Tarptautinė paroda „Romantizmas be pabaigos“ galerijoje „Arka“

Vasario 21 d. (antradienį), 18 val. LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų 7, Vilnius) atidaroma tarptautinė paroda „Romantizmas be pabaigos“. Parodoje dalyvauja Mindaugas Navakas (LT), Alonas Štelmanas (LT), Henrikas Čerapas (LT), Edgaras Andriūnas (LT), Guðrún Benónýsdóttir (IS), Torild Rødland (NO), Krzysztof Klimek (PL), Zbigniew Warpechowski (PL), Piotr Lutyński (PL).

 Romantizmas be pabaigos

Atrodytų, teigti vieno ar kito reiškinio „pabaigą“ gali tik ironiškieji postmodernistai, kuriems neegzistuoja istorinio laiko tėkmė. Romantizmas jau „baigėsi“ daugybę kartų, o jo atgimimai – kas kartą transformuoti, susipynę su priešingais pavidalais. Kad ir šiuolaikinis „meta-menininkas“, virtuoziškai valdantis technologijas ir nostalgišką vaizduotę – jungia, ardo ir išradinėja vis naujus tikrovės paviršius: meta – post – hiper – romantikas…? O gal romantizmas taip ir nebuvo pilnutinai išsipildęs? Visgi, šie svarstymai dėl romantizmo termino ir sąvokos nebuvo vienintelė priežastis, paskatinusi surengti šią parodą.

Šįkart romantizmą norima parodyti plastinės kalbos pavidalu. Tai – abstrakčiosios tapybos paribiai, šiuolaikinės skulptūros radikalūs sprendimai, eksperimentai su natūraliomis medžiagomis. Šio siekio paskata – reprezentacijos prasmės problema: ar meninę kūrybą dar galima nusakyti kaip susidūrimą su tikrove ir to kuriamą įtampą? Ar vis labiau sureikšminamas vien procesas ir produkcijos dauginimas?

Romantizmo tęstinumo problema parodoje paliečiama su visu sudėtingumu, ji juk negali būti „išspręsta“ tiesiog parodžius keleto autorių darbų paraleles ar teorinius svarstymus iliustruojančius pavyzdžius. Tuo labiau, kad ir parodos dalyviai net nesiėmė „pateikinėti atsakymo“. Parodos idėja atskleidžiama per pačiuose kūriniuose išsakomą poziciją – mąstymo kryptį: maištas, tačiau einant tik destrukcijos paribiu ir siekiant įsteigti savą formą, eskapizmas, bet paradoksaliai trokštant tikrovės ir ją keičiančio veiksmo. Ar šie menininkai – romantikai? Lygiai taip pat būtų paklausta ir 19 a. kūrėjų (romantizmo sąjūdžio amžininkų), kurie atvirai nemaištavo, nešokiravo ir net nenaudojo tipiškų simbolių, tad niekada savaime neatrodė „romantiški“…

Parodoje pristatomi menininkai yra romantiko – kuriančio ir vaizdijančio žmogaus –priešstata „meta-menininkui“, manipuliuojančiam savaime ribota technologinių vaizdinių skleidžiama apatija. Galima sakyti, tai romantizmas, aptiktas ne „vadovėliuose“, o realybėje ir rezignuojantis už masinės produkcijos srauto, stereotipų. Būtent taip besireikšdamas jis neturi kokio nors techninio apibrėžtumo (apsistojimo vienoje medijoje ar vaizdo formoje), jo neįmanoma įrėminti ir sutalpinti. Įtampa tarp vaizdinio ir jo atskleidimo, idėjos ir veiksmo – pamatinė tiek atskiruose kūriniuose, tiek visoje ekspozicijoje, kuri formuojama kontrastų ir dviprasmybių principu: milžiniškas, ironiją industriniam romantizmui sukeliantis Mindaugo Navako sunkvežimio tentas; plačiaformatės, tapybinę energetiką skleidžiančios Henriko Čerapo drobės; lenkų tapytojo Krzysztofo Klimeko „absoliutaus paveikslo“ versijos; islandės Guðrún Benónýsdóttir „atsitiktinumų” paveikta drobė; norvegės Torild Rødland sukauptos šiaurietiškos vizijos tapybos ir objektų instaliacijose; lenkų konceptualisto Zbigniewo Warpechowskio avangardistinės dvasios performansas ir piešiniai; Piotro Lutyńskio išradingi „gatavo objekto“ idėjos perkonstravimai; jaunesnių Lietuvos tapytojų – Alono Štelmano spalvingos ir lakoniškos sudėtingų siužetų plastinės fabulos; Edgaro Andriūno (1987-2010) – paskutinių gyvenimo metų romantinio polėkio persmelkta tapyba.

Visai suprantama, kai romantizmą kritikuoja kitų sričių atstovai kaip pavojingą estetizacijos jėgą. Tačiau kodėl romantizmas slopinamas pačių menininkų rankomis, nebetikint jo idėjose slypėjusiu humanistiniu užtaisu? Ieškant romantizmo atspindžių dabartiniame mene norisi išsakyti jų lūkestį, o ne patvirtinti galutinai susiformavusių reiškinių buvimą.

 Parodos kuratorė dr. Agnė Kulbytė

Paroda veiks iki kovo 14 d.