man“ kontekste ir pats tampa sunkiai įvardijamu.

Žinomo kuratoriaus ir meno kritiko, neseniai viešėjusio Lietuvoje– Nicolas Bourriaud – veikale „Reliacijų estetika“ (angl. Relational Aesthetics), 1998, paroda yra įvardinta kaip privilegijuota vieta, kur visa reprezentacija kreipiasi į vertybes. Tad šioje vietoje skubu įtraukti ir viename interviu išgirstą pačios Geistės mintį: „Nežinau, koks mano tikslas yra – ar susijęs su vaizdų kūrimu ar mąstymu apie juos” („Durys atsidaro”, 2015 04 04). Palaikant dialogą su fraze, įgijusia kone metų atstumą, randu vertybę – čia paroda eksploatuoja jos tikslą mąstyti apie vaizdus. Mąstyti jais.

Kadangi vienas eksponatas išsiskiria labiausiai, jis užduoda tolimesnį tonusą. Tai amerikiečių fotografo William Henry Jackson fotografijos „View of Tower of Babel Garden of the Gods” (liet.: Babelio bokšto dievų sodų vaizdas, 1878 – 1898) citavimas. Projekte autorės naudojamas reprodukuotas mėlynas cianotipijos atspaudas ne tiek darniai vizualiai, kiek įtikinamai papildo Žemės ir Marso pašnekesį. XIX a. pab. užfiksuotas laukinės Amerikos fragmentas, iliustruojantis smiltainio uolų darinį, panašioje aplinkoje nebuvusiam asmeniui galėtų būti toks pat kosmosas, kaip ir Marso paviršius. Tad autorės vartojamas apropriacijos metodas – naudojami NASA marsaeigiais užfiksuoti vaizdai bei William Henry Jackson (1843-1942) fotografija – konceptualizuoja šių vizualių dokumentų mutaciją (perėjimas iš vieno konteksto į kitą). Šis pokytis yra lemiamas faktorius sprendžiant autentiškumo klausimą. Tačiau, ar lygiai taip pačiai galiotų taisyklės okupuojant nepažinias teritorijas? Apropriacija persikelia į kitą lygmenį, kuriame demonstruojamas mokslo (vadinasi, žmogaus) totalitariškumas. Žinoma, tai galima įvardinti kaip ekspansiją į nepažinias erdves Žemės ateities tikslais (evoliucija?) ir ignoruoti iš po tiriamųjų misijonieriškų žygių kyšančią Napoleono kepurę.

Taigi, skleidžiant autorės požiūrį į vaizdą, jaučiamas jo dvejopas traktavimas: iškelti klausimams ir kartu, jį naudoti kaip priemonę diskutuoti. Menininkės susidomėjimas Marso planetoje fiksuojamų vaizdų atlikėjais – robotais ir jų mechaninėmis akimis – suvokėjui pateikia kitokį priėjimą prie visapusiškai aktualaus globalaus klausimo: ar yra ribos, ar egzistuoja gana žmogaus grobio troškimams (instinktams?). Šiandieniniam žmogui dažnai trūksta nuoširdžiai asketiško žvilgsnio į save ir į aplinką. Nebūtinai tai reiškia griežtą siūlymą stabdyti mokslinę pažangą, kuri, taip, atneša naudos, tobulėjimo. Tačiau, per šią tarpplanetinę diskusiją, pasiūlytą pačios autorės, dar kartą apninka nusivylimas despotiška homo sapiens puse, nes ji dabartinėje visuomenėje ryškesnė už gerumo akcijas (nesinori priminti šiandieninio politinio – karinio fono). Tad intencionaliai atsitraukiant nuo šių interpretacijų, norisi paliesti ekspozicijos konstruktą, kuris veda į kitokį parodos „skaitymą“.

Kadangi tiek pranešime spaudai, tiek parodos leidinyje, yra užsimena apie kitą varomąją jėgą, meilę, sunku nepalaikyti pokalbio šia tema.

„Tu priklausai man“ reikšmę nesudėtinga personifikuoti kalbai pakrypus romantiškesne linkme, nei tarpplanetiniai santykiai iš Žemės link Raudonosios planetos. Pateikiu ištrauką iš teksto „Aš tavo kita planeta“ (J.D, J.B.), išspausdinto parodos leidinyje: „Tolima planeta tampa nepasiekiamu ir nebyliu mylimojo kūnu, kurio kalbėjimą mes turime sukonstruoti patys. Ir tai nėra labai skirtinga nuo žmogiškosios meilės situacijos – bent jau tuomet, kai meilės objektas nėra online. Kalbėdamas apie meilės laiškus, Barthes’as cituoja Freudą, kuris sako, kad meilės laiškas, kaip ir geismas, laukia ir reikalauja atsako; be pastarojo vienpusė meilės komunikacija tampa klaidingų įsivaizdavimų, iliuzijų ir haliucinacijų erdve.“ Ši ištrauka patvirtina, kad meilės temos įtarinėjimas nebuvo klaidingas ėjimas (kita vertus, klaidingų įtarinėjimų būti negali – čia aš suvokiu ir mano suvokimas PRIKLAUSO man). Kaip ir haliucinacijų erdvę įtakojanti vienpusės meilės komunikacija, taip pačiai parodos lankytojo komunikacija su parodos aplinka yra reikšminga.

Neįprasta susimastyti apie Marsą, apie tai kalbėti, lyg tai būtų kasdieniška tema (kaip meilė). Perkeliant jo savotišką materialumą į Žemę, priartinama jo egzistencija. Norisi tikėti, jog suvokėjas neturi jaustis įpareigotas, atskirti vaizdų prigimtį. Jam leidžiama čia patirti haliucinacijas. Sumaišomos kortos ir duodamas ėjimas kiekvienam suvokėjui sužaisti jam skirtą žaidimą (kuris PRIKLAUSO nuo jo tuometinės būsenos, situacijos, jo konteksto, kuris lemia patį parodos skaitymą). Ir pasirodo, kad kitą kartą, kasdieniškas temos objektas, toks kaip meilė, atrodo kur kas toliau nei raudonoji planeta.

Tad nelietus pasaulį drebinančių karinių veiksmų ir kriminalinių nusikaltimų, tyrimo išvados nuvedė priešinga linkme. Gal dėl to, kad buvo išgyventas regėjimas, jog nuo PRIKLAUSOMYBIŲ pasaulį išgelbės meilė.

Geistės Marijos Kinčinaitytės paroda „Tu priklausai man“ Kauno fotografijos galerijoje, 2016. Donato Stankevičiaus nuotr.

Apžvalgos